Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

APIE ŽODĮ, JAUČIU SUGRĮŽUSĮ, IR ŠVENTĄ NUOSAVYBĘ

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė,
žurnalistė

Reklaminis stendas su Kupiškį aplankyti kviečiančio Arūno Valinsko atvaizdu tarp kupiškėnų buvo įžiebęs nemažas diskusijas. Pastarųjų dienų įvykiai vėl verčia grįžti prie žmonių kelto klausimo, ar šis asmuo pats tinkamiausias kvieslys.

Mat pramoginių renginių organizatorius, vedėjas, buvęs politikas A. Valinskas nesulaikė liežuvio už dantų ir interviu metu per televiziją leptelėjo, kad tokius kaip Valdemaras Tomaševskis (jis yra lenkams atstovaujančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis) esą reikėtų šaudyti po vieną per metus, ir tai sukėlė tarptautinį skandalą. Tai tikras deguto šaukštas į pastaruoju metu vis gerėjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių dirvą.

Pats A. Valinskas aiškina, kad pasakytais tariamąja nuosaka žodžiais neskatinęs nei tautinės neapykantos, nei raginęs imtis prievartos. Šį pasakymą reikėtų suprasti kaip humoristinį. Tas jo neva humoras gerokai suglumino visuomenę. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Kažin ką apie tai mano rajono vadovai? Ar nekeis kvieslio?

Kilus buitiniams barniams Lietuvoje (gal ir kitur) neretai vieni kitiems žmonės pagrasina, kad nušaus, užmuš, pavyzdžiui, „dėl to, ką padarei, tave užmušti maža“. Dažniausiai tuo baisių žodžių žaismu viskas ir pasibaigia. Nuleidžiamas garas. Niekas jokių veiksmų nesigriebia. Gal dėl to šie grasinimai, ačiū Dievui, jau keistoku humoru pavirto. Čia pritiktų ir žinomą posakį priminti, kad šlubo vokiečio reikia (kai stinga tvarkos). Visgi geriau tokio posakio viešiems asmenims nevartoti, nes čia minima tauta irgi gali įsižeisti ir ne taip suprasti.

Tai tiek apie žodžių prasmes ir dviprasmybes, galinčias tarptautinius skandalus įžiebti, ir apie žvirbliu iš garsaus žmogaus lūpų išskridusį žodelį, kuris mums visiems, ne tik jam, jaučiu sugrįžo.
Dar kirba noras apie žemę ir mišką, apie šventą nuosavybę pamąstyti.

Nesvarbu, ar karas, ar maras, ar koronavirusas siautėtų, žemės, net mažučio sklypelio prie namų, nuosavo miško gabalėlio reikalai žmogui buvo ir bus svarbūs. Viena laikraščio skaitytoja pasibėdojo, kad tarp jos sklypelio ir žvyrkelio nebeliko jokios pakelės. Supiltas status kriaušis, kurio žolės nupjauti ji nebeįstengianti. Bijo nugriūti. Žiemą ten vis palei jos sklypo tinklinę tvorą sniego būna priversta.
Seniūnė aiškino, kad kriaušio žolę nupjauna seniūnija, moteriai to daryti nereikia. Nutiesto žvyrkelio patraukti bent pusmetrį nuo tos moters sklypo negalima. Nebent ji pati dėl patogumo savo tvorą atitrauktų nuo kelio pylimo.

Atrodo, paprastas ir racionalus patarimas. Antra vertus, visai nepriimtinas sklypelio savininkui. Nesvarbu, kad tas pusmetris žemės stovi dykas, niekas ten nesodinama, niekas neauga. Bet ten jo nuosavybė, kurios net centimetras yra brangus, net neįkainojamas.

Antra istorija būtų apie hektarą miško, kurį dalijasi gal penki savininkai. Keturi nori jį parduoti, o vienas nesutinka su pirkėjų pasiūlyta kaina. Brangus tėvų ir senelių palikimas, jo nuomone, yra kur kas vertesnis. Net malkos iš tos vietos, rodos, namus šildo kaitriau. Su tuo negali nesutikti. Deja, pinigine verte išmatuojami tik konkretūs daiktai, objektai, bet ne mūsų sentimentai, jausmai, emocijos.

Vėtros tame miškelyje baigia visus vertingesnius medžius išversti. Jį greitai reikės atsodinti. To miškelio savininkams gali gana greitai tekti atverti piniginę šiems darbams. Kažin, ar visi dėl to susitars?

Taigi ta mūsų žemelė, miškai apipinti legendomis, prisiminimais, perduodamais su meile iš lūpų į lūpas, apdainuoti dainose, aprašyti pasakose. Tai gražioji gyvenimo dalis. Kita dalis ne tokia romantiška ir šviesi, bet pažymėta giminių, kaimynų pykčio, nesantarvės, apgaulių ir net pralieto kraujo ženklu dėl turto, dėl pinigų.

 

Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų