Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

KAI POMĖGIAI PADEDA ATRASTI TALENTUS

Šiandien galima teigti, kad fotografuoja kone visi. Tik kiekvienos nuotraukos vertę kuria autorius. Ir tai padaryti pavyksta tikrai ne visada. Kaip į kiekvieną meno rūšį, taip ir į fotografiją, reikia gilintis, daug mokytis, tik tuomet matymo perspektyva bus gerokai įžvalgesnė. O tada pomėgis gali tapti tikru gyvenimo varikliu.

Taip nutiko noriūnietei Tomai Gražei.

Jurga BANIONIENĖ

Į gimtąją mokyklą

Su Toma susitikome spalio pradžioje, praėjus kelioms dienoms po Tarptautinės mokytojų dienos. Jai ši data labai svarbi, nes T. Gražė dirba lietuvių kalbos mokytoja. Ne kur kitur, o gimtojoje Noriūnų mokykloje, kuri dabar yra Subačiaus gimnazijos Noriūnų Jono Černiaus pagrindinio ugdymo skyrius.

Nuo mažens Noriūnuose kartu su dar dviem vyresnėmis sesėmis užaugusi T. Gražė nedvejojo, kokią specialybę rinktis. Traukė gimtosios kalbos studijos, nors mokykloje patiko ir istorija. Lietuvos edukologijos universitete mokslus Toma krimto neakivaizdiniu būdu, nutarė neiškeisti gimtinės ramybės į miesto šurmulį, be to, norėjo būti arčiau gyvenimo draugo.

„Patiko bendrauti su vaikais, norėjau tokio darbo, kur nereikėtų sėdėti užsidarius kabinete, o būti su žmonėmis. Mokytis sekėsi, su pagyrimu baigiau ištęstines lietuvių filologijos, o vėliau ir nuolatines magistrantūros studijas. Norėjau dirbti savo mokykloje, čia atnešti kažką naujo, savito“, – kalbėjo pašnekovė.

Studijuodama Toma sukūrė šeimą, susilaukė pirmos atžalos, sūnaus Jorio. Jauna moteris įsitikusi, kad suderinti mokslus ir vaikų priežiūrą visiškai įmanoma, reikia tik noro.

„Visa šeima važiuodavome į Vilnių. Dar maitinau sūnų. Būdavo, pamaitinu mašinoje ir lekiu į paskaitas. Daug visi keliavome. O namie mokydavausi, kai sūnus užmigdavo, su pertraukomis. Esu toks žmogus, jei žinau, kad reikia, tai ir darau, nemėgstu numesti to, kas pradėta. Be to, labai palaikė vyras, tad buvo daug lengviau“, – pasakojo Toma.

Dirbti mokykloje T. Gražė pradėjo tada, kai sūnui sukako dveji metai, bet netrukus ėmė laukti antros atžalos, dukrytės Mėtos, tad darbe teko daryti pertrauką.

„Antrą kartą grįžau nuo šio rugsėjo. Dabar lietuvių kalbos mokau penktų, šeštų ir septintų klasių mokinius, taip pat turiu auklėtinius. Grįžti į savo mokyklą buvo lengva. Kolektyvas pažįstamas, daugelis mokytojų mokė ir mane, tad jie kaip savi. Sulaukiu palaikymo, nebijau klausti. Dirbu ne visą savaitę, tad labai džiaugiuosi, kad galiu atsakingai pasiruošti pamokoms. Be to, man visada buvo svarbiausia šeima, o dabar – ir mėgstamas hobis, tad labai svarbu, kad laiko užtenka viskam“, – pabrėžė Toma.

Pirmi bandymai

Paklausta, kaip pradėjo domėtis fotografija, T. Gražė pasakojo, kad kai sūnui buvo pusantrų, vis labiau kirbėjo įamžinti jo gražiausias augimo akimirkas, šeimos kasdienybę. Pamažu ėmė dairytis veidrodinio fotoaparato.

„Pirmas mano fotoaparatas buvo neprofesionalus, „Nikon“ firmos. Jį įsigijusi iš karto nusprendžiau, kad mokysiuosi fotografuoti ne automatiniu, bet rankiniu režimu. Savarankiškai išanalizavau visus techninius parametrus, susipažinau su valdymu, o tada ėmiau bandyti fotografuoti. Pradėjo sektis“, – prisiminė pašnekovė.

Pirmiausia į Tomos objektyvą patekdavo šeimos nariai, draugai, jų vaikai. Labiausiai traukė fotografuoti žmones. Net jei fotografuodavo peizažus, stengdavosi, kad objektyvo taikiklyje atsirastų ir žmogus.

„Taip žaidžiau dvejus metus, o kai antrą kartą išėjau motinystės atostogų, turėjau dvejus metus ir pradėjau aktyviai gilintis į fotografiją. Ėmiau lankyti kursus Vilniuje, mokiausi ir nuotoliniu būdu, savarankiškai išmokau nuotraukų redagavimo pagrindų. Įsigijau ir naują profesionalų fotoaparatą“, – kalbėjo fotografė.

Džiugina ir procesas, ir rezultatas

Ne veltui sakoma, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Susidomėjimas fotografija vis labiau augo, kol tapo ne tik pomėgiu, bet ir galimybe papildomai užsidirbti. T. Gražė ėmėsi rengti asmenines, porų, vaikų fotosesijas, fotografuoti krikštynas, vestuves, jubiliejus. Ypač darbinga jai buvo ši vasara.

Anot pašnekovės, šiame darbe džiugina viskas – ir pats procesas, ir galutinis produktas. Žinių fotografuojant reikia įvairių – ne tik išmanyti techninius, meninius dalykus, bet ir gebėti bendrauti su žmonėmis, padėti jiems atsipalaiduoti prieš fotoobjektyvą. Juk fotografija – galimybė užfiksuoti tai, kas galbūt niekada nebepasikartos, – emocijas, nuotaiką, mažus ir didelius nutikimus.

„Antai vakar turėjau fotosesiją. Tik grįžusi skubėjau viską sukelti į kompiuterį ir peržiūrėti nuotraukas. Kaip mažas vaikas, negaliu užmigti, kol nepamatau rezultato“, – kalbėjo fotografė.

Labiausiai Tomai patinka fotografuoti žmonių portretus ir tokiu būdu atskleisti jų bruožus. Fotosesijoms renkasi gražiausius mūsų rajono kampelius – pamarį, dvarus. Kol kas fotografuoja gamtoje, tačiau norėtų patekti ir į privačius šeimų namus. Paklausus, ar dažnai į kadrą patenka jos vaikai, vyras, prisipažino, kad dabar jau vis rečiau. Fotosesijai reikia ruoštis, su dviem mažyliais tai nėra paprasta. Vis dėlto išėjus pasivaikščioti, pasidžiaugti gamtos spalvomis, fotoaparatas visada būna šalia, tad ir šeima pakliūva į objektyvo lauką.

Rado prasmę

Neseniai T. Gražė susikūrė savo puslapį „Graze Photos“ feisbuke. Čia deda tai, ką pavyko sukurti. Jauna moteris neabejoja, kad didžiausia gyvenimo prasmė yra turėti mėgstamą užsiėmimą, kuris, gerąja prasme, suryja laiką, nes tuomet nėra kada nuobodžiauti.

„Iki tol, kai manęs paklausdavo, ar turiu kokį hobį, atsakydavau, kaip ir daugelis, kad mėgstu keliauti, o dabar atradau prasmę, nes fotografuodama visuomet turiu veiklos. Tai – didelė laimė. Turiu tikslą, noriu tobulėti toliau. Svajoju turėti ir savo fotostudiją, o dabar reikia kuo daugiau praktikos, kad galėčiau įgyti dar daugiau pasitikėjimo savimi“, – pabrėžė Toma.

Noriūnietė džiaugėsi, kad jos pasirinkimą užsiimti fotografija labai palaiko vyras Edmonas. Pagal specialybę jis elektrikas ir taip pat negaili laiko savo pomėgiui konstruoti, gaminti skraidykles. Dvi šeimos atžalos dar mažos, tad sunku pasakyti, į ką bus linkę, bet Joris jau mėgsta fotografuoti telefonu, o dvimetei Mėtai kol kas labiausiai reikia tik mamos. Smagu, kad puikiai pavyksta suderinti ir mokytojos darbą, ir fotografavimą. Šie dalykai nesikerta, o netgi papildo vienas kitą.

„Neseniai su auklėtiniais buvome išėję fotografuoti, vaikai labai džiaugėsi, dabar klasę puošia jų nuotraukos, tad savo pomėgį galiu išnaudoti ir mokytojos darbe“, – sakė Toma.

 

Tomos Gražės nuotraukos

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų