Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

BĖGIMAS NUO KORONAVIRUSO PASIKLEVINĖJANT

Autorės nuotraukos

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Ačiū šalnoms, užspaudusioms aštrų geluonį ir palikusį dar geltonuojančius, šiugždančius klevų lapų patalus. Lūkuriuodamos šalnų paspirties, neskuba ir šlavėjos.

Anądien emocijomis nupilkusį pusiaudienį savigydai išeinu pasiklevinėti. Pats pačiausias auksingasis gražumas. Dar žalumos nepraradusioje pievoje žioruoja raudonas it gaidžio skiauterė nusklendęs lapas.

Čia pat išdidžiai savo raibaplunksnių pačiučių šeimyną vedžiojasi gaidys – artimas mano kaimynas, savo gyvuoju laikrodžiu primenantys gimtinės rytmečius. Ant šaligatvio pilkumos raibuoja dar vienas lapas – tarsi rudenio laiškas su gyslelių eilutėmis adresui užrašyti.

Kitas geltonas susiglaudęs su visai mažulyčiu, tarsi vaikeliu, nesuspėjusiu šį rudenį užaugti. O visa spalvų įvairovė meniškai susikomponavusi ant šaligatvyje pilkuojančio dangčio. Patys klevai, tarsi architekto rankai paliepus, puošybiškai prisiderinę prie pastatų spalvų kolorito.

Net ištvinusios pievos vandenų veidrodžiuose, atspindinčiuose daugiaaukščius namus, kaip akvarelės potėpiai švyti ir klevų geltonio dėmės. Brendu per užsibuvusį geltonį ir tas šnaresys visai netrikdo minčių, netgi atrodo, kad skatina dialogą su jomis, nušalnotomis senų prisiminimų.

Iš tiesų myliu klevą iš visų medžių labiausiai. Tikriausiai todėl, kad pačiame lemties delne, tarsi jo lape, išsiraizgiusios atminties gyslelės. Skausmingai retai važiuojant pro prarastą gimtinę, vieninteliu jos atpažinimo ženklu tebetarnauja klevas. Tėčio sodintas dukroms pasitikti. Naujų šeimininkų nenukirstas: o kam, juk tai ne senos bevaisės obelys, parklupdytos kirvio ašmenų.

Vai, tu kleve, tėčio kleve, nepaleidai tolyn savo sėklelės, prigydei, kad išaugtų dar vienas, mažėlesnis, jaunesnis, kaip ir dvi tavo dukros per šešerius metus viena nuo kitos gimusios. Bet nesusiglaudėte abudu kamienais – properša, lyg kontrastinga realybė – kam gimtinės namai tik investicija būsimiems saviesiems, kam – sentimentai, laukiančiam ir nebesulaukiančiam klevui.

Mano pačios daugiabučio namo bemaž palangėje, prie gretimo devynaukščio, tarsi paguoda stoviniuoja du klevai, kaip ir anieji: augesnis ir mažėlesnis. Kai rengiausi butą, mačiau, kaip tą mažylį pasodino vyras su pradinuku sūnumi.

Kaip abudu atsargiai apmindžiojo šaknis, kad gyvybingai įsikibtų, kaip laistė pasikeisdami. Taip buvo šilta širdy juos stebint, o dabar graudu, kad tada nepravėriau lango ir nepagyriau.

Sunkiai augo šitie klevai, nesyk piktos rankos nulaužiami ir vėl iš atžalų atgimstantys iš naujo. Kantrieji mikrorajono klevai, veikiausiai mažai kam teikiantys sentimentų.

Pats nesodinęs, širdin žymės neįsispausi. Į juos, lapams pradėjus sklęsti, mėgsta paspoksoti ir mano ištikimasis draugužis Mickis.

Jų geltonis, tarsi skiautiniai, atsispindi užuolaidų kvadratėliuose. Geltonuojantys lyg saulės spinduliai užstoja kaimyno – blokinio devynaukščio – pilkumą. O kai savąjį apdarą nusivelka, lapkričio nykuma pilkai suspaudžia širdies pašakny.

Brendu neskubėdama ir jaučiu, kaip buvęs liūdesys mąžta, kad ten, kur maudė, švelnėja, tarsi vietoj tvarsliavos būtų prigludęs klevo lapas. Ir dar vienas prisiminimas sušildo žinojimu, kad senosios šeimininkės ant pačių prisiskintų visos saujos klevo lapų savo rankomis dar apglosto tešlos gniužulą būsimai duonai.

Toks tatai šis prisiminimus ir jausmus sukildinęs pasiklevinėjimas. Grįždama jį užbaigiu praeidama pro keliolikos mokinių kartų Mokytojo Rapolo Šaltenio namelį. Šis rudene lemtimi ženklintasis dvasios aristokratas, klevams liepsnojant gimęs Anykščių krašto Klevėnų kaime, po daugelio metų to paties mėnesio pradžioje atlydėtas į Utenos senųjų kapinių pakraštėlį. Kur čia pat, per kelią, spalvinguosius apdarus karališkai maino klevai. Tarsi sargyboje.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų