Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

ATVIRA ŠIRDIMI PRIĖMĘ DIEVĄ

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

Trys žmonės – trys istorijos, arba kaip tikėjimas padėjo įsigilinti į save, ugdyti savęs pažinimą, rasti tikrąjį savo pašaukimą ir kitomis akimis pamatyti pasaulį.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Linksmintis – be svaigalų

Šiandien dažnai galima išgirsti teiginį, kad raibuliuojančiame greitos informacijos pasaulyje į žmonių galvas braunasi lengvatikystė, t. y. tikime įvairiausiais horoskopais, būrėjų užkalbėjimais, ekstrasensų pranašystėmis ar net lengvai priburiama socialiniuose tinkluose šmėkščiojančia melagiena. Paradoksalu, bet tikėdamas šiais dalykais, žmogus kažkodėl vis mažiau ima pasikliauti Dievu. Gal todėl sąvoka „krikščioniškas jaunimas“ skamba kaip nykstanti rūšis, o tų, kurie norėtų tarnauti Dievui, aukštosiose mokyklose ir kunigų seminarijose greitai ims trūkti.

Pasirodo, anaiptol taip nėra.

Katalikų teologijos studijų antrakursė Deimantė Auksinaitė dažnai sutinka ir visiškai netikinčių bendraamžių. Įdomu išklausyti jų nuomonę ir šiuo klausimu padiskutuoti.

Viena jų, Deimantė Auksinaitė, turi kilnių tikslų ir kryptingai jų siekia. Katalikų teologijos studijų antrakursė norėtų tapti katechete, padėti pasirengti sakramentams. Taip pat ji svajoja dirbti jaunimo centre ar net padėti priklausomybių turintiems asmenims. Kad geriau suvoktų savo pašaukimą, nuo šių metų mergina pasirinko ir gretutines psichologijos studijas.

„Mano tėvai nėra pamaldūs, į tikėjimą pradėjau gilintis tik tikybos mokytojos dėka“, – teigė buvusi Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos mokinė.

Taip pat didelę įtaką jos, kaip krikščioniškos asmenybės, formavimuisi turėjo ir Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos kunigo Mindaugo Kučinsko organizuojami renginiai jaunimui. Visa tai padėjo suvokti, kad tikėjimas nėra nuolatinis savęs smerkimas, atgailavimas, savigrauža ar kiti neigiami dalykai. Tikėjimas aprėpia kur kas daugiau. Vidine motyvacija ir užsidegimu pavyko įtikinti ir tėvus, kurie sužinoję, kad jų dukra pasirinko ne istorijos studijas, buvo nustebę.

„Tikėjimas kuria bendrystę ir padeda išgryninti tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, atsakingiau žiūri į santuoką. Tikėjimas moko jaunimą, kad galima linksmintis be svaigalų ar rūkalų. Taip pat per tikėjimą mokomės priimti žmones tokius, kokie jie yra“, – apibendrino ji.

Kone kasdien D. Auksinaitė sutinka ir visiškai netikinčių bendraamžių. Įdomu išklausyti jų nuomonę ir šiuo klausimu padiskutuoti. Deimantė netikinčių žmonių nesmerkia, nes anksčiau ir pati buvo skeptiškos nuomonės. Manė, kad laiką leisti bažnyčioje nuobodu, o išpažintis yra pati didžiausia nesąmonė.

„Šiandien mąstau visiškai kitaip, nes buvau ir esu atvira širdimi. Dauguma išgirdę, kad studijuoju teologiją, mano, kad eisiu į vienuolyną. Taip tikrai nėra. Teologija yra gilinimasis į religiją“, – visuomenėje sklandančius mitus paneigė D. Auksinaitė.

Ieško geriausios savo versijos

Dovilė Skorupskaitė tvirtino, kad Marijos metai padėjo atpažinti ir ugdyti geriausią savęs versiją.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovių albumų

Antai panevėžietė Dovilė Skorupskaitė tvirtino, kad ją prie Dievo giliąja prasme atvedė Švč. Mergelė Marija. Iki tol pašnekovė paauglystės metais giedojo bažnyčios chore ir tai jai tebuvo pramoga.

„Giedama Marijos litanija taip patiko, kad žargoniškai tariant, man „nurovė stogą“. Turbūt tada, kai esi paauglys, viską matai daug aštriau. Matyt, tuo metu man labai reikėjo tokių dalykų“, – atvirai pasakojo D. Skorupskaitė.

Savanorystė Panevėžio vyskupijos jaunimo centre dar labiau praplėtė pažintis su bendraminčiais. Prasidėjo įdomūs jaunimo savaitgaliai, rekolekcijos. Kadangi bijojo sulaukti neigiamos mamos ir močiutės reakcijos, Dovilė į bažnyčią iš pradžių eidavo slapta. Vis tiek kažkada turėjo prisipažinti. Paaiškėjo, kad artimieji nebuvo priešiškai nusiteikę. Gal tik močiutė truputį nerimavo, kad anūkė davatka netaptų. Nors šiandien nei mamos, nei močiutės nebėra, mergina dėkojo abiem už didžiulį palaikymą.

D. Skorupskaitė yra baigusi katalikų teologijos studijas. Vienas iš ką tik aukštojo mokslo diplomą gavusios absolventės siekių buvo grįžti į gimtąjį miestą ir dalytis tikėjimo džiaugsmu su kitais, bet, pasirodo, rasti darbą Panevėžyje pagal profesiją nebuvo labai paprasta. Teko įsidarbinti prekybos srityje.

Darbas nebuvo mielas, viduje kažko trūko, tačiau liūdėjo neilgai. Dovilė atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Vienu metu ji sulaukė dviejų viliojančių pasiūlymų. Arba rinktis mėgstamą darbą, arba metus praleisti vienuolyne. Pašnekovė pasirinko antrąjį.

D. Skorupskaitė visus metus, iki šių metų spalio, pragyveno Marijos metų bendruomenėje. Šios programos organizatorės yra seserys Marijos tarnaitės. D. Skorupskaitė pabrėžė, kad Marijos metų tikslas ne parengti merginas vienuolystei, o padėti atrasti save, savo tikrąjį pašaukimą.

Metai, praleisti su seserimis Marijos tarnaitėmis, neabejotinai praturtino dvasinį pasaulį ir padėjo būti arčiau Jėzaus. Laikas vienuolyne nėra vien malda. Kone didžiąją dienos dalį savanoriaudavo katalikiškame darželyje, socialinės globos namuose ar kitose įstaigose, kuriose savanoriai mielai laukiami. Grįžusi į vienuolyną padėdavo sesėms sode, darže ar priimant svečius. Vakarais dažnai vykdavo paskaitos įvairiomis temomis – apie liturginį laiką, šventuosius, pašaukimus ir kitas rūpimas aktualijas.

Nors bendruomenės dienotvarkė gana disciplinuota, D. Skorupskaitė tikino per tuos metus nepajutusi, kas yra rutina. Į maldos ir bendrystės namus Panevėžyje kasdien užsukdavo įvairiausių svečių, vykdavo seserų  suvažiavimai, seserys organizuodavo piligrimines keliones. Be to, D. Skorupskaitė išdavė, kad per visus Marijos metų bendruomenėje praleistus metus jai neteko apsirengti vienuolės abito.

„Tai stereotipas. Marijos seserys nėra abituotos. Kodėl? Tiesiog tokia labai graži idėja. Sutikęs jas nepasakysi, kad vienuolė eina gatve“, – sakė D. Skorupskaitė.

Paklausta, ar po Marijos metų savo pašaukimą atrado ir tęs vienuolystėje, D. Skorupskaitė tvirtino dėl šio pasirinkimo dar svarstanti.

„Marijos metai – gyvenimo mokykla. Tapau brandesnė ir pajėgi priimti sprendimus, įgijau tvirtybės. Išmokau pasakyti „ne“, gerbti savo ir kito ribas. Kur tik eitum, visur sutiksi save – ir darbe, ir pašaukimo kelyje, ir bendraudama su kitais žmonėmis. Visur iškils tie patys asmenybės sunkumai. Tad Marijos metai padėjo atpažinti ir ugdyti geriausią savęs versiją“, – filosofiškai pokalbį užbaigė D. Skorupskaitė.

Švenčia tikėjimą

Kupiškėnas, Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo motinos parapijos kunigas Aivaras KECORIUS, šiemet mini keturioliktus kunigystės metus. Anot jo, kunigystė yra ne profesija, o tarnystė. Tai reiškia, kad pirmiausia turi atsižvelgti į kitų poreikius, o tavieji – vėliau.

Pasak kupiškėno kunigo Aivaro Kecoriaus, šv. Mišių auka, sakramentų šventimas ir pasirengimas bet kada patarnauti bendruomenei yra bene svarbiausi kunigo gyvenimo dalykai.
A. Minkevičienės nuotrauka iš „Gimtojo Rokiškio“ archyvo

Kas Jus paskatino rinktis dvasininko kelią, kaip formavosi Jūsų pašaukimas? 

Kaip ir kiekvieno pašaukimo atveju, tas, kas kvietė į širdį, į sielą, tai – Dievas. Mintimis, ieškojimais, atradimais, gyvenimo prasmės klausimais.

Augau tikinčiųjų šeimoje. Nuo vaikystės beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią. Būdamas ketvirtokas pradėjau patarnauti šv. Mišiose. Pašaukimą formavo ne tik šeima, bet ir bažnytinėje aplinkoje sutikti žmonės – monsinjoras Klemensas Gutauskas, kunigai Algirdas Narušis, Raimundas Simonavičius.

Kai buvau dešimtoje klasėje, netikėtai sulaukiau monsinjoro Klemenso Gutausko klausimo – gal stosiu į kunigų seminariją? Tarnystė bažnyčioje davė jėgų atsiliepti į tą kvietimą, bet ne iš karto. Kaip ir dauguma, po dvylikos klasių stojau į universitetą, pasirinkau telekomunikacijų ir elektronikos studijas Kauno technologijos universitete. Maždaug po gero pusmečio pamačiau, supratau, kad čia ne mano kelias, ir kitais metais įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją.

 

Ar per visus tuos metus, praleistus kunigų seminarijoje, nekilo minčių viską mesti ir grįžti į pasaulietišką gyvenimą?

Per šešerius metus minčių viską mesti, palikti, atsitraukti nekilo.

Manau, kad tai buvo subrandintas, išnešiotas, išlauktas, pamatuotas apsisprendimas. Besimokantys seminarijoje nebūtinai tampa kunigais. Tai savęs pažinimo metai. Jei matai, kad tai tavo kelias, tai ir sunkumus įveikti lengviau.

 

Kunigu tapote daugiau nei prieš dešimtmetį. Ar daug kas per tą laiką pasikeitė? Ar dar išgyvenate Mišių pakylėjimą?

2020-ieji man yra keturiolikti kunigystės metai, o Juodupės parapija, kurioje šiandien esu apsistojęs, šešta.

Šv. Mišių auka, sakramentų šventimas, būti pasiruošus bet kada patarnauti yra bene svarbiausi kunigo gyvenimo dalykai. Jei to nebūtų, tai kunigystė tebūtų amatas, profesija, kur atėjai, atidirbai darbo valandas, užrakinai bažnyčią ir išėjai.

Taip, aš švenčiu tikėjimą ir tuo dalijuosi su visais kitais parapijiečiais. Taip santykis su Dievu persikelia į žmogiškąją plotmę. Visi tie dalykai keičia žvilgsnį į žmogų. Susitikus galima kalbėti apie tikėjimo patirtį. Neslėpsiu, kad per pirmą karantiną buvo nelengva aukoti šv. Mišias vienam.

Per tokį pasimetimą, kokį mes visi dabar patiriame, ypač svarbu, kad žmogus galėtų ateiti į bažnyčią ir pasimelsti. Ši galimybė padeda ištverti sunkmetį. Šv. Mišios, transliuojamos per radiją, televiziją, internetą, niekada neatstos realaus dalyvavimo jose.

Sakote, kad kunigystės negalima vadinti profesija. Kodėl?

Rinkdamiesi profesiją, žiūrime daugiau naudos sau, kad tai būtų perspektyvu, duotų finansinę grąžą. Eidami kunigystės keliu renkasi tarnystę, t. y. priima tarnavimo bendruomenei sakramentą.

Jei renkiesi tarnystę, pirmiausia turi atsižvelgti į kitų poreikius, o tavieji – antroje vietoje.

Ką veikiate, kai užrakinate bažnyčios duris?

Malda, net ir po šv. Mišių, yra neatsiejama dvasininko gyvenimo dalis. Kiekvienas kunigas keturis kartus per dieną turi sukalbėti brevijoriaus maldą – melstis už Dievo tautą, už Bažnyčią. Tam reikia skirti nemažai laiko.

Turbūt daugiausia laiko atima parapijos rūpesčiai. Esu atsakingas už ūkinių bažnyčios darbų suorganizavimą, taip pat turiu užtikrinti tikybos dėstymą vaikams ugdymo įstaigose, padėti pasiruošti Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams.

Kunigystės plotai yra begaliniai, į kuriuos įeina aktyvių žmonių ieškojimas, atlaidų organizavimas, katechezės, paskaitos, susitikimai ir kiti įvairūs religiniai renginiai.

Nors šie minėti reikalai iš esmės yra organizaciniai, daug ką tenka ir pačiam savo rankomis daryti.

Ar lieka laiko pomėgiams?

Lieka. Sportas nesvetimas, sužaidžiame krepšinį su parapijos vyrais ir jaunimu. Šaltuoju sezonu smagu surasti stalo žaidimų bendraminčių.

Mėgstu pasivažinėjimus kelioniniu bekelės motociklu. Smegenys gauna deguonies, akys – vaizdų, o nosis – kvapų.

Pastaruoju metu susidomėjau ir maisto gamyba. Žaviuosi uzbekiška, kaukazietiška, gruzinų virtuve ir patiekalų ruošimo technologija. Pats darymas, virimas, apkepimas, troškinimas, sluoksnių sudėjimas – labai įtraukiantys procesai.

Tai brolis mane užkrėtė. Jis ir parūpino uzbekišką ir Afganistano kazanus. Savo ruošiamais patiekalais vaišinu draugus, kaimynus.

Kokiais žodžiais padrąsintumėte jaunuolius, kurie abejoja ir nedrįsta sekti Kristumi?

Turbūt klausyti savo širdies. Klausti, ieškoti ir atrasti. Dažnai pašaukimas ateina palaipsniui – ne visi nukrenta nuo arklio kaip apaštalas Paulius. Kiekvienas žmogus Dievo yra pašauktas misijai ir reikia jo paties noro į tai atsiliepti, o paskui, Dievui padedant, įveikiant pasitaikiusius sunkumus, eiti pirmyn, bręsti, skleistis, auginti pašaukimą. Ar tai būtų kunigo, vienuolio ar šeimos gyvenimo pašaukimas.

Svarstančiam gali padėti apsispręsti kunigų seminarijoje vykstančios atvirų durų dienos. Padėti, paskatinti gali ir parapijos kunigai.

 

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Laiškas (90.112.143.82)

    2020-11-11 at 10:05

    Koks didingas straipsnis. Masiniai renginiai, apžvalgos, daug studijų, apklausų. Išties iš širdies į širdis. Visos Kupiškio senolės apsidžiaugs jį perskaičiusios.
    Bet…o kur mano kunigėlis??

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų