Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

„MAŽIAU BAIMĖS, DAUGIAU DRĄSOS IR SAVAIME ATEIS RAMYBĖ IR ŠVIESA“

Sukurti šeimą ir joje gyventi – tai tarsi nuolat tęsiamos studijos, per kurias mokaisi pamatinių dalykų – mylėti, augti, tobulėti, dalytis, keistis.

Kiekviena šeima yra atskira istorija, kuriama dviejų žmonių. Gitana, Regimantas ir trys jų atžalos – dešimtmetis Jokūbas, netrukus aštuonerių metų gimtadienį švęsiantis Motiejus ir mažylis Poviliukas – turi savą, unikalią. Šiuose namuose niekada netrūksta šurmulio, klegesio ir mažų kojyčių trepsėjimo. Nors už lango šalta, šis švenčių laukimas Tubelių penketukui visada būna jaukus ir kupinas stebuklų.

Jurga BANIONIENĖ

Kiekviena šeima yra savita ir įdomi. Kaip Jūs apibūdintumėte savo šeimą?

Regimantas. Sava šeima pirmiausia yra sava, ji niekada neturės jokių analogų, vienodų šeimų nebūna. Mano sąmonėje šeima tradicinė, šiuolaikinėje visuomenėje gal tai problema ar net atgyvenęs modelis. Šiandien vertybių svarba labai neapibrėžta, jos šiek tiek išbalansuotos. Mes vadovaujamės daugiau pamatiniais dalykais, kad šeima yra vyro ir moters iniciatyva bendradarbiauti kuriant gyvybę, nes daugiau ši teisė niekam ir nėra suteikta. Kas ir kaip besistengtų, tai būtų kažkas dirbtinio, o ne duota iš gamtos ir iš aukščiau. Bet kiekvienos poros kelias iki šeimos yra išskirtinis, kiekvienas šeimos vienetas – tai jų istorija, ji visada bus tik jiems žinoma ir prasminga. Mes taip pat tokią turime.

Gitana. Esame eilinė, gal kiek pašėlusi šeima, mėgstanti tempą, keliones, draugus.

Apie kokią šeimą svajojote dar prieš santuoką? Ar planavote, kiek atžalų auginsite?

Regimantas. Sako, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės gali išsipildyti. Gal taip ir buvo. Man didelė šeima nesvetima, pats esu iš dešimties vaikų šeimos, kitokios jos ir neįsivaizduoju. Nemenkinu tų, kurie augina tik vieną vaiką, bet vis atsimenu pasakymą, kad vienas vaikas tai ne vaikas.

Labai svarbus vertybių iš tėvų perdavimas, kaip vaikas mato tos mažos bendruomenės patirtį. Kokią ją gaus, tokią jis perduos ir pats. Nes jei mokėsi mylėti save, mokėsi mylėti ir kitus. Į tą meilę sau turime sudėti pagarbą, orumą. Vienas gali dažniau klysti, kai esi keliese šeimoje, pamatai įvairius dalykus, mokaisi derintis prie kitų, išmoksti susigyventi su tuo, kad mūsų daug, kiekvienas su savo ypatumais, trūkumais ir poreikiais. Tai labai keičia ir augina.

Gitana. Vaikams stengiuosi skiepyti, kad šeima visada yra svarbiausia, kad jie yra broliai, labai vienas kitam svarbūs ir visada rūpės. Noriu, kad taip jų gyvenime ir būtų.

Ką Jums reiškia būti trijų berniukų mama ir tėčiu? Kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Gitana. Kartais visokie jausmai užplūsta, bet vis dėlto manau, kad ne kiekviena moteris gali būti mama, tai yra gyvenimo dovana. Jausmas kiekvienam vaikui lyg atskiras, lyg vienodas. Gera būti mama. Kartais vaikai supykdo, erzina, bet jie – mūsų, suteikiantys didžiulę pilnatvę ir prasmę. Tik dėl jų keliesi, eini, stengiesi ir darai.

Regimantas. Kai kalbama apie tėvystę ir motinystę, pabrėžiama, kad motinos santykis su vaiku – natūralus, tai besąlygiška meilė, mama yra mama, į ją galima bet kada ir dėl bet ko kreiptis, net nepaaiškinsi, kodėl taip vyksta. O santykis su tėčiu yra tarsi su sąlyga – ne kad atitiktum, įtiktum, bet kad augtum, suprastum, kodėl ji iškelta, kad reikalavimai, kuriuos nurodai vaikui, yra ne užgaida, bet galimybė įgyti patirties ir suvokti esminius dalykus. Jie turi mokėti atskirti, kas yra blogai, kas gerai, pasirinkti tai, kas svarbu, atpažinti, kas skaudina ir nuo ko reikėtų atsiriboti. Tai ir išbandymas, ir galvosūkis, ir nerimas, ar visada pavyksta.

Kokiais principais vadovaujatės auklėdami savo atžalas?

Gitana. Yra taisyklės, tam tikri susitarimai, kurių bandome laikytis. Pavyzdžiui, dėl to, kas dabar vaikams labai aktualu, telefonai, televizorius. Gal ne visada išeina, bet mėginame. Berniukams reikia tam tikrų rėmų, kad išaugtų geri.

Kaip sprendžiate iškilusius konfliktus?

Gitana. Aš puolu į paniką, o Regimantas – ramybės įsikūnijimas. Manau, reikia mokėti nusileisti vienas kitam, poroje daug kas to nemoka daryti.

Regimantas. Labai lengva pasigauti vienas kito blogą emociją. Įkvepi, susiimi, kartais užtenka išeiti penkias minutes pasivaikščioti ir grįžti su kitokiomis mintimis. Jei lieki su tuo, kas kelia erzelį, konflikto neišspręsi, o jei sugebi į tai pažvelgti iš šono, suprasti, kad yra kelias ir išeitis, tada ir ateina sprendimas, laikinos paliaubos. Sveikas pyktis yra gerai, jis išvalo. Stovintis vanduo – beskonis ir pradeda gesti. Jei vyras ir moteris šeimoje net nebesibara, tai santykiai yra mirę.

Motiejus (iš dešinės), Jokūbas ir mažasis Povilas.
Nuotraukos iš asmeninio Tubelių albumo

Kas Jums svarbiausia, siekiant išlaikyti šeimos darną ir ramybę?

Gitana. Šeimoje vyras ir žmona viską turi daryti kartu. Negali būti taip, kad tik vienas dirba arba gamina maistą, tvarko namus. Mes stengiamės neišskirti vyriškų ir moteriškų darbų. Taip pat ir auklėjant, prižiūrint vaikus. Aš įsitikinusi, kad vienam kitą šeimoje reikia papildyti, tą ir darome.

Ką mėgstate veikti kartu laisvalaikiu? Ar užtenka laiko pabūti visiems kartu?

Regimantas. Šiandien pandemija, kuri mus labai apriboja, bet kai turime bent porą laisvų dienų, keliame sparnus. Tai gali būti konkretus objektas, kurį norime aplankyti, aplink mus jų labai daug – Biržai, Anykščiai. Mėgstame maudytis, patinka pirtys, tad dažnai važiuojame į baseiną. Pabėgimas iš namų būtinas, nes sienos slegia.

Gitana. Mes nemokame nieko neveikdami sėdėti namuose. Turime labai daug draugų, pas kuriuos mėgstame nuvažiuoti.

(P. s. su šeima kalbėtasi prieš sugriežtinant karantino sąlygas, – aut. past.)

Kaip apibūdintumėte savo tris atžalas, koks jų būdas?

Gitana. Jie visi skirtingi. Ir Jokūbas, ir Motiejus labai užsispyrę, bet kitaip. Jokūbas tikslus, jei linija nubrėžta tiesiai, tai ja ir eina. Motiejui kitaip, žalia spalva jam gali būti mėlyna, jis labai lakios vaizduotės.

Regimantas. Mažasis Povilas – geriausia terpė, mes jam kitokie, nes ir trečio vaiko patirtis mums kitokia. Yra broliai, su kiekvienu jis turi tam tikrą ryšį, yra su kuo padūkti. Motiejui visada yra lengviau, nes jis turi į ką lygiuotis, nors ne visada tai supranta, – vyresnį brolį.

Laikas kartu Tubeliams – pats smagiausias.

O ar randate laiko tik sau, kaip pora? Ar apie tai tik pasvajojate?

Gitana. Jei turi pagalbines rankas, manau, taip.

Mes tokių nelabai turime, vienos močiutės jau nebėra, kita vyresnio amžiaus, ne visuomet gali mums padėti, tad dažniausiai tai, ką norėtume nuveikti abu, nuveikiame penkiese. Išėjimas iš namų tik dviese, be vaikų – retenybė, daugiausia porą kartų per metus.

Negaliu nepaklausti, ar galvojate apie daugiau atžalų, sesutę trims broliams?

Gitana. Neseniai sužinojau, kad Regimantas dar norėtų dukrytės (šypsosi).

Regimantas. Apie skaičių nekalbame, orientuojamės į tai, ką galime vaikams duoti, suteikti. Pradėti gyvybę nesudėtinga, bet kas po to? Tarp noro ir atsakomybės reikia dėti lygybės ženklą.

Jūs katalikiška šeima? Kaip kalbate su vaikais apie tikėjimą?

Regimantas. Jokūbas praėjusią vasarą priėjo Pirmosios Komunijos, tad ir mes, kaip šeima, jau išgyvenome pirmą katalikišką šventę. Abu vyresnieji pakrikštyti, Povilo krikštas dar laukia. Kiek pavyksta, dalyvaujame katalikiškame gyvenime, bet gyvenimo tikrovė tokia, kad laiko užtenka ne visada, ir mano tarnyba tokia, kad tenka dirbti ir šventinėmis dienomis.

O švenčių laukimas, adventas Jūsų šeimai ypatingas metas?

Regimantas. Tai – metų kulminacija. Laikas šaltas, bet laikotarpis nepaisant to šiltas. Kaip pasiruoši, taip jį ir išgyveni. Šventė visada duoda kryptį tam, kas buvo. Praeities apmąstymas yra labai svarbus, nes mes su kiekvienais metais augame, tampame kitokie. Pamąstyti, kokie per tą laiką buvome, ar pasikeitėme, kas naujo įvyko, kokia patirtis buvo stipriausia, ko išmokome, labai reikalinga. Bendrąja prasme Kalėdos yra kažkas stebuklingo. Eglės puošimas vaikams ypatingas, jie norėtų tai padaryti gal jau ir lapkričio viduryje, bet žino, kad tai įvyks prieš Kūčias.

Kokios būna Jūsų šeimos šventės – Kūčios, Kalėdos?

Gitana. Per Kūčias dažniausiai važiuojame pas Regimanto tėvus. Ten susirenka jo broliai, seserys su šeimomis. Už stalo keliolika žmonių būna labai retai, dažniausiai – per trisdešimt. Kūčių valgius pasiruošiame savo namuose ir atsivežame. Kartais švenčiame namie, atvažiuoja mano brolis.

Regimantas. Kalėdų diena – šeimos šventė, prakartėlės lankymas, o antra diena būna skirta draugams, su kuriais sieja ypatingi santykiai. Juos lankome patys ar jie atvyksta pas mus.

Ko palinkėtumėte sau, kupiškėnams artėjančių švenčių proga?

Gitana. Visko po truputį, ko trūko praėjusiais metais. Svarbu, visi būtume sveiki.

Regimantas. Tikrumo. Kad žmonės būtų tikri dėl to, ką jie daro. Kad mokėtų skaityti laiko ženklus, nepasiduotų baimei, kurios pastaruoju metu aplink labai daug, mokėtų skirti, atpažinti, kas yra kas. Mažiau baimės, daugiau drąsos ir savaime ateis ramybė ir šviesa.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų