Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ANŪKĖ SU ŠEIMA ATGAIVINO MORKŪNIŠKĮ

Morkūniškis – Noriūnų seniūnijos, Viešintų parapijos kaimas, 13 kilometrų į pietvakarius nuo Kupiškio, 9 kilometrai į pietus nuo Noriūnų, prie Rudilių–Viešintų kelio, prie pat Anykščių rajono ribos. Už kilometro yra Bitaičio ežeras. Kaimas ribojasi su II Bitaičiu ir III Bitaičiu. 2001 metais buvo 1 sodyba ir 6 gyventojai. Šiuo metu, seniūnijos pateiktais duomenimis, Morkūniškyje gyvenamąją vietą deklaravę 4 gyventojai, yra dvi sodybos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Per Morkūniškio laukus vingiuoja žvyrkelis į Viešintas.

Pakeleivingos mintys

Išgirdus Morkūniškio pavadinimą į galvą tuoj pat ateina mintis apie morkas. Visgi morkų plačiuose šio kaimo laukuose nepamatėme, nebent jų būtų galima rasti pasislėpusių čia gyvenančių žmonių daržų lysvėse.

Be to, Morkūniškis man visada asocijavosi ir su kažkada girdėtu pasakojimu, kad čia sovietiniais metais veikė pionierių stovykla. Ją pirmais Lietuvos atgimimo metais vienas vietos politikas netgi buvo pasišovęs paversti jaukia poilsiaviete.

Taigi buvo įdomu pamatyti, kaip šis kaimas gyvuoja šiandien, koks buvusios poilsiavietės likimas.
Nuo Noriūnų pasukę keliu Rudilių link visą laiką važiavome tiesiai. Pasiekus Rudilius, Morkūniškio gatvė toliau sufleravo, kad reikia važiuoti pro Paliepę nepametant kelio.

Dabartinis Morkūniškio ženklas – viduryje laukų iškilusi šiuolaikiška ūkininko sodyba. Tad į ją ir pasukome.
Čia maloniai priėmė ir sutiko pasikalbėti Edita ir Rimgaudas Rasteniai, šio ūkio savininkai.

Rastenių sodyba įkurta plyname lauke. Šioje vietoje prieš melioraciją buvo Editos Rastenienės močiutės Joanos Maižvilienės ūkis.

Kūrėsi plyname lauke

Editai 7 žemės hektarus padovanojo močiutė Joana Maižvilienė. Čia buvo jos tėvų, Burkauskų, ūkis. Proseneliai turėjo 20 hektarų žemės ir ją buvo padaliję savo vaikams Joanai, Julei ir Juozui. Apie 1975–1976 metus praūžus melioracijai, ten, kur anksčiau būta keturių Morkūniškio kaimo sodybų, plytėjo plynas laukas.

„Esu užaugusi Anykščių rajone, Dabužių kaime. Dažnai vasarą atvažiuodavau pas savo močiutę į Morkūniškį. Ji gyveno savo tėvų namuose. Jos vyras Julius Maižvila buvo kilęs iš gretimo Atkočiškių kaimo ir dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą.

Tai mano mamos Nidos tėviškė. Ji čia užaugo kartu su seserimis Regina ir Nijole bei broliu Ričardu.
Kai sodyba dėl melioracijos buvo nugriauta, močiutė gavo kompensaciją. Kurį laiką pagyvenusi pas savo jau suaugusius vaikus, ji vėliau įsikūrė Panevėžyje.

Į senelių kraštą su šeima persikėliau 1991 metais. Mano vyras yra kilęs iš Utenos rajono. Taigi kaimo gyvenimas abiem artimas. Iš pradžių apsigyvenome Atkočiškiuose pas močiutės seserį Julę Čerkauskienę. Pradėti kurtis močiutės žemėje iš karto negalėjome, nes ten atkurti nuosavybės neleido žemės ūkio bendrovė. Po poros metų reikalai pajudėjo, nes įstatymas tą nuosavybę atgauti leido. Sugrąžinus žemę apie 1993 metus pradėjome ūkininkauti, statytis trobesius. Dabar turime 100 hektarų nuosavos žemės ir daugiau nei tiek nuomojame. Užsiimame augalininkyste. Sėjame rapsus, kviečius, grikius, žirnius, pupas, kmynus. Sėjomainai palaikyti reikia įvairių augalų. Turime daržą, šiltnamį. Laikome bičių“, – pasakojo apie savo senelius, įsikūrimo pradžią ir ūkininkavimą sodybos šeimininkė.

Apie šeimą, darbus ir nerimą

Rasteniai turi keturis vaikus. Dukros Kristina, Živilė ir Ugnė jau savarankiškos. Dvi gyvena užsienyje, Portugalijoje ir Norvegijoje. Viena kuriasi Vilniuje. Su jais gyvena tik jaunylis Marius. Jis dar pradinukas. Į mokyklą Noriūnuose jo atvažiuoja nuvežti mokyklinis autobusiukas. Anot Editos, sūnus labai mėgsta sukiotis prie dirbančio tėvo. Gal jam bus lemta vėliau perimti ūkį?

Rimgaudas ir Edita Rasteniai atnaujintoje namo terasoje.
Autorės nuotraukos

Pasiteiravus apie šių metų derlių, Rimgaudas sakė, kad jis geras. Buvo šiek tiek nerimo, kai škvalas su ledais dalį grikių išguldė, bet tuos nuostolius atpirko derlius iš kitų žemės plotų, kurių stichija nekliudė.
Jam ir žmonai nerimą kelia žinia, kad netoliese, Anykščių rajone, bus statomas vėjo jėgainių parkas. Ar tai nekenks sveikatai, ar nesukels didelio triukšmo? Taip pat girdėję apie panašius planus ir Noriūnų seniūnijoje.

„Atrodo, kad šiandien ūkio reikalai neblogi, įsigyvenome, planuojame toliau tvarkyti aplinką, namą. Bet nerimas kirba, ar bus komfortiška ir saugu čia gyventi dėl vėjo jėgainių. Žinoma, kažkokių alternatyvų, kad būtų mažiau aplinkos taršos, kad klimato kaita nebūtų drastiška, reikia. Gal Lietuvoje mes to dar labai nejaučiame, bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje jau ūkininkai dėl sausros negali sėti kviečių“, – išsakė savo samprotavimus Rimgaudas.

Pasmalsavus, kaip pora susipažino, Edita su Rimgaudu papasakojo, kad susitiko Vilniuje. Abu mokėsi Vilniaus politechnikume. Edita rengėsi būti pašto ryšių specialiste, o Rimgaudas – automobilių remonto ir aptarnavimo specialistu.

Jis prisiminė nutikimą iš jų vestuvių, kai pabroliai ne į Dabužius, kur buvo susirinkę vestuvininkai, nuvažiavo, bet pasukę ne į tą pusę atsidūrė Kavarske ir užsibuvo alaus bare, privertę pamerges ne juokais pasinervinti.

Edita baigusi mokslus trumpai dirbo viename Panevėžio pašte. Jai teko skirstyti, žymėti siuntas. Toks monotoniškas darbas labai nepatiko.

„Mane žavi metų laikų kaita. Gyvenant kaime, ūkininkaujant vienodų dienų nėra. Toks gyvenimas man patinka“, – sakė Edita.

Moteris per darbymetį talkina vyrui, padeda nuvežti grūdus į elevatorių. Vairuoti žemės ūkio techniką išmoko gyvendama su tėvais. Jie turėjo nedidelį traktoriuką.

Edita prasitarė, kad 2010 metais jų bitynas buvo pripažintas geriausiu rajone. Anuomet laikę 120 bičių šeimų. Visa šeima buvo panirusi į bitininkavimą. Beje, jos vyras yra trečios kartos bitininkas.

Bitininkauti mokėsi iš savo senelio ir tėvo. Išmokė to ir ją. Pastaruoju metu ir visus bityno reikalus į jos rankas perleido. Dabar telikę tik 20 bičių šeimų. Bityną sumažino, nes buvo labai sunku realizuoti medų.
Paklausus, ar turi laiko pailsėti, nors trumpam atitrūkti nuo ūkio darbų, Edita sakė, kad vyras laisvalaikiu medžioja, priklauso vienam medžiotojų būreliui. Taip pat jis moka tekinti medį. Yra padaręs žvakidžių, laiptų turėklus. Tik tuo užsiimti dabar neturi laiko. Jai, kaip minėjo, vienas iš hobių yra bitininkavimas. Taip pat labai mėgstanti siuvinėti.

Šeima kaskart išvyksta ir į tolimesnę kelionę. Prieš pandemiją spėjo Turkijoje dalyvauti Ugnės vestuvėse. Dabar, pasak Editos, kol nėra vakcinos nuo koronavirusinės infekcijos, sėdės namuose, nesileisdami į tolimus kraštus.

Užsiminus apie pionierių stovyklą, kuri buvo šiame kaime, pašnekovė teigė, kad pamena, kai viešėdavo pas močiutę, girdėdavo trimito garsus iš tos stovyklos sklindant. Šiandien buvusioje stovykloje įsikūrę žmonės iš Kauno.

Buvusi senoji Morkūniškio pradinė mokykla.

Saugo privatumą

Iš Rastenių kiemo pasukome buvusios pionierių stovyklos link. Ten nekviestus svečius lojimu pasitiko šuo. Netrukus kieme pasirodė ir šios valdos savininkas, brandaus amžiaus vyras. Jis į savo privačią teritoriją pasmalsauti neįsileido.

„Čia ne muziejus. Privati valda. Nėra ko čia dairytis“, – lyg kirviu nukirto.

Visgi su šiuo žmogumi pavyko šiek tiek šnektelėti. Jis sakė, kad buvusią pionierių stovyklą su visais jos statiniais įsigijo prieš dvidešimt metų. Čia gyvena ir ūkininkauja su žmona. Paviešėti, pailsėti pas juos atvažiuoja giminės. Jaunimas į kaimą nesidairo. Nepatrauklu jiems būtų kaime gyventi dėl paslaugų, visokių patogumų stokos. Jų sąmonėje dar gajus įsitikinimas, kad kaime klesti girtuoklystė, nors geriančių žmonių miestuose ne ką mažiau. Visgi žmonių, kuriuos būtų galima nusisamdyti kaip pagalbininkus ūkyje, aplinkui labai sunku rasti.

Vyras prisiminė, kad tvarkydamas senojo namo, kur anksčiau veikė Morkūniškio mokykla, palėpę, buvo radęs visokių plakatų ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, bulgarų kalbomis. Kiek girdėjo, ta vaikų stovykla buvo tarptautinė.

Pašnekovą šiandien labiausiai piktina prastai tvarkomo žvyrkelio, kuriuo vos ne kasdien važinėja, būklė. Žmogus negailėjo kritikos kelio tvarkytojams. Mat šį kartą ant jo papilta ne smulkaus žvyro, bet, galima sakyti, akmenų.

Sovietinius metus menanti pašto dėžutė Morkūniškyje prie buvusios pionierių stovyklos.

Atsisveikinant šios sodybos šeimininkas leido nufotografuoti buvusios mokyklos pastatą ir sovietinių metų reliktą – seną pašto dėžutę netoli metalinio užkardo, kuris lyg buvusios stovyklos sargas tebėra išlikęs.

Iš stovyklos istorijos

Daugiau apie buvusią pionierių stovyklą Morkūniškyje papasakojo Rudilių bibliotekininkė Vanda Ribokaitė. Pasak jos, Morkūniškyje veikė Panevėžio „Ekrano“ gamyklos pionierių stovykla „Berželis“. Tuometinis „Laisvės“ kolūkio pirmininkas Algirdas Zabielavičius bendradarbiavo su „Ekrano“ gamykla. Kai 1970 metais buvo uždaryta Morkūniškio pradinė mokykla, matyt, nuspręsta, kad toje vietoje „Ekranas“ įkurs stovyklą Panevėžio miesto vaikams. Ši gamykla sovietiniais metais palaikė draugiškus ryšius su Rytų Vokietija. Todėl ir vokiečių vaikai čia atvažiuodavo stovyklauti. Stovykla gyvavo apie 15 metų ir sunyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

„Stovyklos darbuotojams buvo pastatytas alytnamis, o senajame mokyklos pastate vykdavo įvairūs stovyklautojų užsiėmimai. Vaikai gyveno jiems skirtuose mediniuose nameliuose. Į stovyklos baseiną vamzdžiais vanduo atitekėdavo iš Bitaičio ežeriuko, kuris yra už kelių kilometrų miške.

Pionierių vadovai iš Rudilių bibliotekos vasaros pradžioje pasiimdavo apie 150 knygų, o vasarai ir stovyklai baigiantis, jas grąžindavo. Vaikus didžiuliu autobusu veždavo į įvairias ekskursijas. Įspūdingi būdavo stovyklos uždarymai. Iš mano tėvų sodybos netoliese matydavosi stovyklos laužas, girdėdavosi vaikų dainos ir krykštavimas.

Apie stovyklą visą informaciją esu surašiusi. Gaila tik, kad šiuo metu to aplanko su savimi neturiu ir negaliu patikslinti kai kurių detalių“, – sakė V. Ribokaitė.

Ji pridūrė, kad poilsiavietę buvo užsimojęs atgaivinti šiuose kraštuose ūkininkavęs buvęs rajono Tarybos narys, agronomijos mokslininkas Jurgis Chlevickas. Jis kurį laiką ten ir gyveno. Bet įgyvendinti savo planų nebuvo lemta. Jis išvyko gyventi į Radviliškio kraštą.

Du metaliniai kryžiai Morkūniškyje šalia kelio žymi vietą, kur kolūkiniais laikais apvirtus sunkiasvoriam traktoriui, vadinamam „stalinecu“, žuvo du mechanizatoriai rudiliečiai.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Morkūniškio kaime XIX a. buvo Zatyšių dvaro valdos, priklausiusios Subačiaus valsčiui.

1888 metais Zatyšių savininkas Steponas Okuličius Morkūniškio vienkiemį pardavė Dominykui Skardžiui ir Klemensui Burkauskui.

1903 metais užusienyje buvo 6 gyventojai. 1911 metais – Skardžiaus ir Burkausko ūkiai. 1915–1950 metais Morkūniškis priklausė Viešintų valsčiaus Jokūbiškio seniūnijai (apylinkei). 1923 metais kaime buvo 4 ūkiai ir 22 gyventojai. 1939 metais matininkas Kazimieras Karpavičius kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 6 ūkiams: Juozo Burkausko, Petronėlės Burkauskienės, Joanos Burkauskaitės, Julijonos Burkauskaitės, Zofijos Burkauskienės, (kartu su Povilu Burkausku ir Paulina Burkauskaite), Antano Skardžiaus. Bendrai nuosavybei paliktas miškas. Mokyklai skirtas 1 hektaras žemės. Didžiausias buvo A. Skardžiaus ūkis (212,23 ha).

1942 metais buvo Jono Brazio, Juliaus Maižvilos, Povilo Šimėno ūkiai ir pradžios mokykla. Iš viso 19 gyventojų.

1949 metais birželio 4 d. kaime įkurtas kolūkis „Žalioji lanka“. 1950–1953 metais kaimas priklausė „Naujo kelio“, o vėliau „Laisvės“ kolūkiui. 1954–1963 metais priklausė Rudilių, vėliau Noriūnų apylinkei.
1959 metais kaime buvo Joanos Maižvilienės, Petronėlės Burkauskienės, Viktoro Endriukaičio, Zosės Burkauskienės, Petro Užos, Elenos Skardžiuvienės, Barboros Vosylienės ūkiai. Iš viso 22 gyventojai. Vykstant melioracijai kaimas sparčiai nyko. 1979 metais čia gyveno 7 žmonės, o 1989 metais gyventojų nebeliko.

Atkočiškių, Morkūniškio ir kitų aplinkinių kaimų vaikai lankė mokyklą Atkočiškių, Balčiūniškio kaimuose. Mokinių buvo nemažai, tos patalpos mokyklai pasidarė ankštokos. Mokyklą norėta perkelti į Prunciškius, bet vietiniai gyventojai 1935 metais nutarė, kad medinį mokyklos pastatą reikia statyti Morkūniškio lauke.

1936 metais A. Skardžius mokyklai skyrė 1 hektarą žemės. Statyba vyko 1936–1937 metais.
1937 metų rugsėjį mokykla atvėrė duris. 1938 metais rugpjūčio paskutinėmis dienomis mokyklą apgadino audra. Pokariu mokykla veikė iki 1970 metų.

1935 metais Morkūniškyje užrašyti šie vietovardžiai: Aukštosios krūmelis, Beržynėlis (miškeliai), Karklynė, Obelynė, Ubago kūdra, Uosynė (pievos), Plačiosios (dirvos), dirva-pieva Vidurinė bala, tarpudirvių pieva Kalnas, kalnelis-dirva Ožnugaris, Kikildžių bala.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. :) (78.61.207.212)

    2020-11-18 at 19:20

    Geras ir įdomus straipsnis. Ačiū.

    • B (78.63.177.197)

      2020-11-18 at 20:15

      🙂

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų