Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

SPINDULIUOJANTI SAVANORYSTĖ

Jurga BANIONIENĖ,
žurnalistė

Šiandien, tokiu įtemptu ir sunkiu metu, noriu pakalbėti apie labai svarbų darbą atliekančius žmones. Savanorius. Nesijaučiančius ypatingai, bet galinčius ir norinčius padėti. Jie skuba į medicinos įstaigas. Nebūdami medikai, gal ir nesijaučiantys tvirtai, bet tiesiog išdrįstantys. Kasdien ne po vieną, po kelias ar net keliolika valandų jie savanoriauja. Budėjimas su medicina nesusidūrusiems, iš arti nemačiusiems medikų darbo žmonėms gali būti tik įsivaizduojamas. Kol nesusiduri akis į akį su liga, mirtimi, tai gali atrodyti tiesiog paprastas darbas, toks, kokį atlieka daugelis. Tik pamatęs realią situaciją neabejotinai imi suprasti, koks sunkus, atsakingas yra šio specialisto pasirinkimas. Kiekvieną dieną, eilinę ar savaitgalį, naktį ar ankstų rytą, per šventes jis visuomet turi būti pasirengęs padėti. Ir pagalvoji: ar ne be reikalo keiksnojame savo šeimos gydytoją, kad jis skubėjo ir gal telefonu nelabai išsamiai pakomentavo tyrimų rezultatus. Ar kažko nepaskyrė per vizitą, nepaklausė to, kas, mūsų manymu, itin svarbu.

Girdime savanorių viešai prieinamas mintis, kad tiesiog jaučia pareigą padėti. „Savanorystė yra ne ta terpė, kurioje reikėtų matuotis, kuris yra geresnis, visi yra svarbūs“, – teigia Svaras.

Pandemija. Karantinas. Šie žodžiai jau įsismelkė į sąmonę, nes su jais susiduriame kasdien. Po kelis, keliolika kartų. Reaguojame įvairiai. Vieni pyksta. Pyksta, kad šiandien nėra kitos temos, tik koronavirusas. Kad tik apie tai šnekama, skelbiama, gąsdinama. Bet yra ir kitokių. Kurie užuot sėdėję kyla nuo sofos, nuo kompiuterių ekranų, kur skaitomi ar rašomi komentarai, ir kažko imasi. Eina ir daro. Nes renkasi iš dviejų – sėdėti namuose (tai šiandien irgi būtina, tiesiog privaloma) arba kažkam pagelbėti. Palikę namie šeimas, galbūt, sunerimusias, išsigandusias, o kas, jei virusas atkeliaus pas juos. Pradėję savanoriauti jie galvoja, kad tuo užsiims neilgai, bet pabandę, pamatę prasmę, lieka. Iki karantino pabaigos. Ir dar po jo.

Ši pagalba gali būti visokia. Rizikingiausia ji – dirbant ligoninėse, slaugos namuose. Yra kelios visuomenės grupės, kurioms ji dabar būtina. Tai senjorai, vieniši likę asmenys, dar sunkiau išgyvenantys šį karantino metą. Jie yra šalia, tik dar labiau atskirti, patiriantys vienišumo jausmą, bijantys ir nežinantys, kam gali išsipasakoti.

Jei esi pilnametis, nepriklausai rizikos grupei, neturi gretutinių ligų, kurios keltų didesnę riziką užsikrėtus, o gal jau esi persirgęs, gali užpildyti anketą ir savanoriauti. Kaip? Ogi labai paprastai – pristatyti maisto ar vaistų vyresnio amžiaus žmonėms, suskaldyti malkas močiutei, išnešti šiukšles saviizoliacijoje būnančiam. Gali padėti net neišeidamas iš namų. Tereikia prisėsti prie kompiuterio ir priimti gyventojų pagalbos prašymus. Atrodo, reikia visai nedaug. Tiesiog aukoti savo brangų laiką. Taip, jis bus nuvogtas nuo šeimos, nuo kasdienio pomėgio atsiversti knygą ar išeiti pasivaikščioti. Bet tik patys savanoriai gali atsakyti, kokį jausmą patiria tai darydami. Neatlygintinai, gal tik išgirsdami paprastą „ačiū“. Bet ir to užtenka.

Tad šiandien labai reikėtų jiems padėkoti. Už tai, ką jie daro. Pandemija visam pasauliui atnešė daugybę negandų, bet ji ir daug atskleidė, parodė, kokie galime būti drąsūs ir stiprūs šiomis sudėtingomis sąlygomis.

 

Asociatyvi SAM nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų