Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

NEPAMIRŠTAMOS SAUSIO DIENOS IR NAKTYS

„Sausio 13-osios trisdešimtmečiui“

Šiemet sukanka 30 metų nuo visai Lietuvai lemtingų Sausio 13-osios įvykių. Šią datą vyresni žmonės mena gyvai, kaip betarpiški liudininkai. Vien iš Kupiškio saugoti Parlamento, televizijos ir radijo pastatų tada išvyko 16 autobusų, buvo ir tokių, kurie važiavo nuosavu transportu. Dar kiti liko saugoti savo miestuose strateginių objektų.

„Kupiškėnų mintys“ kalbino ne vieną tų įvykių dalyvį, spausdino jų prisiminimus laikraščio puslapiuose. Iki šiol dar ne visi Sausio 13-osios įvykių dalyviai pakalbinti ir išklausyti.

Gruodį „Kupiškėnų mintys“ kvietė kupiškėnus, kurie nori papasakoti apie tų dienų patirtį, susisiekti su redakcija, siųsti jai savo atsiminimus. Į kvietimą atsiliepė nemažai skaitytojų. Jų pasakojimus pradedame spausdinti su rubrika „Sausio 13-osios trisdešimtmečiui“.

 

 

Iš Algirdo Gasiūno prisiminimų – 1991 metų Sausio 13-oji Vilniuje

Išvykome iš Žaidelių gyvenvietės

Algirdas Gasiūnas.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka

Pirmomis 1991 metų sausio dienomis, augant įtampai ir vis įžūliau demonstruojant jėgą sovietinei kariuomenei, rengiant įvairias provokacijas jedinstvininkams, Atkuriamojo Lietuvos Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pakviesti, Lietuvos žmonės skubėjo važiuoti į Vilnių – saugoti mūsų Seimą, saugoti Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidą, saugoti dar trapią mūsų Nepriklausomybę. Buvo užimti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, po Vilnių demonstratyviai važinėjo sovietinės kariuomenės šarvuočiai ir sunkvežimiai su kareiviais. Grėsė vėl nauja okupacija. Atvykstančių saugoti žmonių srautą, kiek galėdama, koordinavo Sąjūdžio taryba.

Mes, kupiškėnai, buvome pakviesti budėti į Vilnių iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją. Išvažiavo iš Kupiškio šešiolika pilnutėlių autobusų. Ne visi norintys važiuoti sutilpo. Kai kas dar važiavo ir savomis mašinomis. Mes iš Žaidelių gyvenvietės išvažiavome savo, Žaidelių kolūkio, autobusu. Kartu važiavo Algis Ridikas, Edmundas Alekna, Vytautas Sipavičius, Žaidelių aštuonmetės mokyklos mokytojas Gintaras Petrikas, Alvydas Lapinskas, Antanas Marmokas ir Alizavos seniūnijos viršaitis Antanas Januška su žmona Dalia Januškiene. Kupiškyje į autobusą dar įlipo kitų kupiškėnų ir išvažiavome į Vilnių, išlydėti Kupiškio Sąjūdžio grupės koordinatoriaus Algio Seibučio. Vilniuje pirmiausia nuvažiavome prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje, bet ten penkiems mūsų autobusams liepė važiuoti prie televizijos bokšto Karoliniškėse, kur labiau trūko budėtojų. Prie televizijos bokšto nuvažiavome ir mes. Čia, bokšto papėdėje, jau buvo anksčiau atvykusių žmonių iš Kauno ir kitų Lietuvos vietų. Sutikau atvažiavusį budėti ir draugą iš Kauno Artūrą Šulioką su dar vienu draugu, tad dalijantis naujienomis, klausantis čia koncertavusio „Lietuvos“ ansamblio, laikas greitai bėgo.

Įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto

Sutikome tarp budinčių milicininkų ir kupiškėnus milicininkus, komandiruotus tvarkai palaikyti dėl galimų „Jedinstvos“ provokacijų. Taip šnekučiuojantis ir gana smagiai leidžiant laiką, geriant vilniečių atneštą arbatą, po vidurnakčio, gal po pirmos, staiga per garsiakalbius išgirdome, kad šarvuočių kolona juda link Karoliniškių. Greitai ją ir išvydome. Atbėgusi iš bokšto darbuotoja paprašė, kad eitume arčiau bokšto ir apsuptume jį žiedu. Dalis nubėgome ir apsupome jį keliais ratais, o dalis žmonių liko žemutinėje aikštelėje laukti. Moteris paprašėme būti arčiau bokšto sienos, mums už nugarų, galvodami, kad taip joms bus saugiau. Keli tankai, šaudydami tuščiais šoviniais, bandė įvažiuoti į žemutinę aikštelę.

Radę skersai pastatytą smėlio barstytuvą, sustojo, bet neilgam. Dar paleido kelis šūvius, tikėdamiesi sukelti paniką ir išblaškyti žmones, tačiau žmonėms nesitraukiant, ėmė traiškyti pastatytas kliūtis. Pervažiavo smėlio barstytuvą, sutraiškė lengvąją mašiną. Girdėjosi šauksmai, klyksmai, kad pervažiavo žmogų, bet iš toliau mes nieko gerai nematėme. Tik tragikomiškai atrodė, kai vienas paauglys, užšokęs ant tanko, kabėjo už tanko vamzdžio rankomis ir kojomis užsikabinęs, o tankistas, sukinėdamas vamzdį, niekaip negalėjo jo nupurtyti. Kitas tankas demonstravo galią vamzdžiu talžydamas šone aikštelės sustatytus autobusus. O vieną, kiaurai prakišęs vamzdį pro išdaužtus langus, kilojo ir daužė į žemę.

Kareiviai nuo šarvuočių pradėjo šaudyti į bokšto viršų šviečiančiomis kulkomis. Tuo metu puolimo taktika pasikeitė. Pirmi tankai grįžo atgal prie laukiančios kolonos ir, išsirikiavę į koloną, šaudydami tuščiais šoviniais pralaužė bokšto teritoriją supusią tvorą, ėmė ropoti prie bokšto. Šaudymas tęsėsi, bet tik tankai šaudė tuščiais šoviniais. Kareiviai šaudė koviniais, sumaišytais su šviečiančiomis kulkomis ir vis į bokštą. Gal taip tikėjosi išvaikyti žmones. Mes, tvirčiau susiglaudę ir susikibę alkūnėmis, ėmėme šaukti ir skanduoti: „Lie-tu-va, Lie-tu-va, Lie-tu-va! Lie-tu-va bus lais-va!“ Ir… meldėmės. Prie mūsų prisijungė daugiau žmonių, atbėgusių iš žemutinės aikštelės. Iš trijų žiedų, supusių bokštą, pasidarė gal penki. Apsupę bokštą kartu su mumis, tankai ir šarvuočiai sustojo. Pauzė – ir pasigirdo rusiškos komandos. Tarp mūsų ir glaudžiai mus apsupusių tankų prabėgo šturmo grupė, ginkluota desantiniais automatais su neperšaunamomis liemenėmis ir šalmais, dešinėn, link durų į bokšto vidų. O toliau, mums tebeskanduojant: „Fa-šis-ty, fa-šis-ty“, pasigirdo šūvių papliūpos ir dūžtančio stiklo garsas.

Atsigręžęs dar pamačiau, kaip vienas bokšto apsaugos darbuotojas paleido vandens čiurkšlę į besiveržiančius kareivius ir… krito automato serijos pakirstas. Ant arčiausiai bokšto stovėjusių žmonių galvų ir nugarų krito išdužę stiklai ir rikošetuojančios kulkos. Susmuko po stiklais ir mūsų užnugaryje stovėjusi Dalia Januškienė. Ją vyras pro tankus ištempė ir nuvedė ieškoti greitosios pagalbos. O šturmo grupė, prasiskynusi kulkomis kelią, jau kilo laiptais į viršų, pastoviai šaudydama – aukštas po aukšto.

Kita kareivių grupė ėmė vyti mus visus nuo bokšto, talžydami kairėn ir dešinėn. Nuo durų pasigirdę pagalbos šauksmai persipynė su kareivių keiksmais. Šalia mūsų iš antro aukšto virve nusileido vienas bokšto gynėjas, bet ant tanko sėdėję kareivukai tik tylėdami žiūrėjo ir nereagavo. Pro juos saugiai ir mes pralindome išorėn. Vos pralindę pro tankus, išgirdome kairėje šauksmus – ten žmones blaškė vienas tankas, judėdamas tai pirmyn – ant žmonių, tai atgal. Puolėme į pagalbą – vedėme slidinėdami pažliugusiu šlaitu žemyn šūviais kontuzytus ir sužeistus, kiti nešė užmuštuosius žemyn, prie aikštelės, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos, o dar kiti, ištikti streso, tiesiog stovėjo ir žiūrėjo klausydami bokšte dar tratančių šūvių. Tikrai manėme, kad bokšte dar daug bus aukų. Tada labiausiai ir pajutome, kad visą kūną krečia drebulys – šalto drėgno oro ir streso mišinys.

Kareiviai pradėjo ir vėl visus stumti tolyn nuo bokšto, nuo kalniuko – už bokšto teritorijos ribų, šaudydami palei kojas. „Nesitrauksim, – sakė Algis Ridikas, – kol dar bokšte kovoja savanoriai, susikibkim.“ Susikabinome Algis Ridikas, Edmundas Alekna, Vytautas Sipavičius, o Gintaras Petrikas išėjo prieš tanką ir ėmė kažką šaukti tankistui. Tankas pasuko vamzdį į jį ir iššovė. Gintaras, kontuzytas oro bangos, susmuko. Pripuolę nutempėme į šoną, po to šlaitu žemyn prie greitosios pagalbos mašinos, kuri jį nuvežė į ligoninę. Vėliau sužinojome, kad jam buvo sprogę abu ausų būgneliai.

Gal apie keturias valandas nakties šūviai bokšte nurimo. Likę žmonės tylomis skirstėsi. Grįžome ir mes prie savo autobuso krečiami drebulio gal nuo šalto drėgno oro, gal nuo patirto streso. Tik žiūrime nuo tilto – apačioje sustojo juoda „Volga“, o iš jos išlipo Švedas, kažkurio Vilniaus rajono tuometis TSKP sekretorius. Greta sustojo autobusiukas „Latvija“, iš jo pasipylė grupė šlitinėjančių apgirtusių žmogysčių. Mes nuo tilto ėmėme skanduoti: „Šve-dai, Šve-dai, ką čia veiki?“ Nesureagavo, tik skubiai, kaip bandą avinų, per tankų išlaužtą tvoros skylę nusivarė savo jedinstvininkus link bokšto. Gal jie turėjo suvaidinti bokšto išvaduotojus? Kas žino, kam ten tų apgirtusių prireikė? O mes sulipome į autobusą ir Vytautas Sipavičius nuvežė visus pas savo seserį Reginą Sipavičiūtę, gyvenančią ten pat, Karoliniškėse, kad truputį apšiltume ir užkąstume. Gerdami kavą, nutarėme iš ankstaus ryto važiuoti prie Parlamento rūmų ir ten pabūti visą sekmadienį. Aš, prisiskambinęs pusbroliui, nuėjau dar pas jį, irgi netoliese gyvenantį. Jis su savo tėvu ką tik buvo grįžę nuo Parlamento rūmų. Trumpai pasikalbėję, bandėme kažkiek numigti. Miegas neėmė, purtė nervinis drebulys. Galiausiai pavyko užsnūsti.

Viltingas rytas

Išaušo Sausio 13-osios rytas. Gražus, saulėtas. Miestas tuščias, kaip iššluotas, tik per garsiakalbius visur skamba: „Broliai, sesutės, visą valdžią Lietuvoje perėmė nacionalinis gelbėjimo komitetas!“ Širdis nusirita į kulnus. Negi per porą valandų, kol nusnūdau pas pusbrolį, buvo šturmuotas ir Seimas? Negali būti, pustekinis tuščia gatve lekiu link Lietuvos Seimo rūmų ir mintyse meldžiuosi. Pagaliau iš Žvėryno pusės jau matau Seimo rūmus ir minią žmonių aplink. Ačiū Dievui! Įsilieju į minią prie Seimo rūmų ir klausomės perduodamų pranešimų apie pasaulio reakciją, bandymus susisiekti su ponu Gorbačiovu, skaičiuojami žuvusieji.

Po dešimtos tuneliu pražlega šarvuočiai. Vėl nerimas. Bet gal dieną neišdrįs šturmuoti, juolab kad čia nepalyginamai daugiau žmonių, o ir savo juodus darbus daugiausia naktimis daro. Iš Seimo rūmų praneša, kad lėktuvu iš Maskvos atskrido TSRS delegacija ir netrukus atvyks į Seimo rūmus. Visiems palengvėja – bent šiandien kariškiai aprims. Pradedame jausti, kad psichologinė pergalė jau mūsų pusėje. Ačiū mūsų parlamentarams, kurie tą naktį dirbo Seime be poilsio, o Aukščiausios Tarybos pirmininko balse nė karto nenuskambėjo baimės ir pasimetimo gaidelė. 12 valandą Seimo rūmuose kunigas Ričardas Grigas aukoja šv. Mišias. Per atvirą langą jis laimina mus ir mūsų artimuosius. Į Seimą atvyksta TSRS delegacija. Įtampa atslūgsta, gerų mus palaikančių žinių daugėja. Metas važiuoti namo, bet pirmiausia dar važiuoju aplankyti sūnaus Stasio, kuris mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o po to – jau į Kupiškį, kur šeima nežinioje laukia.

Algirdas GASIŪNAS

 

Jurgos Banionienės nuotrauka

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. ...... (84.15.182.234)

    2021-01-13 at 17:26

    Bet buvo ir tokių kuryje nubaudė mokinius kuryje dalyvavo sausio 13 įvikiuose ir neatėjo į mokyklą nebuvo pamokose galbūt reikėtų ir su tais mokiniais

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų