Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

APIE „AMŽĖJIMĄ“

Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas

Kaip ir daugelis užsienio kalbų, lietuvių kalba taip pat jau senokai turi atskirą ypatingų žodžių grupę – eufemizmus. Tie, kurie nėra studijavę lingvistikos ar filologijos, tikriausiai, nežino, ką reiškia šis specifinis mokslo terminas. Eufemizmas – toks žodis ar žodžių junginys, kuris skirtas pakeisti kalbančiajam ar girdinčiajam nemalonų emociškai žodį kitu žodžiu. Jausminio diskomforto priežastys gali būti pačios įvairiausios – pradedant ligų pavadinimais ir baigiant tokiais gyvenimo ir kasdienybės reiškiniais, kurie kalbančiajam ar nemažai visuomenės grupei atrodo atstumiantys ir neverti tapatinimosi.

Pavyzdžiui, šiandien mažai kas žino ir prisimena, kad Lietuvoje tarpukariu vėžio ligos pavadinimas buvo vartojamas kitoks nei šiandien. Anuomet sakyta „kanceris“. Taigi, pacientas, sužinojęs tada mirties nuosprendį reiškusią diagnozę, būdavo savotiškai kalbiškai apsaugojamas – „kanceris“ skambėjo kaip kažkas nežinoma, o „vėžys“ reiškė liūdną perspektyvą ar beveik jokios.

Šiandien interneto portaluose, spaudoje, televizijoje ar radijo eteryje girdime kitą eufemizmą – nuo dabar žmonės, pasirodo, ne sensta, o tik amžėja. Eufemizmas, kaip ir „kancerio“ atveju, pasiskolintas iš anglų kalbos: žodis „aging“ verčiamas jau ne į „senti“, į o „amžėti“.

Ne vienas Lietuvos ir ne tik jos publicistas yra kalbėjęs ir rašęs apie ypatingą senatvės specifiką, apie tai, kad šiandien jau ne tik mirtis, bet ir senatvė išstumta iš jaunesniųjų gyvenimo. Filosofas Leonidas Donskis yra pastebėjęs, kad Lietuvos kavinėse ir kitose viešosiose vietose prieš šešerius metus ir vėliau buvo pastebimai sumažėję pagyvenusių žmonių. Senoliai nedalyvauja jokioje namų sienas peržengiančioje veikloje ir apskritai, atrodo, jiems sunku ir nuobodu gyventi. Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius neseniai yra rašęs, kad jaunoji ir vidurinioji karta gyvena taip, lyg būtų nemirtingi – išstumtas ištisas su mirtimi ir senatve susijęs diskursas. Vienintelė televizijos laida, kuri labai ypatingai skirta seniems žmonėms, yra „Klauskite daktaro“ – liga tampa tarsi specifine seno žmogaus žyme. Suprantama, nusišalinti nuo gyvenimo, suvokti savojo mirtingumo nenori niekas, todėl šiandien Lietuvoje kalbėti apie senatvę jau sunku, nes visi kalba tik apie malonų ir kvailą juoką keliantį „amžėjimą“.

Eufemizmas gelbsti nuo nemalonių asociacijų, lyg išvalo amžėjimą nuo senatvės diskomforto ir palieka deramą paslaptį ir nežinomybę – juk niekas tiksliai nežino, kas yra tas amžėjimas, bet nuo senatvės jis turėtų skirtis, nes kalboje lygiai tam pačiam reiškiniui pažymėti dviejų skirtingų žodžių tiesiog nebūna. Numanoma, kad amžėjimas yra tik kupinas nebrendyliškų išdaigų laikas, kuriame apie senatvę reikia patylėti.

O patylėti visai nereikia. Problema tokia, kad ir minėtieji, ir daugelis kitų autorių, rašiusių apie senatvę, į šį gyvenimo laikotarpį žiūri iš savo, jaunesniojo, perspektyvos. Šiame kontekste labai praverčia mąstytojo Gintauto Mažeikio suformuluota sąvoka „įsikitinimas“. Į senatvę jaunimas ir brandūs žmonės žiūri ne įsikitindami į senolius, o tik remdamiesi savo įsitikinimais. Terminas „įsikitinti“ reiškia procesą ir gebėjimą beveik tapti savojo dialogo partneriu – priimti kito žmogaus nuostatas, vertybes, tikslus ir charakterį. Tai – beveik aktorinis spektaklio vaidmens kūrimas, vis dėlto tai ypač svarbu, nepametant savosios tapatybės ir moralinių orientyrų.

Ką suprantame, kai įsikitiname į šalia esantį seną žmogų? Labai daug, ypač tai, ko daugeliui labai trūksta: lėtesnį laiką, senus įvykius atgaminančią atmintį, gyvenimo kaip kūrinio suvokimą, savojo trapumo įsisąmoninimą ir pagaliau netgi tai, kad anapusybė yra šalia kiekvieno iš mūsų, nebūtinai senojo. Įsikitinę į senstančio, o ne amžėjančio, žmogaus gyvenimą, galime netgi suprasti kasdienius įvykius, darbus bei šalia esančius žmonės iš amžinybės perspektyvos. Šalies demografinei būklei krypstant senėjimo link, įmanoma pajusti, kad ir senatvė yra graži, neretai savitai estetiška ir daug prasmingesnė už ne vieną jaunesniųjų staigų kelio vingį ir netikėtas permainas.

Šv. Kalėdas švęsdami tik šeimose, šiais metais turime galimybę sutikti mažiau pasiruošusiųjų amžėti ir kur kas daugiau susitaikiusiųjų su tylia senatvės ramybe, kuri taip dera prie besiilsinčios gamtos.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų