Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MOKYTOJAS – KAIP AKTORIUS, PROBLEMAS PALIEKANTIS UŽ KLASĖS DURŲ

Ramutės Kežienės pelnytų apdovanojimų kolekciją papildė dar vienas svarus darbo įvertinimas – Metų mokytojo premija.

Šiemet profesinė šventė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Ramutei Kežienei buvo išskirtinė. Ji pripažinta viena geriausių mokytojų Lietuvoje. Būti sektinu šiuolaikinės jaunos kartos pavyzdžiu – didelis uždavinys. Vis dėlto Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyriaus Šepetos Almos Adamkienės mokyklos-daugiafunkcio centro mokytoja įsitikinusi, kad gali būti mokinių išgirsta. Mokytojos manymu, svarbiausia šiame nelengvame, bet įdomiame darbe – pozityvumas. O labiausiai džiugina pasiektas rezultatas, kur bedirbtum, ar nedidelėje kaimo mokykloje, ar prestižiniame licėjuje.

Jurga BANIONIENĖ

Daug sveikinimų sulaukėte po šio apdovanojimo? Ar šis pripažinimas ką nors pakeitė darbe?

Kolektyvas mane ypatingai palaiko, gal todėl ir išdrįsau, kad mano kandidatūra būtų teikiama. Sulaukiau sveikinimų iš visų – nuo Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos iki mokyklos kolektyvo pačių žemiausių grandžių. Net techninio personalo darbuotojai džiaugėsi, jog tikrai esu verta. Vis galvojau, kad taip nėra, juk visi mokytojai dirbame, stengiamės. Mane visada lydėjo dėkingumo jausmas. Ne aš viena tai padariau, tai mano mokyklos, visų kolegų įvertinimas, tik per mano vardą. Visą gyvenimą norėjau parodyti, kad ir kaimo mokyklėlės dirba, stengiasi. O darbe po apdovanojimo niekas nepasikeitė, darbas veja darbą, juolab kad pajudėjo projektas „Švarraštis“, kurio tikslas gerinti mokinių lietuvių kalbos rezultatus ir į kurį puolėme visu pajėgumu.

Kiek metų jau esate atidavusi mokytojo profesijai? Ar dar prisimenate šio darbo pradžią?

Daug, jau eina 37 metai. Visi jie prabėgo vienoje mokykloje, viskas atiduota Šepetai, tik porą metų dirbau Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Žinoma, prisimenu darbo pradžią, pirmas pamokas. Labai daug konspektuodavome pamokos struktūrą, susidėliodavome viską nuo – iki, netgi tai, kokių klausimų iš vaikų tikiesi, turėjome daug vizitatorių. Pamenu, Švietimo skyriuje dirbo Alvyra Šepetienė, tikrai griežta, bet teisinga specialistė. Ji atvykdavo į pamokas nepranešusi, visada turėdavai būti pasiruošęs. Pamokos būdavo kokybiškos nuo pat pradžių, nes turėjome itin gabių, dirbančių vaikų. Važiuodavome į Lietuvos rašytojų sąjungą, bendravome su Lietuvių kalbos institutu, dalyvavome literatūriniuose konkursuose, vaikai pelnė daugybę Švietimo ir mokslo ministerijos, Savivaldybės padėkų. Turėjome daug žiburėlių. Tą laikotarpį prisiminti labai džiugu ir miela, nes tuomet mačiau savo darbo rezultatą.

Šiandien mūsų tikslas ir vizija mokykloje yra socialinių įgūdžių trūkumą kompensuoti per pamoką, įdarbinti vaiką, kad kiekvienas patirtų sėkmę, nors ir iškritęs iš mokymo sistemos, ateitų į mokyklą, gerai jaustųsi pamokoje.

Atvykę į Metų mokytojo apdovanojimo ceremoniją Valdovų rūmuose. Iš kairės: Ingrida Pučėtienė, Vanda Vanagienė, Ramutė Kežienė, Valda Tilienė, Algirdas Notkus.

Kokia pati buvote mokykloje, ar visada traukė gimtoji kalba?

Matematikos nemokėjau, kaldavau. Pamenu, matematikos mokytoja labai gražiai mums pateikdavo teoremas, reikalaudavo išmokti jų įrodymus, taisyklių pritaikymą, formules. Mokydamasi vis galvodavau, kad matematikoje yra logika, nuoseklumas. Bet ja nesusidomėjau, o lietuvių kalba ir literatūra man buvo labai priimtina. Nebuvo net svarstymų. Turėčiau padėkoti savo mokytojai Genovaitei Vilčinskienei, tikrai literatei, kurios pamokos būdavo labai brandžios, įdomios, nes mokytoja labai daug žinojo pati, daug skaitė. Vienuoliktoje klasėje ji mane paskatino dalyvauti respublikos jaunųjų filologų konkursuose, kuriems mokiniai pristatydavo savo kūrybą. Tuomet susidraugavau ir su tautosaka, mokytoja pasiūlė rinkti vietovardžius, mano darbai buvo vertinami tautosakos sekcijoje, dvejus metus tapau laureate. Patiko bendrauti su žmonėmis, klausinėti, užrašinėti. Čia išlenda ir mano ne kaip literatės, o kaip kalbininkės įgūdis transkribuoti, taisyklingai parašyti, nes man visuomet rūpėjo, kad viskas būtų tikslu.

Mokytojas – visuomenės autoritetas. Ar pritariate šiai minčiai? Ar savo darbe taip ir jaučiatės?

Augau tokioje aplinkoje, kur mokytojas buvo labai vertinamas. Anksčiau tas pojūtis buvo didelis, vėliau, įpusėjus dirbti, nesijaučiau dideliu autoritetu. Gal nebuvo palaikymo iš valdžios atstovų, mokytojams krovė, ką tik galėjo, visada buvo akcentuojama, kad turime dirbti iš idėjos. Tai vargino, bet kai dirbi, atrodo, viską ir padarai. Iki šiol darbas darbą veja. Nebūtinai jis susijęs su pamoka, neformaliuoju ugdymu, bet ir popierinis – protokolų, straipsnių rašymas.

Mokytojui reikia didelės valios, kad būtų išgirstas. Kaip Jums tai pavyksta?

Dabar jau galvoju, kad pavyksta. Kvalifikacinės kategorijos dykai nedalijamos, metodininko, eksperto vardą apsiginti nėra paprasta. Tada esi girdimas. O kantrybės tikrai labai reikia. Prisimenu save jaunystės metais, buvo ir nemokėjimo valdyti pykčio: kai vaikas susierzina, pats irgi susierzini, nebėra kam spręsti konfliktą. Dabar lankome seminarus, kaip valdyti pyktį, kaip susitarti pirmiausia su savimi, o paskui su kitais. Tai padeda. Kilus konfliktui su vaiku visada atsakingas yra suaugęs žmogus. Mokytojas, kad ir kaip būtų įžeistas, turi ieškoti palankaus sprendimo, reikia ir didaktikos.

Koks, Jūsų akimis, turi būti šiuolaikinės mokyklos mokytojas? Kokio reikia mokyklai, mokiniams?

Pirmiausia jis turi būti nuolat besikeičiantis, tobulėjantis ir besidomintis naujovėmis. Jei mokytojas neturi net elektroninio pašto ir nenaudoja informacinių technologijų pamokoje, gali sulaukti ir replikų iš vaikų, nes jie dabar drąsūs, pakeliavę, matę pasaulio, daugiau paskaitę. Todėl mokytojui reikia labai pasitempti, neatsilikti ir skirti daug laiko savišvietai, tobulėjimui, straipsnių, knygų skaitymui.

Su dukra Rugile.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Kokia yra dabartinė jaunoji karta? Kaip atsilieptumėte apie savo mokinius?

Dabartinė karta labai mane žavi. Dalyvaudama debatuose su vaikais matau, kokie jie drąsūs, argumentuotai išsakantys savo požiūrį, ypač abiturientai, studentai. Visada, kai grįžti į praeitį, prisimeni, kokie mes buvome, ir palygini, tai matai, jog šiandien jaunuoliai dvigubai, o gal ir dar daugiau, laisvesni, mokantys ne tik pasakyti ar prieštarauti. Mūsų jaunimas protingas, veržlus, imlus, norintis mokytis. Deja, yra ir jų atsvaros, kitokių, kurie niekuo nesidomi, nieko nenori.

Ar per tiek metų vaikai keitėsi, kokias pastebite tendencijas?

Mane visada žeisdavo mokyklų skirstymas į kaimo ir miesto. Visą gyvenimą norėjau įrodyti, kad ir kaimo vaikas rašo gražius rašinėlius. Dabar, kai kažkas paskaito prieš penkiolika metų išleistą knygą, kurioje sudėta Šepetos vaikų kūryba, net nepatiki, kad tai parašė vaikas. Deja, šiandien tokių rašinėlių, bent mūsų vaikai, nebeparašo. Gal atsiranda vienas kitas išskirtinis mokinys, paskutinėje mano dešimtokų laidoje dar buvo dvi labai kūrybingos, gražiai rašančios, nuosekliai mintis dėliojančios mergaitės. Šiuo metu tarp 5–8 klasių mokinių tokio vaiko nebeturiu nė vieno. Tai labai susiję su knygų skaitymu. Tai toks amžiaus tarpsnis, kai vaikai skaito mažai, nenori to daryti, jaučiasi, kad nemėgsta ilgų tekstų.

Po ceremonijos. Iš kairės: Vanda Vanagienė, Ramutė Kežienė, Ingrida Pučėtienė.

Vadinasi, į rankas knygą vaikai ima vis rečiau…

Taip. Yra dabar elektroninių skaitytuvų, vieniems jie patinka, kitiems ne. Toks skaitytuvas patogesnis kelionėje, bet popierinė knyga yra maloniau. Man patiko šventinėje Metų mokytojų apdovanojimų ceremonijoje atlikėjo Vido Bareikio mintis, kad beveik visi bendro Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir portalo „Delfi“ projekto „Ačiū už pamokas“ laimėtojai – ikimokyklinio ugdymo, pradinių klasių pedagogai. Tai dar yra tas laikas, kai vaikas myli ir gerbia mokytoją, paskui ta pagarba ateina dvyliktoje klasėje, kai reikia didesnės pagalbos, konsultacijų, atsiranda glaudus ryšys tarp mokytojo ir mokinio. O 5–8 klasių laikotarpį reikia iškentėti. Toks amžius, kai jis praeis, vaikas paims knygą ir skaitys. Aišku, ne kiekvienas, bet aš tikiu, kad skaitančių bus, knyga vis tiek ras vietą daugelio lentynose.

Daug dėmesio skiriate naujų metodų taikymui gerindama mokinių skaitymo gebėjimus.

Aš matau, kokie yra rašiniai ir rašinėliai. Jei vaikas neskaitys kūrinio, kokiu būdu lavės jo vaizduotė, žodynas? Kur jis perskaitys gražių aprašymų? Įgyvendinant projektą „Iniciatyva Savivaldybėms“ mano dėmesys nukrypo būtent į skaitymą. Labai patiko išgirsti metodai, ypač apie pastraipų rašymą pagal šablonus, kurie tiko silpnesniems vaikams. Pajutau, kad tai veikia, todėl išleidau ir metodinį leidinį.

Ką labiausiai mėgstate skaityti pati? Ar lieka tam laiko?

Laiko skaitymui lieka. Man džiugu, kad skaito mano abu vaikai, nors yra labai užsiėmę. Nuo pat mažens jiems geriausia dovana būdavo knyga, niekada nereikėdavo galvoti ką nupirkti. Pasikliauju jų patarimais, kokią šiuolaikinę literatūrą jie skaito. Labai gražiai Kupiškyje dirba skaitytojų klubas „Knygius“, ten galima gauti puikių rekomendacijų. Skaitau tikrai ne bet ką, tam nėra laiko, reikia susirasti knygą, kuri būtų įdomi.

Esate daug nusipelniusi savo krašto etninei kultūrai, aktyviai siekiate populiarinti kupiškėnų tradicijas, tarmę. Kodėl Jums tai taip artima?

Etnokultūra man visada buvo miela. Šioje srityje su vaikais daugiau dirbome ne per pamokas, bet per neformaliojo švietimo užsiėmimus. Patiko ir sekėsi, nes labai sutapome su mokyklos dramos būreliu, kuriam vadovavo Jūra Sigutė Jurėnienė. Aš mokiau tarmės, ji režisavo, tad darbavomės tikrai darniai, įvairiuose konkursuose regione, respublikoje pelnydavome pirmas vietas. Vaikai noriai dalyvavo, mokėsi tarmės. Kalbėdama apie etnokultūrą, noriu pabrėžti, kad įdomiausia yra tada, kai tu pats šioje veikloje dalyvauji, šoki, dainuoji, būni tarmiškoje vakaronėje, kalbi tarmiškai. Yra koncertai, renginiai, mes klausome, priimame, bet kai tai darai pats, jausmas visai kitas.

Dirbate nedidelėje kaimo mokykloje, ne prestižiniame didmiesčio licėjuje? Tai privalumas ar trūkumas?

Aišku, dirbant licėjuje, turėtum didesnį poreikį dar daugiau dirbti, mokytis, skaityti, ieškoti įvairių metodų rezultatui pasiekti. Ten susirenka motyvuoti mokiniai, su jais dirbti įdomu, jie konkrečiai žino, kokioje srityje yra silpnesni, kurią reikia pastiprinti, – rašybą, sintaksę, rašinių rašymą, o skaito tokie vaikai daug, yra besidomintys, kuriantys. Tą žinau, nes tenka pabendrauti su tokiose mokyklose dirbančiais mokytojais. Darbas provincijoje – visiškai kitoks, ir, sakyčiau, daug sunkesnis. Vaikas negali pasirinkti tėvų, socialinės aplinkos, kurioje auga. Ne jis kaltas, kad į mokyklą ateina piktas, neišsimiegojęs. Kartais matai, kad šeimoje kažkas negerai, tada vaikui nerūpi jokios žinios, pasiekimai ir pažanga. Stengiesi jį įdarbinti, pagelbėti, bet labai sunku, kai ne visi tėvai moka būti tėvais. Juk pirmiausia šeimoje formuojasi motyvacijos įgūdžiai, noro mokytis, tikslų išsikėlimo ir siekimo pradmenys. Kai nusileidi iki tokio lygio, kad vaikas suprastų, dalykine prasme kaip mokytojas nebe tiek tobulėji, bet metodine tai – nearti dirvonai. Galima rašyti disertacijas, kaip dirbti su tokiais vaikais, kaip jam įrodyti, kad reikia mokytis, siekti žinių.

Ramutė Kežienė su kolegomis. „Tai kolektyvas, kuriame aš subrendau“, – sako Metų mokytoja.

Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte, koks yra mokytojo darbas?

Įdomus, sunkus, bet ir teikiantis pasitenkinimą. Matai savo darbo rezultatą, ar dirbtum didelėje mokykloje, ar provincijoje. Tas rezultatas nėra labai greitas ir tuoj pat matomas, būna didelių duobių, kritimų, ypač kalbant apie pasiekimų patikrinimus. Būti mokytoju yra sunku. Labai daug reikia pačiam mokytis, tobulėti, susidėlioti laiką taip, kad jo liktų ir sau, savo pomėgiams.

Kaip pailsite, atsipalaiduojate?

Pailsiu skaitydama, paėmusi į rankas gerą knygą. Dažniausiai – vasarą, kai parvažiuoju pas mamą, galiu atsigulti į hamaką ir skaityti. Taip pat bendraudama su savo vaikais. Man labai svarbu laiką leisti kartu su šeima, visi keliaujame, plaukiame baidarėmis.

Kokiomis gyvenimo vertybėmis vadovaujatės ir kokias stengiatės skiepyti savo mokiniams?

Man svarbiausias empatijos jausmas – nedaryk taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. Ir pozityvas. Į pamoką visada turi ateiti nusiteikęs pozityviai, žvalus, energingas, pasitempęs, gerai pasiruošęs. Mes – kaip aktoriai, problemos lieka namuose už durų. Tai sudėtinga, reikia susidėlioti prioritetus. Jei pavyksta, vaikus sudomini, jie dirba, tai mokytojui – geriausias įvertinimas.

Kuo šiandien Jūs, būdama mokytoja, labiausiai norėtumėte pasidžiaugti?

Turbūt tuo, kad jau aukščiausiu lygiu, valdžios viršūnėse, daugiau kalbama apie tai, kad visas mūsų gyvenimas, ekonomika priklauso nuo švietimo. Kiek jėgų ir finansų skirsime šiai sričiai, tokius specialistus ir parengsime. Džiugu, kad jau prabilta apie nuvertintą mokytojo autoritetą, kaip jį didinti. Turime daug gerų filosofų, švietimo specialistų, kurie kalba ne tik apie švietimo reformas, bet ir apie jo kėlimą. Mokslas dideliais žingsniais žengia į priekį, mes turime neatsilikti.

Reklama
4 Komentarai

4 komentarai

  1. Na, (78.61.149.74)

    2020-10-31 at 17:13

    Atkreipiau dėmesį kas kolektyvo nuotraukoje stovi direktorei iš dešinės. Šiems žmonėms, manau, lengviau skinti laurus. Jie ir iš mokyklos pamokų metu paprasčiau išleidžiami kitoms veikloms, į tobulinimosi renginius. Ir darbus mokykloje gali rinktis tokius, kurie neša vienokią ar kitokią naudą. Kiti tuo tarpu atlieka privalomus rutininius darbus, kuriuos greitai visi pamiršta. Reikia mokytis iš jaunumės krautis pirmūno portfelį ir jei tik įmanoma, turėti asmenines draugystes su viršininkais.

  2. Jonas (77.221.92.212)

    2020-10-30 at 13:25

    Pagarba ir dekingumas Mokytojai. Aciu Jums uz meile darbui, mokyklai, kalbai ir literaturai. Esate Sviesulys.

  3. Mokytoju (78.63.173.20)

    2020-10-30 at 11:52

    Kai mokytoju daugiau nei mokiniu,tai nereikia nei mokytojo pries klase.Tada mokiniai mokina.Ar sutinkate?

    • Senis (78.63.186.181)

      2020-10-30 at 20:30

      Nesutinku. Tavęs neišmokė. Esi tarp tų, nemokytinų. Analfabetų. Mokytoja Ramutė mane pradėjo mokyti nuo savo pirmosios darbo dienos. Ir šiandien Ją gerbiu, prisimenu ir myliu!

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų