Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PUZIONĖLIUOSE – BUVUSIO GYVENIMO PĖDSAKAI

Puzionėliai – Šimonių seniūnijos, Adomynės parapijos kaimas. Nuo čia iki Šimonių 8 kilometrai į šiaurės rytus, o iki Adomynės 3 kilometrai į šiaurės vakarus. Greta yra Beregių, Bugailiškių, Puzionių ir Vadonių kaimai.
Puzionėliuose 2001 metais buvo 17 gyventojų. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 3 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Paieškos

Į Puzionėlius važiavome Rokiškio plentu iki posūkio į Bugailiškius. Privažiavę šio kaimo kryžkelę pasukome į dešinę, tuoj už Bugailiškių kaimo ženklo, kur turėjo būti mūsų kelionės tikslas ir vienintelė šio kaimo gyvenama sodyba. Deja, tame kieme niekas durų neatvėrė. Vėliau sužinojome, kad ten anksčiau buvo Jančių namai, o dabar įsikūrę gyventojai yra ne vietiniai, iš kito kaimo.

Ūksmingas kelias iš Puzionėlių į Puzionis.

Radome dar tris apleistas, negyvenamas Puzionėlių kaimo sodybas. Sužavėjo tanki senų medžių alėja abipus plačių dirbamų laukų. Seniūnas buvo sakęs, kad tiek liko iš buvusios Puzionėlių ūlyčios.
Puzionėlių kaimo gyventojų pėdsakų stabtelėjome paieškoti Bugailiškiuose. Šio kaimo gyventoja Albina Skemundrienė patarė pakalbinti čia gyvenančią buvusių Puzionėlių kaimo gyventojų Jasaičių anūkę, Steponavičių dukrą Bronę.

Apie senelius, tėvus ir kaimynus

Su Brone Surviliene (Steponavičiūte) pasikalbėjome jos namų kieme, susėdusios ant suoliuko šalia žmogaus ūgio įvairiaspalvių jurginų.

Moteris trisdešimt metų gyveno Kaune. Į gimtąjį kraštą sugrįžo padėti mamai, kuri po vyro, jos tėvo, mirties 2001 metais gyveno viena. Dabar jau ir mamos nebėra. Pasimirė pernai.

„Mano mama tai būtų galėjusi apie Puzionėlių praeitį daug papasakoti. Aš apie senesnius laikus žinau tik iš jos pasakojimų, bet buvusius kaimynus, tą laiką, kai ten gyvenau, prisimenu. Puzionėliuose užaugau. Vėliau dėl melioracijos dauguma šio kaimo gyventojų buvo priversti išsikelti kitur. Kai mano tėvai maždaug prieš penkiasdešimt metų Bugailiškių gyvenvietėje pasistatė namą, aš išvažiavau į Kauną. Ten pradėjau dirbti radijo gamykloje, o vėliau daug metų buvau gamyklos „Elektra“ darbuotoja“, – kalbėjo pašnekovė.

Bronė Survilienė (Steponavičiūtė) gimė ir užaugo Puzionėlių kaime, bet šiuo metu gyvena tėvų namuose Bugailiškiuose.
Autorės nuotraukos

Bronė pasakojo, kad jos tėvas Vytautas Steponavičius buvo kilęs iš Anykščių rajono, Lašinių kaimo. Matyt, abu susipažino jaunimo suėjimuose. Giminės juos ir supiršo. Mama Liudvika užaugo Puzionėlių vienkiemyje, Jurgio ir Emilijos Jasaičių šeimoje. Turėjo du broliukus, kurie mirė maži. Senelių sodybos nebėra. Jie buvo pasistatę naują namą vietoj senos trobos. Tame name ji užaugusi. Turėjo brolį, bet jis irgi mirė mažas. Bronės tėvų šeima gyveno kartu su bobute Emilija. Ji maždaug keturiasdešimties metų liko našle. Senelį per pokario sumaištį nušovė kartu su dviem jaunomis kaimo merginomis Varaškevičiūte ir Zabulyte. Kodėl, nežinia. Gal kas kokį žodį pasakė? Senelis jokioje politikoje nedalyvavo. Visas kaimas ieškojo jų kūnų ir rado Puzionėlių miške. Bronei nebesinori tos praeities kelti. Geriau prisiminti puikius kaimynus ir kitus gimtojo kaimo žmones.

„Našlaudama mano bobutė Emilija labai vargo, nors buvo labai darbšti. Su dukra abi iš miško arkliuku prisiveždavo malkų. Mano mama ištekėjo septyniolikos metų. Tekėti tokio amžiaus tikrai nenorėjo, bet prie ūkio reikėjo vyriškų rankų. Tėvas buvo kolūkio brigadininkas. Mama daug metų dirbo melžėja.
Artimiausi mūsų kaimynai buvo Raugalės, Giedriai (jų namas sudegė, likę keli ūkiniai trobesiai), Pranskūnai ir Janiuliai (jų sodybą buvo įsigiję miestiečiai poilsiui, dabar ji lyg ir parduodama). Adelė Janiulytė gyveno su broliu. Ją visi Adeliute vadindavo. Jie Pranę Jasaitytę su dviem vaikais buvo priėmę gyventi savo namuose. Pranskūnai turėjo tris vaikus. Mykolo Raugalės šeimoje irgi augo trys vaikai. Raugalienė, rodos, ausdavo lovatieses, kilimėlius. Jų klėtyje vykdavo gegužinės pamaldos (mojavos). Joms jaunimas klėtį išpuošdavo. Po pamaldų ten pat būdavo jaunimo vakaruškos.

Mirštančio Puzionėlių kaimo ženklai.

Puzionėliuose gyveno labai muzikali Marytės ir Juozo Skemundrių šeima. Abu grojo armonikomis. Ne tik kokiuose nors susibūrimuose, šventėse jie grodavo. Būdavo, kad ir vakarais namuose susėdę pagrodavo savo malonumui. Visą kaimą apskriedavo tos armonikos garsai. Groti mokėjo ir jų dukra Ona bei sūnus Albertas. Ona sakydavo savo draugėms: „Jums gerai. Per gegužines prisišokat, o aš groti turiu.“

Buvo ir Bertašių šeima. Bertašienė gražiai išpaišydavo kilimėlius, kurie buvo skirti ant sienos kabinti. Jarecko šeima namuose karšdavo vilnas.

Dar kaime gyveno ir Grigų, Vilėniškių, Jančių, Grižų, Žilinskų šeimos. Julijona Varaškevičienė turėjo dvi dukras. Kaip minėjau, viena pokario metais nušauta. Jonas ir Emilija Žilinskai turėjo kalvę. Jonas arklius kaustydavo, sutvarkydavo noragus ir atlikdavo kitus kalviškus darbus.

Puzionėlių gyventojai buvo mažažemiai, neturtingi, o gretimo Puzionių kaimo – jau kur kas didesnius žemės ir miško plotus valdė. Puzionėlių kaimas baigdavosi už Giedrių sodybos. Toliau jau buvo Puzionių kaimas. Jackai turėjo daugiausia žemės. Šiuo metu ten tebėra tušti Stasio Jackaus namai. Jie buvo keturi broliai – Stasys, Petras, Povilas ir Ambrazas. Visų sodybos ten pat buvo rateliu išsidėsčiusios.

Iš Puzionėlių kaimo Jančiai ir Grižai buvo ištremti į Sibirą. Sugrįžę iš tremties vėl galėjo apsigyventi savo namuose. Tik Grižai iš pradžių kurį laiką glaudėsi pas mus. Juozas Grižas buvo mano mamos pusbrolis.
Antanas Jančys ir Alfonsas Janiulis žuvo partizanaudami.

Buvo ir Šilinių šeima. Augino sūnų. Šiliniui mirus, jo žmona ištekėjo už Mėginio. Jų sodyba tebestovi, bet tuščia.

Mano dokumentuose įrašyta, kad gimiau Puzionių kaime, bet esu iš Puzionėlių kaip ir mano seneliai bei tėvai. Dokumentus pildęs žmogus tikriausiai nesuprato, kad kaimo pavadinimas gali turėti ir mažybinę formą“, – pasakojo Bronė.

Buvusi Jono Janiulio sodyba.

Iš mamos pasakojimų ji žinanti, kad Puzionėlių kaimo žmonės buvo draugiški, gerai tarpusavyje sutardavo, vieni kitiems padėdavo darbuose.

Bronės jaunystės laikais jaunimo gegužinės vykdavo ąžuolyne prie Giedrių sodybos, o šokiai būdavo organizuojami Adomynės dvare.

Bronė pradinę mokyklą pradėjo lankyti Bugailiškiuose. Vėliau ją tėvai perkėlė į Adomynės aštuonmetę mokyklą. Vidurinę ji baigė Šimonyse. Tėvai ten jai samdė butą, kad nereikėtų vargti kasdien grįžtant į namus.

„Melioracija tėvų sodybos, buvusios prie kelio, nepalietė. Galėjome ten likti, bet persikelti į gyvenvietę labai norėjo mano tėvas. Mama buvo prieš. Gaila jai buvo palikti tėviškę – tvarkingą namą, apkaltą lentutėmis, didžiulį derantį sodą. Vėliau ji visgi džiaugėsi, kad neliko vienkiemyje, kai dauguma aplinkui persikėlė kitur. Gimtųjų Puzionėlių laukai ir dabar neblogai matyti iš šios sodybos Bugailiškiuose.
Aš čia tikriausiai irgi gyvensiu, nors turiu butą ir Kupiškyje. Čia supa geri kaimynai. Birutė Grigaitė-Karlinskienė dažnai pasiūlo kartu į miestą nuvažiuoti. Ji yra iš Puzionėlių Grigų giminės kilusi. Kiti kaimynai irgi paslaugūs, malonūs. Prireikus taip pat neatsisako pavėžėti, jei prireikia į parduotuvę ar kitus reikalus mieste sutvarkyti. Kitaip tikras vargas ir šiek tiek nejauku būtų kulniuoti iki plento per Bugailiškių miškelį“, – kalbėjo Bronė.

Pavaišinti saldžiomis kriaušėmis, nufotografavę nuoširdžią pašnekovę prie jos prižiūrėtų jurginų, atsisveikinome.

Negyvenamas namas Puzionėliuose.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad seniausią Puzionėlių praeitį galima sieti su 1630 metais Aluotų lauke minimu Puzevičių kaimu. 1643 metais kaimą Jurgis Zenavičius užstatė Petrui Petraškevičiui ir jo žmonai. Vėliau Puzionėliai priklausė Platerių valdomam Aluotėlių, o nuo XIX a. pr. Jono Žurauskio Jonavos dvarui. 1775 metais kaime buvo 8 dūmai (ūkiai).

1873 metais matininkas Lazovskis Puzionėlių žemę atribojo nuo Jonavos dvaro. 1869–1915 metais kaimas priklausė Aluotų valsčiaus Jonavos seniūnijai. 1903 metais čia buvo 105 gyventojai. Iš esmės tai mažažemių kaimelis. Jo žmonės per teismą 1894 metais išsikovojo teisę naudotis bendromis ganyklomis su Beregių kaimo ūkininkais. Buvo palikta teisė ganyti ir dvarininko miške. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimo nespėta išskirstyti į vienkiemius.

Tik senas šulinys Puzionėlių arimuose mena, kad šioje vietoje gyveno žmonės.

1919–1950 metais Puzionėliai priklausė Šimonių valsčiaus Bugailiškių seniūnijai (apylinkei). 1923 metais kaime buvo 15 ūkių ir 74 gyventojai. 1928 metais kaimą norėta išskirstyti į vienkiemius, bet dalis savininkų to atsisakė dėl lėšų stokos, o kiti, kurie prašė išskirstymo, gyveno kituose kaimuose ir čia tik buvo pirkę žemės. Visgi 1932 metais matininkas Juozas Cybavičius kaimą išskirstė į vienkiemius šiems savininkams: Pranui Grižui ir Veronikai Grižienei, Mykolo Grižo įpėdiniams, Mykolui Grucei, Jurgiui Jasaičiui, Napaliui Janiuliui ir Barborai bei Adelijai Janiulytėms, Antano Janiulio įpėdiniams, Juozo Jančio įpėdiniams, Aleksandrui Namiejūnui, Jurgiui Pranskūnui, Mykolui Paršoniui, Antanui Raugalei, Dominykui Šukiui, Aleksandrui Varaškevičiui, Jonui Zabuliui, Steponui Žilinskui ir Marijonai Didžiariekienei. Iš viso išdalyti 64,03 ha, ūkių dydis svyravo nuo 2,5 iki 7,5 ha.

1942 metais kaime gyveno 50 žmonių. Pokario metais partizanaudami žuvo Alfonsas Janiulis-Prancūzas (1948) ir Antanas Jančys-Žaibas (1949 11 02).

Kaime 1959 metais buvo Antano Pranskūno, Marės Raugalienės, Jono Jančio, Vytauto Vilėniškio, Julijos Varaškevičienės, Veronikos Grigienės, Antano Bertašiaus, Juozo Skemundrio, Paliusės Skemundrienės, Stasės Matulevičienės, Vytauto Steponavičiaus, Igno Pranskūno, Adelės Janiulytės, Pranės Jasaitytės, Onos Pranskūnienės, Jono Žilinsko, Prano Grižo, Jono Janiulio namų ūkiai. Iš viso 70 gyventojų. 1979 metais buvo 20, 1989 metais – 11, 2001 metais – 17 gyventojų, 8 sodybos, 2003 metais – 14 gyventojų.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų