Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

DARIUS KUOLYS: „MOKYTOJAI – NE KLAPČIUKAI“

Darius Kuolys.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

Visuomenininkas, kultūros istorijos tyrinėtojas, pirmos Vyriausybės kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys neabejoja – švietimas turi būti prioritetinė valstybės raidos sritis.

Šiandien daug švietimo sistemos spragų įžvelgiantis D. Kuolys atvirai išsakė savo nuomonę apie nuotolinį mokymą, kaimo mokyklas, pedagogų algas ir kitas švietimo sistemos dalis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Turbūt sutinkate su teiginiu, kad švietimas Lietuvoje yra gana opi tema. Ant švietimo sistemos griežia dantį ir mokytojai, ir mokiniai, ir jų tėvai, ir dar dauguma kitų, kurie su ta sistema vienaip ar kitaip susiję. Ar tikrai šios srities situacija – prasta?

Mes tiesiog nerandame nuoseklių ilgalaikių sprendimų. Švietimui reikia nuoseklios nacionalinės praktikos. Negalime ketverius metus eiti į vieną pusę, o po ketverių – vėl į kitą. Mokykla turėtų būti saugi ir turėti kryptį, o pedagogai neturi būti įsprausti į kampą.

Bene didžiausias šiandieninis pedagogų ir tėvų galvos sopulys yra nuotolinis mokymas. Kaip manote, kokias švietimo sistemos spragas jis atskleidė?

Tai ne vien tik Lietuvos švietimo sistemos problemos. Apie tai jau kalba ir Vakarų šalių ekspertai. Nuotolinis mokymas didina socialinę atskirtį. Socialiai apleisti vaikai patiria dar didesnį atstūmimą.

Virtualus mokymas – vienpusiškas, stokoja gilaus problemų aptarimo. Tai tėra paviršutinis lavinimas. Mišrus mokymas jau kita kalba, jis gali būti ir gilus.

Ką šiuo atveju galime daryti? Ogi prisotinti mokymą šaltiniais. Tai tiesiog būtina savarankiškam mokymuisi. Prie to gali prisidėti net visuomeniniai transliuotojai. Net patyrę valstybės tą daro. Mokymosi klasėse alternatyva galėtų būti lauko kelionės – pamokos skveruose, aikštėse ir kt. Daug variantų yra, tik reikia padirbėti.

Nuo senų laikų visuomenė pratusi manyti, kad privačiose įstaigose mumis bus pasirūpinta geriau, samdomas advokatas apgins geriau, privačioje klinikoje medikas pagydys geriau ir t. t. O gal ir privačioje mokykloje tikrai išmokys geriau?

Yra tikrai labai gerų valstybinių mokyklų. Per Nepriklausomybės metus pavyko sukurti gerą gimnazijų tinklą. Baigę jas mokiniai išvyksta studijuoti į Vakarus ir nejaučia jokio diskomforto. Beje, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija taip pat labai šauni. Teko joje lankytis – čia mokosi daug guvių, atviro proto gimnazistų.

Žinoma, išsilavinimo diferenciacija labai priklauso nuo mokyklos. Atsiliekančiomis mokyklomis reikia rūpintis, antraip atskirtis tarp valstybinių ir privačių mokyklų tik didės, o nepasiturinčių šeimų vaikai taip ir liks uždaryti skurdo rate.

Privačios mokyklos yra sveikas švietimo sistemos bruožas. Didelis privalumas, kad jos turi laisvę eksperimentuoti. Privačių mokyklų būna visokių. Vienos jų veikia iš idėjos, o kitos – verslo principu grįstos.

Daug ką lemia ir pačių tėvų suvokimas. Dalis tėvų moka pinigus už socialinį išskirtinumą, jiems svarbiau, kad vaikas ne geresnį išsilavinimą įgytų, o kad gautų išskirtines sąlygas, nuo mažens bendrautų su turtingų tėvų vaikais. Deja, toks elito supratimas labai primityvus.

Jei jau užsiminėte apie valstybinių mokyklų ateitį – ne vienerius metus nekaip piešiamas kaimo mokyklų likimas. Geriau, kad jos liktų ar ne?

Kiekvienas atvejis skirtingas. Mokyklos regionuose yra svarbūs kultūros židiniai. Tačiau jei mokykla užgesusi, nebeturi gerų mokytojų, vaikai joje vos keli, tai kokią funkciją kaip švietimo įstaiga ji gali atlikti?

Jaukią kaimo mokyklą galima paversti privalumu. Kaimo mokyklos galėtų asocijuotis su didžiosiomis miestų mokyklomis. Miesto mokiniai galėtų keletą mėnesių išvažiuoti mokytis į kaimą, o kaimo vaikai galėtų pasimokyti miesto mokykloje. Tiek tie, tiek anie įgytų kitokios patirties, be to, tai padėtų kaimo mokykloms išlikti. Gal vertėtų pabandyti šį eksperimentą, nes dabartinis švietimo administravimas akivaizdžiai be vadybinės fantazijos.

Pedagogų, dėstytojų algos – taip pat jautri tema. Kaip manote, kada gi pagaliau iš tikrųjų mokytojo profesija bus prestižinė?

Liūdna kalbėti, bet mokytojai dabar yra užguiti ir į juos žvelgiama su panieka. Jei mokytojai streikuoja, tuoj įžvelgiami kažkokie blogi kėslai. Politikai, ir tie, su mokytojais elgiasi nepagarbiai. Algos gėdingos, mokytojų protai nuvertinti. Galima sakyti, kad visas akademinis sluoksnis dirba iš idėjos.

Mokytojai – ne klapčiukai. Valstybė turi svarstyti, ar jai rūpi protų auginimas. Turi rūpintis ir lavinimu, ir nuosekliai kylančiais atlyginimais. Mokytojai turi patys augti ir jausti lavinimąsi. Reikėtų skirti daugiau dėmesio ir būsimų mokytojų rengimui. Turi būti sistema, kuri mokytojui padėtų plėsti akiratį. Šiandien ta sistema sugriauta, o jos vietoje – palaida bala.

Pakalbėkime ir apie mokinių pasiekimus. Jau ne vienerius metus ryški tendencija, kad lietuvių kalbos brandos egzaminų rezultatai su metais tik prastėja, o anglų kalbos, atvirkščiai, spindi. Kodėl taip yra? Ar tikrai reikia nerimauti, kad daugės beraščio jaunimo?

Šiuo atveju per mažai dėmesio skirta egzaminavimo sistemai. Jei sistema būtų labiau pakoreguota, galbūt daugiau vaikų būtų ir matematikos egzaminą išlaikę. Lietuvių kalbos ir anglų kalbos egzamino reikalavimai skiriasi, reikia atsižvelgti ir į tai.

Antra vertus, raštingumas visą laiką buvo problema todėl, kad labiau koncentruojamės į vaizdus. Mūsų mąstymas susijęs su kalbine raiška. Negalima apsileisti. Nereikia vaikams nuleisti reikalavimų kartelės. Vaikai turi augti stiprūs. Mokymasis – kūryba. Galvokime lanksčiau.

Jaunimui palinkėčiau neprarasti noro lavintis, plėsti akiratį ir atrasti mokymosi aistrą. Problemos neišvengiamos, tačiau jos verčia judėti į priekį. Taip pat linkiu ugdyti savarankišką mąstymą, o ne kritinį.

O kurie švietimo modeliai artimiausi Lietuvos mokykloms – daniškas, suomiškas ar visgi lietuviškas?

Kas tas daniškas, kas tas suomiškas, kas tas lietuviškas? Kiekviena valstybė turi savitą švietimo modelį su savo tradicijomis. Nereikia pulti diegti naujovių. Reikia stebėti, žiūrėti ir kartu pasitikėti savo jėgomis.

Dabar, manyčiau, veikia pokolonijinės visuomenės sindromas. Užsienio šalių ekspertai – kaip pranašai. Ar tikrai reikia jais aklai vadovautis? Ar jei tinka ten, už jūrų marių, tiks ir pas mus? Gal būtų protingiau skatinti jaunimą studijuoti edukologijos mokslus užsienyje. Jie padėtų užčiuopti tą naujovių pulsą.

Reikia plėtoti savą švietimo sistemą. Lietuviškumas gali būti kvailas, gali būti ir protingas. Reikia mokėti derinti švietimo patirtis. Viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Ar tuomet, kurdamas švietimo pagrindus, rėmėtės kokios nors užsienio šalies modeliu?

Buvo visko. Buvo Meilės Lukšienės (vienos iš tautinės mokyklos koncepcijos autorių – aut. past.) švietimo laboratorija. Ten buvo suburti visi Lietuvos protai. Švietimas M. Lukšienės buvo suvoktas kaip laisvos visuomenės savikūros būdas – jeigu mes galime save kurti, tai tik per švietimą.

Konkretaus modelio neturėjome. Nagrinėjome skandinavų, prancūzų, vokiečių, net japonų švietimo sistemas, taip pat UNESCO dokumentus.

Esmė tokia, kad į švietimo sistemos kūrimą, augimą turi būti įtraukti gabiausi Lietuvos žmonės. Šiandien kažkodėl tie protai atskirti.

Kaip manote, ar toli šiandieninė mokykla nutolusi nuo tautinės mokyklos koncepcijos?

Derėtų nepamiršti, kad tautinės mokyklos koncepcija rengta okupacijos sąlygomis. Buvo labai svarbu atkurti laisvę mokykloje. Dalis tautinės mokyklos koncepcijos integruota ir dabar į valstybinės mokyklos koncepciją. Tad galima teigti, kad tam tikra prasme savo krašto mokykla visą laiką bus tautinė.

Neseniai išrinkome naują Seimą. Kaip galvojate, ar verta tikėtis, kad nauja valdžia skirs daugiau dėmesio švietimui?

Gal ir turėtų, tik tas dėmesys turi būti išmintingas, numatyta ilgalaikė perspektyva, kad jaustumės saugiai ir žinotume, kokiu keliu einame. Kaip viskas klostysis, priklausys ne tik nuo partijų, bet ir nuo švietimo bendruomenės, ar ji į tai bus įtraukta. Švietimas turi būti prioritetinė valstybės raidos sritis.

Reklama
4 Komentarai

4 komentarai

  1. Bambukas (90.131.43.170)

    2020-12-24 at 01:14

    Kaip buvo kuolas taip ir liko galvoj užstriges tas kuolas

  2. Mokytojas (78.63.191.35)

    2020-12-18 at 11:35

    ponas kritikas nėra mokytojas. Todėl nereikėtų kalbėti mokytojų vardu. Tik mokytojas, dirbantis pamokoje, gali jautriai suprasti mokyklos problemas. Mokytojai turi kartu ruošti mokymo programas, egzaminų užduotis. Tada neįvyktų nesusipratimų, pvz., dėl užsienio šalių švietimo patirties (nes skiriasi visuomenės), dėl egzaminų uždavinių sąlygų kokybės ir kt.

  3. 22 (83.176.252.203)

    2020-12-16 at 12:33

    Vienas iš tų kuris pradėjo draskyti svetimo sistema, o toliau jinai jau ėjo gaivaliskai ir dabar iš sistemos liko tik ašaros ir strikai

  4. Taigi (78.61.149.74)

    2020-12-16 at 10:49

    Ar čia tas, kuriam mokykla nieko nadavė? Gal reiktų prisiminti ką kalbėjo būdamas ministru?

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų