2024/04/25

 

DABRAMISLIAI – KUR PLANUOTOS POILSIAVIETĖS

Dabramisliai – kaimas Alizavos seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į pietryčius nuo Alizavos, 13 kilometrų į šiaurę nuo Kupiškio, Kupiškio marių (Lėvens tvenkinio) dešiniajame krante, prie senojo Kupiškio–Pandėlio kelio. Kaimynystėje yra Miliūnų, Sabuliškių, Viežgų kaimai. 2003 metais šiame kaime buvo 6 sodybos ir 10 gyventojų.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien Dabramislių kaime savo gyvenamąją vietą deklaravę 6 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Čia dar gyvena žmonės

Dabramisliai, o išvertus iš rusų kalbos būtų „Geraminčiai“, nuteikė tikrai gerai, pasikalbėjus telefonu su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šia vietove. Puiki čia buvo ir fotosesija, spiginant dvidešimties su viršum šalčiui.

Dabramisliuose šiandien yra pora nebaigtų statyti, tvarkyti pastatų ant Kupiškio marių kranto, vietinių vilomis vadinamų, viena gražiai tvarkoma sodyba, kur žmonės atvažiuoja pasibūti, bet nuolat negyvena.
Šiuo metu nuolat gyvenama tik viena sodyba. Jos gyventoja Janina Lukauskienė papasakojo, kad čia atsikraustė 1998 metais iš Panevėžio rajono kartu su mama ir sesers šeima. Ieškojo sodybos, kad būtų prie namų didelis žemės sklypas. Norėjo plačiau ūkininkauti. Tuo užsiimti gyvenvietėje, kur namas prie namo, buvo sudėtinga.

Dabramislių gyventojai Janina Lukauskienė, jos draugas Evaldas, sūnus Arūnas, Gražina Zaikinienė.

„Žinau, kad anksčiau šioje sodyboje gyveno Jonas ir Paulina Venslovai. Čia apsigyvenę laikėme karvių, kiaulių, net paršavedes. Turėjome daug paukščių – vištų, kalakutų, žąsų, ančių. Dabar teliko tik karvutė ir vištų pulkelis. Prie namų yra 7 hektarai žemės. Tai užtenka ganyklai, pašarams. Paukščius nuo lapių padeda apginti trys sodybos šunys Pupa, Maksas ir mažylis Kovidukas. Pieną, kiaušinius naudojame savo reikmėms. Taip pat užsiauginame sau daržovių. Kaime gyvenant pramisti galima. Tik iš smulkaus ūkio turėti didesnių pajamų neverta. Pažiūrėkite, kokios apgailėtinos pieno supirkimo kainos! Kiaulių nebeleidžiama laikyti.

Esu darbingo amžiaus žmogus, todėl darbo teko ieškoti mieste. Dirbu vienoje Kauno įmonėje. Į darbą ji vežiodavo. Šiuo metu esu išleista į prastovą. Anksčiau penkerius metus dirbau Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kupiškio skyriuje būrelio vadove. Mieste nuomojau butą, kol sūnus baigė mokyklą. Jei dirbi mieste, tai kitos išeities ir nėra dėl prasto susisiekimo. Pavyzdžiui, dabar, kai mokiniai mokosi nuotoliniu būdu, tai tik vieną kartą per savaitę iš Dabramislių autobusu galima pasiekti Kupiškį. Galima būtų važinėti kasdien į darbą, bet irgi skaičiuoji, kad gana nuostolinga. Nuomodamas butą irgi patiri išlaidų, ypač kai prasideda kūrenimo sezonas.

Janina Lukauskienė su draugu Evaldu prie traktoriaus, kuris didžiausias pagalbininkas ūkio darbuose. Ant Janinos rankų neseniai į šį pasaulį per pandemiją atėjęs šuniukas, pavadintas Kovido vardu.

Gerai, kad mamą man padeda prižiūrėti sesuo Gražina. Ji su vyru Makariku ir mano sūnumi Arūnu, kai aš dirbu ir kurį laiką su draugu Evaldu gyvenu toliau nuo namų, rūpinasi ūkio reikalais“, – pasakojo Janina.

Ji apgailestavo, kad apie kaimo praeitį negalinti nieko papasakoti. Pamenanti, kad netoli apgriuvusių Dabramislių kaimo fermų gyveno ūkininkas Arnoldas Šveckus. Jis tose fermose laikė gyvulius. Vėliau išsikėlė gyventi kitur. Nei jo namų, nei tos fermos nebeliko.

Ant kalvelės Dabramislių senosios kapinės, saugomos valstybės. Jose jau seniai nebelaidojama.

Janina dar parodė už jų sodybos galulaukėje kalvelę, ant kurios būta senųjų Dabramislių kaimo kapinių. Dabar šią vietą ženklina lentelė, kad tas kapines saugo valstybė.

Teko per pusnis, sekant žvėrių, šunų pėdomis, bristi iki tos vietos, kad galėčiau nufotografuoti. Buvo tikras smagumėlis!

Apie save ir buvusius kaimynus

Kai kitos Dabramislių kaimo sodybos negyvenamos, reikėjo lyg sekliui Morkai ieškoti žmonių, kurie turi su šiuo kaimu kažkokių sąsajų.

Pasisekė, nes pirma mano telefoninė pašnekovė Irena Einorienė iš Kalnagalių kaimo anksčiau gyveno Dabramisliuose. Moteris papasakojo, kad ji su amžinatilsį vyru Linu apie 1962–1963 metus buvo namą nusipirkę iš to kaimo gyventojo Stasio Kuliuko. Kaimynystėje gyveno Petras Kulikauskas su žmona Vlada. Tas žmogus buvo tikras Stasio Kuliuko brolis, tik kažkodėl pavardę šiek tiek pasikeitęs. Greta jų buvo ir Valmų sodyba. Kitoje kelio pusėje gyveno Petras ir Kazimiera Kuliukai. Arčiau Dabramislių kapelių stovėjo Viktoro Kuliuko, buvusio valsčiaus viršaičio, namai. Netoliese buvo įsikūręs ir Apolinaras Kuliukas. Pastarųjų trijų sodybų jau nebėra.

„Esu kilusi iš gretimo Viežgų kaimo. Mano mergautinė pavardė Matulytė. Dabramisliuose gyveno ir mano sesuo Paulina. Ji buvo ištekėjusi už Jono Venslovo. Seseriai ir jos vyrui mirus sodybą kitiems pardavė jų vaikai Dalija ir Bernardas, gyvenantys Vilniuje.

Mes Dabramisliuose buvome neblogai įsikūrę. Vis dėlto apsisprendėme persikelti arčiau Alizavos į tuo metu besiplečiantį Kalnagalių kaimą dėl vaikų, kad jiems arčiau mokykla būtų, ir dėl savo mamos, kuri tada su mumis gyveno, kad jai arčiau būtų į bažnytėlę.“

„Neblogai buvo Dabramisliuose, bet Kalnagaliuose irgi gerai. Tarp žmonių, ne vienkiemis.
Mūsų sodybą Dabramisliuose apie 1984 metus nusipirko Panevėžio autobusų stoties administracija, ketinusi čia pastatyti savo darbuotojams poilsiavietę. Deja, tų planų neįgyvendino. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjus pertvarkai, nebaigta įrengti vila parduota Pažemiams iš Kupiškio. Mes šalia dar tebeturime hektarą žemės.

Panašiai nutiko ir gretimai Petro Kulikausko sodybai. Ją panašiu laiku buvo nusipirkęs „Lietuvos draudimas“ ir įkūręs čia poilsiavietę savo darbuotojams. Vėliau ją įsigijo Mažeikiai iš Kupiškio. Ten kurį laiką buvo galima nuomoti patalpas baliams, šventėms“, – pasakojo Irena.

Vilos laukia atgaivinimo

Kupiškėnė verslininkė Valerija Pažemienė patvirtino, kad buvusi Panevėžio autobusų stoties administracijos vila šiuo metu yra jos sūnaus nuosavybė.

Buvusi Panevėžio autobusų stoties administracijos vila, šiandien priklausanti privačiam asmeniui.

„Tą vilą sūnus įsigijo maždaug prieš 12 metų. Šiuo metu jis gyvena ir dirba užsienyje. Dar planuoja šią vietą atgaivinti. Situacija pasaulyje sudėtinga, todėl jam tenka vis atidėlioti sugrįžimą į Lietuvą. Kol sūnus užsienyje, jo valdas prižiūri namiškiai. Nuolat vasarą šienaujama aplinka. Pasodinome medžių alėją iki marių. Ten man vasarą labai gražu. Mėgstu nuvažiuoti ir pabūti. Nuo namo, kuris stovi ant kalniuko, balkono atsiveria vaizdas į abi marių puses. Galima grožėtis ne tik vaizdu, bet ir stebėti gerves bei kitus paukščius, klausytis jų giesmių. Nesinorėtų šios vietos prarasti. Tad laukiame geresnių laikų ir tikime, kad pavyks šią vietą prikelti“, – kalbėjo pašnekovė.

Buvusi „Lietuvos draudimo“ vila, dabar privataus asmens ir parduodama.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Kitos vilos savininkė Vilma Mažeikienė sakė, kad po vyro mirties jai per sunku buvo tvarkyti dvi sodybas. Tad šiuo metu Dabramislių kaime buvusi jų vila yra pardavinėjama. Jau sulaukusi ir potencialaus pirkėjo.

„Čia buvo giminių, draugų suėjimo vieta. Patalpas nuomodavome įvairioms organizacijoms. Patraukli vieta prie Kupiškio marių traukė žmones. Šiai vietai jaučiu daug sentimentų. Labai tikiuosi, kad nauji jos savininkai atgaivins sodybą. To jiems ir palinkėčiau iš širdies“, – teigė Vilma.

Buvusių Dabramislių kaimo fermų griuvėsiai.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad XIX a. viduryje čia buvo Viežgų kaimo žemė, kuri priklausė Lailūnų dvarui, o vėliau Viežgų palivarko savininkui Juozapui Kolyškai.
XIX a. ketvirtame dešimtmetyje iš Bagdonių kaimo čia atkelti keturi ūkiai. Pasak legendos, Kolyška naujam kaimui ir davęs Dabramislių pavadinimą, kuris minimas nuo 1867 metų. Tuo metu čia buvo 3 ūkiai ir 32 gyventojai.

1861–1915 metais kaimas priklausė Zarasų apskrities Pandėlio valsčiui. Po liustracijos kaimą sudarė 2 dalys: 3 ūkiai (Juozo Kuliuko, Kazimiero Kuliuko, Antano Kuliuko) skirtinėje Viežgų dvaro žemėje ir savižemio Andriaus Venslovo 24 dešimtinių ūkis, kurį jis, grįžęs iš Amerikos, nusipirko iš dvarininkės Buinovos.

Iš Kuliukų šeimos kilę du kunigai. Lietuviškos spaudos draudimo metais Kuliukų sodyboje buvo draudžiamų lietuviškų knygų slėptuvė, Alfonso Kuliuko sodyboje prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė pusiau slapta mokykla.

1919–1950 metais Dabramisliai priklausė Biržų apskrities Vabalninko valsčiui. 1923 metais buvo 5 ūkiai ir 35 gyventojai. 1915 metais einant frontui dauguma kaimo sodybų sudegė. Dabramislius į vienkiemius 1932 metais išskirstė matininkas Kostas Meškauskas. Žemė padalyta 7 savininkams: Viktorui Kuliukui, Apolinarui Kuliukui, Petrui Kuliukui, Jonui Kuliukui, Kaziui Kuliukui, Albinui Valmai, Juozui Venslovui (ūkių dydis svyravo nuo 15,5 iki 25,5 ha). Bendrai nuosavybei palikti kapai ir žvyrynas.

1942 metais kaime buvo 7 šeimos: Petro Kuliuko (Stasio sūnaus), Jono Kuliuko, Albino Valmos, Petro Kuliuko (Kazio sūnaus), Stasio Kuliuko, Viktoro Kuliuko, Juozo Venslovo. Iš viso 31 gyventojas.
Po karo kaimas priklausė „Gegužės pirmosios“, „Naujo gyvenimo“, Alizavos kolūkiams.

1959 metais kaime buvo Jono Kalnučio, Albino Valmos, Jono Venclovo, Petro Venclovo, Stasio Kuliuko, Petro Kulikausko, Petro Kuliuko, Jono Tamošiūno ūkiai, 29 gyventojai.

1932 metais siūlyta slavišką kaimo pavadinimą keisti į Leveniškius, Pavieškelę, Upeliškius. Dabramislių žmonės tam pritarė, bet naujas pavadinimas neprigijo.

1936 metais Dabramisliuose užrašyti tokie vietovardžiai: dirvos – Karčiamynis (seniau čia buvusi karčiama) ir Kackelynė (čia žemę dirbęs žydas Kackelis), pieva Dumblė.

Dabramislių ūkininkas Viktoras Kuliukas XX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo Vabalninko valsčiaus viršaitis.

Iš Dabramislių kilęs medicinos daktaras Vytautas Kuliukas, inžinierius Šarūnas Kuliukas, agronomas A. Valma.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video