Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KARANTINO BŪSENOS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Koronavirusui vis labiau siautėjant, atrodo, kad, pasibaigus šiam košmariškam sapnui, daugelis liksime gyvi, tačiau būsime pažinoję bent vieną kaimyną, draugą, kolegą ar šiaip žmogų, kurio dėl pandemijos jau nebebus tarp gyvųjų. Siaubinga, kartu, bet labai panašu į galimą ateitį.

Ne vienas viešojoje erdvėje rašantis tekstus komentatorius dar pavasarinio karantino metu pastebėjo dėsningumą, kuris būdingas Lietuvai: nesant stipresnių bendruomenės, draugijų ryšių, kurie žmones skatintų rinktis viešai ir daug bendrauti, rizika užsikrėsti virusu anuomet buvo mažesnė, nei, pavyzdžiui, Italijoje, kur katalikiškų komunų gyvenimas yra neatskiriama daugelio tikinčiųjų kasdienybės dalis.

Šiais teiginiais karantino būsenų gilesnis apmąstymas Lietuvoje prieš vasarą dažniausiai ir baigdavosi. Beveik niekas viešai, stambesne literatūrine ar moksline forma mūsų valstybėje nėra apmąstęs, ką tikrai reiškia užsidaryti namuose trims mėnesiams, kaip tai keičia asmens savivoką, socialinius saitus ir jų tvarumą. Ilgesnio dydžio nei novelės literatūros tekstų šalyje šiais metais apie tokias problemas beveik niekas neparašė ar bent dar nebaigė savo kūrinių.

Bene vienintelis tam ryžęsis ir rankose jau laikantis savąjį romano tekstą apie pandemiją yra Italijoje gyvenantis žurnalistas Paulius Jurkevičius. Paties kūrinio teksto šių eilučių autoriui skaityti dar neteko, bet rodos, kad romanas vis dėlto yra labiau apie Italiją nei apie Lietuvą. Reklamuodamas būsimą knygą, žurnalistas liūdnai pridurdavo, kad jo romano tekstas – apie nesenos praeities Italiją ir apie labai artimos ateities Lietuvą. Bet kuriuo atveju tikriausiai po kelių savaičių galėsime skaityti įdomų pasakojimą.

Lietuvos realijos nuo Pietų valstybių gerokai skiriasi vienu paprastu ir nepaneigiamu praeities faktu – mūsų valstybė yra patyrusi sovietinę okupaciją, dėl kurios minėti analitikai ir linkę pabrėžti Lietuvos žmonių uždarumą.

Dabar lietuvių išgyvenama karantino padėtis vis dėlto labai primena nesenus priespaudos laikus, kai apie daugelį dalykų dabartiniai vyresni nei trisdešimtmečiai piliečiai galėjo kalbėtis ar klausytis suaugusiųjų kalbų tik virtuvėse – taigi, privačiose erdvėse. Šiandien viešasis kalbėjimas, esant normalioms sąlygoms, jau kelis dešimtmečius necenzūruojamas, bet pandemija sukuria savo išorine atpažįstama raiška į praeitį labai panašią ir pažįstamą situaciją: gali kalbėti, ką tinkamas, tačiau klausytojų tiesiog nėra, nes visi liko namuose.

Tie mūsų bendrapiliečiai, kurie sovietiniais laikais nebuvo radikalūs disidentai ir dalyvavo viešojo gyvenimo teatre, kuris neretai primindavo farso spektaklį, dabar gali sakyti, jog pandemija nelabai keičia gyvenimą: ir tada, ir dabar viešasis gyvenimas yra tik skraistė, po kuria slypi egotistiniai žmogaus tikslai ir juos pateisinančios priemonės.

Anuomet netikėjimas viešąja realybe reiškė represyvų talpinimą į psichiatrijos ligoninių palatas. Priešingai – dabartinis viešumos, kaip absurdo realybės, traktavimas jau byloja tai, kad Lietuvoje dar nėra visavertės visuomenės.

Televizorių ekranuose matome daug savanoriauti norinčių ir tai darančių žmonių, tačiau pripažinkime: kiek nedaug tarp tų savanorių yra mūsų draugų, kaimynų, kolegų ir šiaip pažįstamų žmonių!.. Juk būtent šis bent kiek gausesnis socialiai atsakingų žmonių kritinis skaičius ir būtų mūsų visuomenės dvasinės sveikatos rodiklis. Kai pastaroji nešlubuoja, tikėtina, kad ir fizinė sveikata yra ir bus daug stipresnė.

Beveik niekas, išskyrus telefonines pagalbos linijas, šiandien neklausia, kaip jaučiasi namuose uždarytas žmogus. Radikali atsakymo versija verčia prisiminti rašytoją Ričardą Gavelį, kuris paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį praleido Vilniaus Karoliniškių rajono daugiabučiame name, sėdėdamas prie lango, per kurį matydavosi tik gretimo daugiabučio namo siena.

Skirtumas tarp R. Gavelio ir dabartinių žmonių yra mūsų nenaudai: žiūrėdami į tas sienas, kurios užtvėrė šiandienius kelius į visuomeninį gyvenimą, labai retai imamės kūrybinio veiksmo, galinčio, stebėtina, įprasminti net ir beveik visišką saviizoliaciją.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų