Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KUPIŠKĖNŲ MOKINIŲ IR STUDENTŲ SAUSIO 13-OSIOS PRISIMINIMAI

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui

„Pernai Kupiškio kultūros namuose vyko Sausio 13 d. minėjimas, kuriame buvau paprašyta papasakoti savo įspūdžius kaip įvykių liudininkė. Pamaniau, kad perteikti tą dieną kaip mano vienos išgyvenimus neužtenka, todėl paskambinau savo draugams ir pažįstamiems ir užrašiau jų prisiminimus. Po minėjimo sulaukiau teigiamų vertinimų, o Algirdas Gasiūnas paragino prisiminimus paskelbti, nes „jau būtų laikas“.

Manau, kad Sausio 13 d. 30 metinių minėjimas būtų gera proga šiuos užrašus nusiųsti „Kupiškėnų minčių“ redakcijai, kad panaudotų savo nuožiūra“, – tokį Rasos SEIBUTYTĖS laišką redakcija gavo 2021 metų sausio 6 dieną.

Išties jau laikas prisiminti to meto jaunimo patirtus išgyvenimus.

Renata KATELYTĖ (Moore), tuo metu Kupiškio 2-os vidurinės mokyklos dešimtokė

Važiavome iš Noriūnų prie Radijo ir televizijos komiteto, naktį perėjau prie Aukščiausiosios Tarybos, todėl kareivių puolimo nemačiau. Prisimenu, kad minioje buvo pranešta apie didelį skaičių žuvusiųjų, jautėsi tam tikras netikrumas ir pasimetimas.

Naktį negalėjau prisiskambinti į namus, todėl namuose laukta blogiausio. Važiavau ne vien iš smalsumo, bet jutau, kad vyksta kažkas daugiau. Vilniuje bėgdama smarkiai susitrenkiau koją, kuri vėliau ilgai gijo.

Dalius KATELĖ, Renatos brolis, tada Kauno žemės ūkio akademijos antro kurso studentas

Studentai organizuotai budėdavo Juragiuose prie Kauno, kur buvo radijo ir televizijos stotis, aptarnavusi Kauno regioną. Sausio 13 d. naktį, nutrūkus transliacijoms iš Vilniaus, iš ten pradėtos transliacijos Lietuvai. Kita stotis buvo Sitkūnuose prie Kauno plento, kur irgi vyko budėjimai.

Budėjimai būdavo gerai organizuoti, į juos studentus kasdien veždavo autobusais. Buvo šalta ir prisnigta, todėl parūpinta malkų, kad budėtojai šildytųsi prie laužų. Ginkluoti buvo tik pagaliais, bet jautėsi pakilimas, kad reikia „muštis ir kariaut“. Iš radijo stočių būdavo pranešama apie tankų judėjimą. Nors tankai ir desantininkai nepasirodė, tvyrojo įtampa per Sausio įvykius Vilniuje. Sausio 13 d. rytą skambinau tėvams iš bendrabučio telefono automato, kad sužinočiau apie seserį.

Rasa MATULYTĖ (Narbutienė), tuo metu Kupiškio 2-os vidurinės mokyklos dešimtokė

Važiavimą į Vilnių organizavo Sąjūdis. Važiavau kartu su tėvais. Prisimenu, kad važiuodami dainavome liaudies dainas. Nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato apie vidurnaktį su Rasa Seibutyte ir keliais kupiškėnais išėjome prie Aukščiausiosios Tarybos, nes ten vyko roko koncertas. Eidami matėme važiuojančius tankus, pasislėpėme namo laiptinėje.

Prie Aukščiausiosios Tarybos stovėjome kartu su Rasa Seibutyte, Rasa Pranckūnaite, studijavusia Vilniuje, ir jos draugais. Aikštėje vyravo ramybė, įtampa atsirado tik paprašius žmonių susikabinti rankomis žiedu aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Vyrai turėjo stovėti pirmose eilėse, moterys už jų. Naktį dainavome dainas, degė laužas pasišildyti, žmonės nešė kavą ir buterbrodus. Rytą prašvitus nuėjome numigti ant Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų.

Mama grįžo į Kupiškį atskirai, o šeimai buvo pranešta, kad man viskas gerai, tad didelio nerimo nebuvo. Mama, buvusi prie Radijo ir televizijos komiteto, matė kareivių puolimą, jai nuo garso plyšo ausies būgnelis.

Rasa SEIBUTYTĖ, tada Kupiškio 2-os vidurinės mokyklos dešimtokė

Kelionė autobusu į Vilnių man prasidėjo labiau kaip nuotykis, nes neabejojau, kad viskas bus gerai, o čia – proga pabūti įvykių centre. Išgirdusi, kad prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų vyksta, rodos, Andriaus Mamontovo koncertas prie laužų, prikalbinau Rasą Matulytę naktį nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato pėsčiomis ten nueiti. Mažai kas tikėjo, kad prie komiteto kas nors įvyks, o aš norėjau pamatyti gatvėmis važinėjančių tankų, nesupratau, kad tai gali būti pavojinga. Vėliau gailėjausi savo užsispyrimo, tuo labiau kad kiti jautėsi nejaukiai, ir nenumaniau, kad naktį pasiliksiu atskirta nuo savo tėvų.

Nuotaika prie Aukščiausiosios Tarybos buvo kitokia nei prie komiteto: jautėsi didelis susitelkimas, iš garsiakalbių skambėjo raginimai nepasiduoti provokacijoms. Kartais pasigirsdavo šūksniai „provokatorius“, nes minioje buvo bandančių kelti sąmyšį. Atrodo, buvo budėtojų, kurie užtikrindavo tvarką. Prisimenu, mačiau vaikiną mirtinai baltu veidu, jis sakė, kad nemiegojo kelias naktis. Vienas didžiausių įtampos momentų buvo, kai Vytautas Landsbergis prašė pasitraukti nuo pastato, nes atakuojant tankams gali byrėti langai. Su abiem Rasomis susikabinome rankomis, išeiti iš aikštės neketinome. Ant priešais stovinčio pastato Gedimino prospekte matėsi snaiperiai, žmonės kalbėjo, kad tankai važiuoja po tiltu.

Aiškiai prisimenu Lietuvos radijo ir televizijos diktorės Eglės Bučelytės žodžius, transliuojamus per garsiakalbį, kad „ateina, jie jau čia“, – ir transliacija nutrūksta.

Prašvitus susiradau telefono kabiną, bet nepavyko prisiskambinti giminaičiams Vilniuje ir pranešti, kad viskas gerai. Atėjusi į jų butą dabartinėje A. Smetonos gatvėje, pamačiau priekaištingus tėvų veidus. Buvo kalbama, kad yra daug žuvusių, ir jie jau buvo apskambinę visas Vilniaus ligonines, manęs ieškodami. Tėvą Algimantą sumušė kareiviai, jo drabužiai buvo suplėšyti.

Į Kupiškį grįžome kitą dieną, autobuse buvo išmušti langai, bet šalčio nejutau. Mama Felicija skambino namuose likusiai sesei Aušrai ir prašė pripirkti duonos, ruošėsi maisto trūkumui.

Rasa PRANCKŪNAITĖ (Katavičienė), tuo metu studentė Vilniuje

Iš tos nakties prisimenu laužus, dainas, šaltį ir neapsakomą jausmą širdyje. Stovėjome prie Parlamento, kai išgirdome, kad atvažiuoja tankai, susikibome rankomis, apjuosėme pastatą ir dainavome. Dalis žmonių pasitraukė. O mums buvo nebaisu, žinojome, kad stovime „vardan tos“. Ten buvome visą naktį, pasišildyti nueidavome į Martyno Mažvydo biblioteką. Buvo pilni laiptai žmonių: ilsėjosi, sėdėjo, gulėjo. Namo grįžau apie 6 val. ryto.

Modestas PUIŠĖ, tada Kupiškio 2-os vidurinės mokyklos dešimtokas

Važiavau iš Noriūnų su draugu Petruliu, nepasisakęs tėvams. Kaip ir kiti kupiškėnai, turėjau budėti prie Radijo ir televizijos komiteto. Išgirdęs, kad prie Aukščiausiosios Tarybos galima tikėtis įvykių, su draugu ten patraukiau pėsčiomis, prieš tai prasukęs pro televizijos bokštą. Eidamas mačiau po tiltu pravažiuojančius tankus. Vos pasiekus Aukščiausiąją Tarybą, pasigirdo trenksmas.

Aikštėje didžiausią įspūdį padarė žmonių vienybė, laisvės siekis ir susitelkimas „vardan Lietuvos“. Jie buvo pasiryžę gintis. Minioje buvo ir provokatorių, ir tvarkdarių, degė laužai, o naktis buvo ypač šalta. Rinkosi vis daugiau žmonių, vietiniai nešė termosus su arbata. Žmonės blokavo privažiavimo kelius, su draugais nešiau armatūras. Buvo gandų, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai užminuoti, bet žmonės nesitraukė nuo pastato, nors ir buvo prašomi.

Paryčiais viskas nurimo, o namo grįžau maršrutiniu autobusu. Tėvai buvo persigandę. Važiavau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos ir dar kartą, bet viskas jau buvo nurimę.

 

Jurgos Banionienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų