Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

NU, IR ŠVYLUOK TU SAU! (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Jau šaškėm grot, tai kėp supuvusiai kotai vuodagų ištraukt – lingviau nebūna. Taukšt taukšt par kartų po kelias užsimarkus nukapoju. O unt šakmatų nesutuokiu ir gotava. Par daug pigūrų. Žirgas unt vienų pusį vėnėp strėksia, karolius iš pamažiuko unt visas pusas dvakinėja, o karaliena skersai išilgai po lintų čiužinėja. Pėškėla nabagyta po vienų žingsnėlį priekin kruta.

Šindėj jau bant kiek ir pramokau, negali sakyt, bat pamatysta – unt rytojaus vėl mokinsta manį iš naujo.

Praudų soko bobuta, kad kų basmokinsi gyvėnimi, ar ti eilėraštį kokį, ar šakmatais grot, nevolgyk – suvolgysi pomėtį (otmintį). O ir krumtoškės prė jos nekrumtyk, pyksta, kų čia kėp karvė gramuoju.

Gol dėl to ir Naujus matus atomanu labai gerai, kad baveik nieko nevolgiau. Susitaram unt vokaro su sėseriu prisvirt balundėlių, o kad druskytas nebar, atominam, kė jau kopūstų nušutinom ir masų susimalam.

O kur bagausi patumsį druskos? Krautuva nebadirba, o pas kaimynų negi aisi prašytų – tėp par televizorių ir radijų prigųsdino, kad nėr ko voikščiot par karantinų svetimom pakėman, tėp par žinias prošė, kad kaimynas kaimynų skųstų.

Tai kų jau čia prėš įstatymų basisprėčysi. Kų pastaisam, tų ir išsiviram. Sveikuoliškai, ba koncervantų. Juokėms, kad tokių balundėlių pavolgius tai gol ir eketan šoksma. Ale kad labai iš lėkščių praustumam, tai tėp nebuvo. Masa, ba druskos virta, šutu paduoda, o ir tas agurkėlis žolias prė balundėlio – kėp prilytas pūzras.

Va, tau kūmai ragaišis, ir Nauji matai. Iš visų pusių tik pykšia ir par rūkų nieko nesmoto. Ošei, ar kad būt daugiau trinksmo, telėrkšt ir šėriau žėman šiūpeliu. O kad tau parkūnai – prižodinau bobutį. Šaulys, ne šaulys – nepyškotyk!

Po dvylikės šėp ne tėp ir pribaigiau vienų balundėlį. Du matus volgiau – unt kų čia podabna?
Okatau! Ir mono tiliponas girdžiu pirpia. Možas kėp muiliukas, kol tašėj radau.

Tik pamislyk, mono simpatija skumbina. Gerai užušvintįs, balsų pakeitįs, Seneliu Šalčiu apsimata.
Ošei ar onaro turiu. Neraikia mon čia tauzyt apė japanskų vainų. Pristojo kėp ėrkė – lei sau švyluoja!
Rytų žiūriu par lungų, gol tikrai Senėlio Šalčio būta, unt sniego padai motos. Akurat – prė durų poliktas pakėlis druskos. Kad jom Dėvulis dot sveikotų ir akvotų! Gol ir ba raikalo pravijau…

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų