Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

PANDEMIJA IR STEBUKLINGA MANO MEILĖ

Ada DVARIONAITĖ

Nėra kur dingti, reikia tobulinti savo dvasią. Kai negali niekur išeiti, susitikti, bendrauti ir keliauti, o ir darbas, jeigu jį turi, nei šioks, nei toks, pats geriausias laikas dvasinėms vertybėms puoselėti.

Mėginu puoselėti ir feisbuke, ir jutube, ir pokalbių grupėse. Atidžiai klausau, ką kalba kabalistai, Rytų kultūrų guru. Žiūriu, nieko naujo ir negirdėto, tas pats Šventasis Raštas. Visą blogį pasaulyje ir visatoje nugalėti gali tik meilė.

Ir štai bac vieną rytą mano virtualusis atvaizdas sulaukia dėmesio. Simpatiškas kudlotas šuniukas, o už jo ir vyras nori draugauti. Aš esu draugiška aplinkai, neskriaudžiu jokios gyvasties, nebent kokią įkyrią musę priploju. Bet gal tai nėra didelė nuodėmė?

Taigi draugaujame. Rašome ir susirašome. Nesu poliglotė, tenka naudotis automatiniu vertėju. Sužinau, kad esu brangusis, nuostabusis, likimo dovanotas, tikras Dievas. Skrenda rožės ir širdelės, ir bučiniai. Seniai to nebuvę, širdis sąla. Kai kurių minčių nenoriu net ištarti, taip subtilu ir gražu, pasilaikysiu sau.

Ima širdis spurdėti iš laimės. Einu ieškoti raminamųjų, čia ne juokas. Kažkur skaičiau, kad viena nuotaka, pasibučiavusi per savo vestuves su mylimuoju, ėmė ir numirė. Širdies smūgis ištiko. Nenorėčiau dar.

Bandau dar ir galvoti: iš kur, kaip, kodėl man tokia laimė? Vienas garsus Lietuvos psichiatras sakė, kad įsimylėjimas pagal smegenų būseną yra artimas pakvaišimui. Nejau įsimylėjau trečios jaunystės metais? Šunį ar žmogų? Aš juk ne Žemaitė, ne kokia klasikė, kad išdrįsčiau. Tiek to. Bet tas jausmas toks malonus, dar truputį, dar vieną dieną, vakarą, iki vidurnakčio. Juk dabar pandemija, išsimiegosiu.

Tie guru savo išminties pamoksluose perspėjo neturėti iliuzijų dėl ydingos žmogaus prigimties, žmogus yra egoistiškas, savanaudis. Dabartinė pasaulinė pandemija yra proga apsivalyti gamtai, pasauliui ir žmogaus sielai, o apsivalymas visada yra skausmingas.

Atėjo kitas meilės etapas – pinigai. Pasirodo, jų reikia, kad virtualioji mano meilė taptų reali, atvyktų, pamatytų, apkabintų. Malonu būtų. Sako, atvažiuotų net su milijonais, sudėtais į dėžutes.

Bala nematė tų milijonų, dolerių prisipaišyti galima, bet jie nekalba švelnių žodžių. Taigi atėjo pasirinkimo ir sugrįžimo link sveiko proto metas. Paprašau atsiųsti man sąskaitą-faktūrą, tiek to, sumokėsiu, negi gaila, toks simpatiškas šuo ir žmogus šalia. Paslaptinga saugumo tarnyba elektroninėje erdvėje nutyla, sako, kad praneš, susisieks. Tyli. Būtų finansiniai reikalai jau seniai sutvarkyti, bet kad mano virtualių sistemų išmanymas menkas. Štai kada praverčia menkas kompiuterinis išmanymas, tikras angelas sargas.

Ir vis dėlto – koks saldus tas pamišimas. Kad ne pandemija, kažin ar būtų tai nutikę. Kad dar ji greitai nesibaigtų. Laukiu kitos meilės. Nuobodulio kaip nebūta.

 

Annie Spratt (Unsplash) nuotrauka

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Man (82.135.134.158)

    2020-12-30 at 11:42

    Labai malonu buvo skaityti ačiū ir šypsenėlė veide pasirodė

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų