Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

Į PAGALBĄ SUNKIAIS GYVENIMO MOMENTAIS – KNYGA

Daivos Janavičienės knyga „Biblioterapija: teorija ir praktika“ – ilgamečio domėjimosi šia sritimi rezultatas.
Sevilės Charsikos nuotrauka

Rugsėjo pabaigoje Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido Bibliotekininkystės ir bibliografijos skyriaus vyriausiosios metodininkės-tyrėjos dr. Daivos Janavičienės knygą „Biblioterapija: teorija ir praktika“.

Plačiau apie biblioterapijos metodo taikymo būdus, šio termino sampratą pasikalbėjome su pačia autore.

Jurga BANIONIENĖ

Biblioterapija, kas tai yra? Ką reiškia šis terminas?

Tai tarptautinis žodis. „Biblio“, iš lotynų kalbos išvertus, reiškia knyga, arba dokumentas, o „therapea“ – graikų kalbos žodis, traktuojamas labai įvairiai. Neseniai tai buvo suprantama tik kaip medikamentinis gydymas, bet toli gražu taip nėra. Žiūrint pradines prasmes ir jų įvairovę, tai yra ir slauga, ir globa, viena iš terapijos reikšmių – buvimas šalia ligonio teikiant jam pagalbą. Taigi biblioterapija – buvimas šalia žmogaus teikiant jam pagalbą per skaitymą. Knyga arba kažkoks dokumentas yra tarsi tarpininkas.

Ar galima apibrėžti, koks gali būti gydomasis skaitymo poveikis žmogui?

Terapija nėra medikamentinis gydymas. Tai pagalba žmogui. Ji gali būti teikiama labai įvairiai, pirmiausia – buvimas šalia, nuoširdus pokalbis, palaikymas, minčių nukreipimas nuo jo sunkios padėties. Visada, kai sunku, vienas iš paprastų būdų padėti – tiesiog paimti gerą knygą ir skaityti. Terapinis skaitymo poveikis pasireiškia tuo, kad nukreipiame savo mintis nuo turimos problemos. Labai svarbu ir tai, ką skaitai. Jei šalia yra žmogus, užsiimantis biblioterapija, pažįstantis žmogų, kuriam teikia pagalbą, jis gali tikslingai kažką rekomenduoti, pasiūlyti knygą, atitinkančią jo būseną, sprendžiamą problemą, siekiamus tikslus ir pan.

Knygų pasiūla šiandien didžiulė. Kaip rasti tą, kurios reikia žmogui, kuri gali padėti sveikti. Ar tą galime padaryti patys, ar tik patariami specialisto?

Žinoma, ieškodami galime netyčia rasti, perskaityti ir labai nustebti. Svarbu, kokio tikslo siekia žmogus, ko jis nori, kokią problemą spręsti. Informacijos jūroje vis dėlto visada geriau susigaudo specialistas. Biblioterapija pagal siekiamus tikslus yra skirstoma į tris sritis – klinikinę, reabilitacinę ir asmenybės vystymo arba edukacinę. Klinikine prasme siekiama išspręsti žmogaus ligos problemą, literatūra gali būti labai įvairi, specifinė, kuri padės prisitaikyti prie pokyčių, išsiaiškinti, kokie sutrikimai gali laukti. Klinikinė biblioterapija dažniau taikoma asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, literatūra yra parengta specialistų, kurią perskaitęs žmogus, susidūręs su liga daugiau apie ją sužino. Dar vienas literatūros šaltinis, kuris gali padėti, yra panašias problemas išgyvenusių žmonių parašytos knygos. Trečias šaltinis – grožinė literatūra, kurioje atspindimos tam tikros problemos, ligos ir pan. Skaitydamas ją žmogus gali atpažinti, kad ir jam taip yra.

Ar skiriasi biblioterapija ir įprastas skaitymas?

Įprastas skaitymas – tiesiog ženklų atpažinimas. Svarbiausias klausimas – kokiu tikslu aš atpažįstu šituos ženklus, išmoktus vaikystėje. Ar tiesiog mokausi, neturiu ką veikti ir užimu savo smegenis, ar mane veda azartas, ar aš noriu patobulėti ir pan. Tikslų gali būti labai daug. Biblioterapijos tikslas susiaurėja iki, tarkime, noro daugiau sužinoti apie savo ligą, perskaityti knygą, kuri man suteiks daugiau vilties, jei yra išgyvenami psichologiniai sunkumai. Biblioterapija – galimybė plačiau, daugiau sužinoti, nuo to taps geriau, kai gauni pagalbą, turi daugiau vilties. Tai daugiau sąmoningas skaitymas, atsirenkant tekstus.

Svarbu pabrėžti, kad biblioterapija yra skirstoma į kelias rūšis, pasyviąją ir sąveikos. Pasyvioji – skaitymo rekomendacijos tikintis, kad žmogus perskaitys ir pats ras pagalbą. Ši rūšis labiausiai taikoma bibliotekininkystėje. Sąveikos biblioterapija sako, kad svarbu, ne tik ką skaitome, bet ir tai, ką jaučiame skaitydami. Jai reikia ne tik rekomenduojamos knygos ir skaitytojo, bet ir žmogaus, su kuriuo aptariama, dalijamasi tuo, ką perskaičiau.

Labai svarbu diskutuoti, ką supratau per tekstą, ar jis mane įtraukė. Sąveikos terapija pradėta traktuoti kaip atskira sritis, kai pradėjo plėtotis psichoterapija, psichologija.

Papasakokite, kokia knygos „Biblioterapija: teorija ir praktika“ atsiradimo istorija?

Augau Druskininkuose, man buvo įdomūs netradiciniai gydymo metodai. Buvo toks gydytojas Algimantas Kačergius, kuris praktikavo autogeninę treniruotę, kalbėdavo, kad yra knygų, kurias perskaitęs pasijunti blogai, arba atvirkščiai, gerai. Algirdas Juozulynas ir Vytautas Meška yra parašę keletą leidinių apie netradicinius gydymo metodus, kaip būdas teikti žmogui pagalbą įvardyta ir biblioterapija. Ši sritis visada mane domino. Apie lektologiją (mokslą apie skaitymą) girdėjau bibliotekininkystės studijų metais. Pati labai mėgau skaityti, nuo pat vaikystės visą laiką žinojau, kad tada, kai ko nors trūksta, blogai jautiesi, tau gali padėti gerai pasirinkta ir skaitoma knyga, kuri patinka, atitinka tavo lūkesčius, įtraukia. Knyga pertraukia tavo minčių srautą, atsiduri kitoje realybėje ir per tai gauni pagalbą.

Leidinyje „Biblioterapija: teorija ir praktika“ sudėjau savo sukurtą teoriją, viską, ką po kruopelytę surinkau iš skirtingų tarpdisciplininių sričių ir užsiėmimų, seminarų, skaitymų ir pan. Tuo domiuosi ilgai, esu viena iš Lietuvos biblioterapijos asociacijos kūrėjų. Dirbu Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriuje, vadovai taip pat paskatino rašyti, taip ir atsirado knyga. Dažnai kyla klausimas, ar biblioterapija yra teorija ar praktika? Mokslininkai sudėlioja savo įžvalgas, o praktikai tą metodą taiko, perteikia savo patirtį. Aš iki 2016 metų dirbau Klaipėdos universitete. Kai kūrėsi Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių paramos centras, jo kūrėja Aldona Kerpytė, buvusi Kretingos viešosios bibliotekos direktorė, su savo kolegėmis mane pasikvietė šiame centre taikyti biblioterapiją. Ten pradėjau įgyti realios praktikos, kuri plėtėsi. Dabar dažnai vedu praktinius kūrybinius užsiėmimus, pavyzdžiui, pasakų terapijos dirbtuves, teminius biblioterapijos užsiėmimus. Nacionalinėje bibliotekoje su kolege vedame Skaitytojų klubą su biblioterapijos elementais. Visa tai panaudojau savo knygoje.

Kokiam skaitytojui ji skirta? Kas šį leidinį turėtų imti į rankas?

Tai nėra grožinė literatūra, kurią skaitys kiekvienas. Labai stengiausi knygą parašyti kuo paprasčiau, bet mokslinio stiliaus nepavyko išvengti. Literatūros sąrašas, kuriuo naudojausi, yra daugiausia moksliniai šaltiniai. Sukurti populiarų tekstą nelengva. Manau, kad ją turėtų skaityti pirmiausia tie, kurie jau žino, kas yra biblioterapija ir nori ją taikyti. Tai yra universalus metodas, kurį, keldami terapinius, tai yra pagalbos žmogui tikslus, gali naudoti bibliotekininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dienos centrų darbuotojai, mokytojai ir kiti. Tie, kurie mano, kad skaitymas yra jų įrankis.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų