Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MEDAUS PASLAPTYS

Valgai medų visą gyvenimą, o apie jo paslaptis nė negirdėjai? Todėl jos ir vadinamos paslaptimis. Medus – toks labai labai platus apibūdinimas. Panašiai, kaip visas jūras, ežerus, šaltinius, pelkes, vandenynus ir kitą skystį vadintum tiesiog vandeniu. Žinai, įdomiausia, kad mokslininkai, tyrę medaus sudėtį, skirtingose medaus rūšyse įvairių mineralų ir vitaminų rado taip pat skirtingą kiekį. Ir ne truputėliu, o net keliomis dešimtimis kartų. Taigi medus – tikroji bičių paslaptis, nes tik jos vienos žino, ko ten primakalavo, kokie augalų nektarai ir kitos medžiagos slepiasi. Kadangi Lietuvoje medaus derlius imamas keliais etapais, pagal tuo metu žydinčius augalus galime bent akies krašteliu pažvelgti į įvairaus medaus sudėtį ir šiek tiek nuspėti ne tik jo skonį, bet ir naudingąsias savybes. Auksinis medus – įprasta sakyti, tad šiandien skirtingą medų palyginsime su skirtingos spalvos auksu ir kitomis brangenybėmis, nes tikras lietuviškas medus, be abejonės, vertas aukso vardo ne tik dėl jo spalvos.

Pavasario medus – baltasis sodų ir pienių auksas

Pavasarinis medus – saldžiausias, balčiausias ir kiečiausias, visai kaip baltasis auksas. Jis dar ir mėgstamiausias tų, kurie ne itin mėgsta medų, nes panašiausias savo skoniu į cukrų, mat beveik neturi jokio specifinio poskonio, o kvepia pirmų gėlių puokšte. Tai pats tirščiausias ir greičiausiai stingstantis medus – vos po savaitės kabinsite kreminius medaus šaukštus. Jei šviežias pavasarinis medus ilgai išlieka skystas – jis arba ne pavasarinis, arba ne medus.

Pavasario medus – pats pirmas bitininkų derlius, kurio ėmimo laikas priklauso nuo gamtos laikrodžio. Kai tik pražysta pirmi augalai, bitės kimba į darbus ir neša nektarą, iš kur tik gali. Jei nesipykstate su gamta, nesunkiai atspėsite, kad pirmas medus būna suneštas daugiausia iš kiaulpienių, žydinčių sodų, rapsų ir blindžių. Nors gryno medaus nebūna, nes bitei, kaip šuniukui, komandų neduosi, tačiau jei aviliai stovi geltonuojančiuose rapsų ir pienių laukuose – tokio medaus ir tikėsiesi. Žinoma, jame bus vienas kitas nektaro lašelis ir iš kitų žydinčių augalų, tačiau, kaip sako, jis ne deguto šaukštas, tad medaus statinės ne tik nesugadins, bet dar ir pagerins.

Pavasarį bitininkai mėgsta statyti avilius ir šalia didžiųjų braškynų ar žydinčiuose soduose. Teoriškai taip galime gauti braškinio, obuolinio, vyšninio medaus. Braškinio (ar vyšninio) ne spalva, o poskoniu, nes nektaras, nesvarbu, iš kokio augalo jis paimamas, beveik visada būna permatomos spalvos. Jei norisi rausvo medaus – galima ieškoti medaus su liofilizuotomis braškėmis, avietėmis ar spanguolėmis, nes natūralus medus turi daugiau nei penkiasdešimt geltonų atspalvių nuo beveik balto iki juodai rudo. Kitų spalvų jame ieškoti neverta.

Vasaros žiedų medus – geltonasis liepų auksas

Jis šiek tiek tamsesnis už pirmą medų, žalsvai geltonas ir labai kvepiantis liepomis. Nors tuo pat metu kaip ir liepos žydi labai daug augalų, tačiau iš pamiškėje stovinčių avilių išsuktas medus ir skoniu, ir kvapu neapgaus, kad jame liepų nektaro tikrai daugiausia. Taigi, jei mėgstate liepų arbatą – šis medus idealus. Be to, jis labai malonios beveik kreminės konsistencijos. Liepų medus kristalizuojasi truputį lėčiau nei pirmas medus, per 2–3 savaites, todėl tąsiu desertu galima mėgautis ilgėliau, kol jis taps sunkokai pakabinamas šaukštu.

Be liepų, šiame meduje galime rasti nemažai dobilų, rugiagėlių, čiobrelių ir levandų. Dobilai, be jokios abejonės, vasaros žiedų meduje užims antrą vietą po liepų, nes jų pilni laukai, juos paprasta bitėms surasti ir nereikia skraidyti nuo žiedo prie žiedo po kelis metrus – viskas šalia. Taigi dobilus jos ne ką prasčiau lanko nei liepas. Dobilai medui suteikia labai švelnų skonį, todėl vasaros žiedų medus taip pat mėgstamas cukraus pakaitalas.

Kai kurie bitininkai bando surinkti labiau čiobrelišką medų, jei pavyksta rasti tokias čiobrelių plantacijas, kurios driekiasi kur tik akys užmato. Antra vertus, net ir pastačius avilius čiobrelių ar levandų laukuose, levandinio medaus galime nesitikėti, nes nektaras, vėlgi, neturi nei labai aštraus kvapo, nei skonio ir tikrai nebus violetinės spalvos.

Liepų medus nuo seno vartojamas peršalimo simptomams malšinti ir sudarant daugelį kitų liaudies medicinos receptų. Jei tikėsime, kad į tokį medų sudėta viskas, ką geriausio turi liepos ir kiti augalai, šis medus yra tikras saldusis ginklas, padedantis kovoti su uždegimais, su bakterinės ar virusinės kilmės blogiukais ne ką mažiau nei tradicinės medicinos siūlomi vaistiniai preparatai. Bent tuo tikėjo mūsų senoliai. Kol kas mokslinių tyrimų, atliktų su žmonėmis, šiomis temomis dar nėra pakankamai.

Vasaros pabaigos medus – sodri grikių bronza

Dienoms pamažu trumpėjant savo mažais baltais žiedukais mus dar džiugina grikiai. Grikių medus, nors ir bronzinis, tačiau vertas ne tik aukso, bet ir deimanto. Tai – pats turtingiausias medus tiek skoniu, tiek savo sudėtimi. Gal dėl to jį mėgsta tikrai ne visi. Šis medus ypatingas tuo, kad turi gana ryškų degintos karamelės, cinamono, kardamono ir kitų žiemos prieskonių poskonį, todėl tinka ne tik arbatai saldinti, bet ir gaminti (įdėjus šaukštelį į šiltą vandenį galime mėgautis medaus arbata) ar net naudoti kaip užtepėlę.

Grikių medaus vertę dažnai galima pamatyti gerai į jį pažiūrėjus – kuo medus tamsesnis, kuo poskonis stipresnis, o kvapas ryškesnis – tuo turtingesnė šio medaus sudėtis. Itin grynas grikių medus gali būti net beveik juodas. Kai kurie ragaudami šį medų sako juntą ir ruginės duonos poskonį. Šis medus (iš visų lietuviškų rūšių) turi didžiausią antioksidantų kiekį, taip pat jame daugiau baltymų ir geležies.

Grikių medus gana ilgai nesikristalizuoja, apie vieną mėnesį, o susikristalizavęs dažnai turi savyje į cukrų panašių gabalėlių. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, bet šie maži kristalai neturi nieko bendro su cukrumi ir yra gero kokybiško medaus ženklas. Tokių kristalų beveik nebūna tik pavasariniame meduje.

Ankstyvo rudens medus – raudonasis lipčiaus auksas

Tai labai koncentruotas, tirštas, tikro saulėlydžio spalvos medus. Jei šiame meduje yra grikių medaus priemaišų, jis bus tamsesnis, jei ne – kiek šviesesnis ir ne tokio aštraus kvapo. Iš kitų medaus rūšių lipčius išsiskiria gausesniu mineralinių medžiagų kiekiu.

Lipčiaus medus yra vienintelis, kuris išgaunamas ne iš žiedų nektaro. Rudeniop miške karaliauja amarai, kurie grauždami medžius (lapus, pumpurus) juose palieka mažas žaizdeles. Pro jas teka medžių kraujas – sultys, kitaip vadinamos lipčiumi. Jis labai panašus į nektarą, todėl bitės jį noriai renka ir tempia į savo avilį. Kadangi rudenį maža žydinčių augalų, paskutiniame medaus derliuje vyrauja būtent koncentruotas lipčiaus nektaras su nedidelėmis tikrojo žiedų nektaro priemaišomis. Lipčių bitės dažniausiai renka iš gudobelių, gluosnių, šermukšnių, blindžių ir kitų miško augalų.

Jei medus stiklainyje niekaip nestingsta – tai gali būti lipčiaus medus. Jis yra ilgiausiai besikristalizuojantis medus, kuris gali nepakisti net pusmetį ir dar ilgiau, todėl jo vertėtų paieškoti skysto ir tąsaus medaus gerbėjams. Lipčiaus meduje yra medžiagų, veikiančių prieš uždegimus. Be to, jis labai gardus ir gana švelnus, o susikristalizavęs gali būti naudojamas desertams, kai norisi lengvo medaus kristalų traškumo.

Neįmenamos medaus paslaptys

Kad ir kiek mokslinių tyrimų būtų atlikta, dar negreitai mokslininkams pavyks įminti visas medaus mįsles. Ką jau kalbėti apie mus… Juk viename medaus šaukšte telpa kelių tūkstančių bičių darbas, o jos paslaptingos, savo unikaliais receptais nesidalija, vaišina tik jau sukurtais šedevrais.
Kad ir kuris kurio medaus šaukštas mums atitektų, reikia nepamiršti, jog medus – bičių pagrindinis maistas, todėl kiekvienas jo lašas ypatingas, maistingas, sveikas ir vertingas. Juk mes visi savo šeimai ruošiame tik geriausią maistą…

Ignas ir Vilius Jackevičiai,
bitininkai

 

Nuotraukos iš Jackevičių asmeninio albumo

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų