Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KOM NIEŽTI, TAS IR KOSOS

Palmira KERŠULYTĖ

Mon labai buvo bloga mokintis skaitytėn, ošen aritmėtikų mėgodama galajau daryt, sėkės gerai. Vyrėliui tai įdomu skaitymas, čėso neturia, ale rodįs ir laikraščio skiautalį pėrskaito, knygos pėrsimušįs. O mono šlopjas (prostas) skaitymas, neturiu akvotos, iš rato ti skaitos.

Ir dabar visa skaičiuotėn rodu. Iš kėlmo rėvjų mėdžio matus skaičiuoju. Kė įbražtos rievas raguos, žinau, kelių teliukų korva – du baga, du vėja, du spokso, du riogso, du kiokso, vėnuoliktas pliekia. Mįslas su skaičiais gerai atsimanu, unt pirštų poterius kalbu, skaičiuoju, kad nesusmaišyčia.

Manį krautuvaj neapgauna niekas, vienokart norėjo apskaičiuot dvidešimt centų, tai pardavėjai pasakiau – tu, anioliuk, apisukei, du kiškiu vaikysi, nei vieno nepavysi. To pardavėja suraukė nosį, aina, borška, ir unt kėlnių, unt koklo, visur apkrauta lopiniais ir grundalam, aik tu Dieve, modų vėja. Aptimsta okys, kiek visako bara krautuvaj. Jėg vėn dairytis iš krautuvas, prapuolį su trim šimtais pėncijos. Tūkstuntala jir dabar nebasiskaito kad pinigas.

Gyvėnimo tik pinigu nepamėruosi. Nestrioku unt lintų preisma, šėšios lintos ir atgyvinta. Kažin, kiek mas abudu su vyreliu mylių nutrepsėjom par kėtriasdėšimt matų? Gol kai kom ir teisyba, kad dvi dienos blogos, viena tik gera gyvanunt su vyru. Kol prasgyveni, daug raikia vargt. Gerai ir sudata – septynios mylios tilto, galu to tilto žolynas, visom svietui džiaugsmas (gavėnia ir Velykos). Dvidešimt aštonių žėnijoms, neba viškum durni buvom. Aš panyta buvau čiuina (daili), jisai barnas buinas (stambus, apkūnus). Žiū, vakari ir atadainuoja – naktis tumsi, žaibai pilia, unt panalį čiela mylia. Ošenai atotariu – spaudi runkėlį, glostai kasalį, undenį panėšėk.

Gyvint sutariam, nenobodu, vyrėlis kėp tėtervinas rudenį burbuliuoja – parduosiu počių, pirksiu koilinius. Sakau, kų šindėj ištarai, rytoj ir raitas nebaužjosi. Juokias iš mono kalbos – korva, kumala, avala, Pondėlio panala!

Nenuslaidžiu – panosaj lošas, viršugalvy šošas, pakaušy utala kupečiuoja kėp žvyna! Masos mažai volgo, toks smaliūgas, jom kad sausainių, blynų.

Negaliu skųstis, ir mon miesti visokių saldainių priparka, suknalan ar megztiniam naujan susukįs atonaša. Jom pakasau nugarų, visa tinai, požastis visas iškasau, bant kiek jėgu pašyla, baisus nėžtėjimas. Ko čia dyvytis, ir mūsų šunio tokia mada, atverčia pilvų ir gulia, glostyk tu jį.

Pakla nemota, nieko čia labai novatna gol neprirairavau?

 

Jurgos Banionienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų