Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MOKYTOJAI – GYVI KOLEGŲ IR MOKINIŲ PRISIMINIMUOSE

Mokytojos (iš kairės) Vanda Jokantienė ir Pulcherija Jasaitienė Mokytojų dienos išvakarėse prisiminė savo buvusius mokytojus ir bendradarbius.
Autorės nuotrauka

Kasmet spalio 5-ąją minima Pasaulinė mokytojų diena. Ji skirta pagerbti mokytojams, jų svarbiam darbui, aptarti opioms švietimo problemoms.

Dvi garbios kupiškėnės mokytojos Vanda Jokantienė ir Pulcherija Jasaitienė šia proga prisiminė kai kuriuos buvusius bendradarbius, atskleidė savo mintis apie pedagoginį darbą, švietimo sistemą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Vietoj įžangos

Abi mokytojos pokalbio pradžioje pabrėžė, kad per ilgus pedagoginio darbo metus jos sutiko daug puikių kolegų. Apie visus papasakoti prireiktų storos knygos. Tad apsisprendusios šį kartą prisiminti keletą mokytojų, buvusių bendradarbių, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, bet jų asmenybės žavesys tebėra giliai įsirėžęs į atmintį. Apie juos turi žinoti ir dabartinė kupiškėnų karta.

„Aktorė Eglė Gabrėnaitė neseniai per savo 70-mečio minėjimą pasakė, kad yra laiminga, kad jai teko dirbti su labai gerais žmonėmis. Aš galiu pakartoti tą patį – esu laiminga, kad dirbau su gerais, sąžiningais pedagogais, kurie taip pat buvo labai įdomūs žmonės, neeilinės asmenybės“, – sakė P. Jasaitienė.

V. Jokantienė pridūrė, kad dėkinga likimui, kad sunkiais pokario metais, kai stigo mokytojų, tie mokytojai ją pačią mokė, o vėliau tapo ir bendradarbiais.

„Kupiškyje esu nuo 1962 metų. Vaikus mokiau prancūzų, o vėliau anglų kalbos. Kas gyvenime svarbiausia, kas yra ta laimė? Tai sutikti geri, protingi žmonės. Žinoma, kiekvienas turime dėmelių, nesame idealūs, bet tų dėmelių nereikėtų išpūsti, kad jos virstų juoduliais ir užgožtų žmogaus esmę.
Kaip galėčiau nedėkoti savo likimui, kad dirbau su tokia mokytoja kaip matematikos mokytoja Vanda, kad su ja ir užvėrusios mokyklos duris toliau nuoširdžiai bendraujame“, – kalbėjo P. Jasaitienė.
Išgirdusi draugės komplimentus V. Jokantienė taktiškai priminė, kad sutarusios ne apie tai kalbėti.

Tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojai

Pirmiausia buvo prisimintas anksčiausiai miręs biologijos mokytojas Kazimieras Pajarskas. Anot pašnekovių, jo pamokos būdavo labai įdomios, neįdomiausius dalykus jis mokėjo padaryti mokiniams patrauklius. Žinojo kiekvieną augalėlį, turėjo bandymų sklypą mokyklos darže. Turėjo prigimtinės ar išsiugdytos inteligencijos. Visiems, net ir mokinukams, nepaisant jų amžiaus, nukeldavo sveikindamasis kepurę. Netgi žiemą. Deja, paskutiniais darbo metais iš mokinių sulaukdavo ir patyčių. Mirė būdamas 62 metų. Palyginti dar nesenas, bet jaunimui atrodė, kad jau labai senas.

Išskirtinė asmenybė buvo matematikos mokytojas Alfonsas Dubrindis, buvęs ir V. Jokantienės mokytojas.

Mokytojas Kazimieras Pajarskas su savo auklėtiniais 1940 metais.

„Per savo pamokas A. Dubrindis mane išmokė mąstyti. Nepakentė nesąžiningo pažymių pakėlimo. Jei mokiniui parašydavo trejetą iš penkiabalės sistemos, tai reiškė, kad tas mokinys tikrai šiek tiek matematiką moka. Dėl to su tokiais mokiniais daug papildomai dirbdavo. Mano klasė buvo pirma jo abiturientų laida. Kai net keliolika mūsų stojo į tuometinį politechnikos institutą, tai išlaikiusiems matematikos egzaminą raštu, žodžiu šio dalyko nebereikėjo laikyti, kai egzaminuotojai sužinojo, kad juos matematikos mokė A. Dubrindis. Paklausė, tik kokį pažymį turėjome. Vadinasi, jis buvo žinomas kaip labai geras, reiklus ir sąžiningas mokytojas.

Beje, A. Dubrindis pradėjo mokytojauti tik baigęs vidurinę mokyklą. Vėliau neakivaizdines studijas pedagoginiame institute baigė. Studijų laikotarpiu turėjo tik 18 pamokų, nes daugiau laiko skirti mokiniams tuo metu negalėjo.

Daug jo mokinių dalyvaudavo matematikos olimpiadose. Net į visasąjunginę olimpiadą jo mokinys Kriaučiukas buvo patekęs“, – prisiminė V. Jokantienė.

Pasak P. Jasaitienės, mokytojas A. Dubrindis sugebėdavo patraukliai ir visiems suprantamai išdėstyti matematikos užduotis. Sakydavo, kad švietimo sistemos nereikia keisti. Svarbiausia, kad mokinio žinios būtų įvertintos sąžiningai, kiek moka, tokį pažymį ir turėtų gauti. Svarbu, kad mokinys žinotų, jog dėl aukštesnio įvertinimo reikia stengtis, dirbti. A. Dubrindis buvo pilietiškas. Nebijodavo kritikos išsakyti ir mokyklos vadovybei.

Kupiškio mokytojai 1961 metais. Sėdi iš kairės: Vilkas, Vaitieka, Zinkevičius, Čepas, Kašponis, Sasnauskas, Merkevičius, Liesytė-Jurgelionienė ir Alfonsas Dubrindis.

Į mokyklą ateidavo anksčiau, kad spėtų neskubėdamas pasirengti pamokai. Matydavusi jį anksti rytais su portfeliu Gedimino gatve keliaujantį mokyklos link. Turėjo ir humoro jausmą. Klasėje atsistojęs iš kampo stebėdavo, ar kas per kontrolinį nenusirašinėja. Buvo vaišingas. Visus apdalydavo obuoliais, vynuogėmis iš savo sodo. Išėjęs iš mokyklos, dirbo kūriku, pats pindavo ir turguje pardavinėdavo krepšius.

Nijolė Baltušienė buvo labai gera fizikos mokytoja, dar viena išskirtinė asmenybė. Jos mokiniai irgi sėkmingai dalyvaudavo fizikos olimpiadose. Mokytoja Pulcherija sakė, kad su šia mokytoja bendravo artimiau, kai abi buvo paralelinių klasių vadovės. N. Baltušienė buvo gera organizatorė, irgi nebijojo reikšti savo nuomonės. Kartais gal ir kategoriškos. Užaugino du svetimus vaikus. Nelaikydavo ilgai pykčio. Jos silpnybė buvo kelionės.

Geografijos mokytojas Vladas Sasnauskas buvo ne tik geografijos mokytojas, bet ir užsiėmė tos srities moksliniais tyrinėjimais. Jis geografijos mokė ir V. Jokantienę.

„V. Sasnauskas buvo geografijos žinovas. Gerbdavo mokinius. Per pamokas kalbėdavo lėtai. Dėstė įdomiai, daug žinojo. Buvo toks mokytojas, kurio dalyko nemokėti mokiniams buvo gėda. Geografiją visi mokėjo“, – tokį mokytoją prisiminė jo mokinė.

Anot P. Jasaitienės, V. Sasnauskas buvo parašęs Kupiškio rajono geografijos vadovėlį. Kur tas jo rankraštis su nuotraukomis vėliau dingo, negalinti pasakyti.

Mokytojai Vanda Jokantienė, Alfonsas Dubrindis ir Pulcherija Jasaitienė.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovių albumų

V. Sasnauskas turėjo dėžę, kurioje laikė savo kartoteką, keičiantis pasaulio įvykiams, jis ją nuolat papildydavo, atnaujindavo. Jam buvo būdinga graži rašysena. Šis mokytojas buvo žinomas ir respublikoje. Matyt, priklausė kažkokiai respublikinei geografų organizacijai.

Mirė netikėtai. Išėjo iš pirties ir sukniubo. Buvo širdininkas. Kiti kalbėjo, kad paskutinę savaitę prieš mirtį labai gerai jautėsi ir net vaistų nevartojo.

V. Jokantienė prisiminė savo mokytoją, o vėliau ir kolegą Andrių Čepą, kuris mokė braižybos. Nešiojo akinius, buvo mažakalbis. Dauguma jo net prisibijodavo. Per pamokas išeidavo į koridorių parūkyti, bet mokiniai toliau braižydavo tyloje. Buvo mėgėjas išgerti, bet ji pati nepastebėjusi, kad į pamokas ateitų girtas. Jo mokiniai labai klausė. Per stojamuosius į aukštąją mokyklą kupiškėnų brėžiniai garsėjo išskirtinumu. A. Čepas kūrė ir grafikos, tapybos darbus. Vienas dovanotas jo nutapytas peizažas ir šiandien kabo ant sienos mokytojos Vandos svetainėje.

„Prieš stojamuosius egzaminus A. Čepas mane konsultavo. Paaiškino, kas yra piešinio perspektyva, kaip šešėliuoti. Iš 75 laikiusių egzaminus būsimų studentų už piešinį aš vienintelė gavau 5 iš penkiabalės sistemos. Stojant į statybos inžineriją tuometiniame politechnikos institute prireikė tokio egzamino. Vėliau man viskas susiklostė kitaip, nes buvau ne komjaunuolė. Studijuoti, nors ir išlaikiusi egzaminus, patekau į grupę su dėstoma rusų kalba. Tas studijas mečiau, nes ir dėstytojai prastai mokėjo rusiškai, buvo tokia maišalynė. Su mintimi, kad kitais metais vėl stosiu, grįžau į Kupiškį. Tas grįžimas buvo lemtingas. Gavau netrukus darbą Subačiaus mokykloje. Mat viena mokytoja buvo ištremta į Sibirą ir prireikė pradinių klasių mokytojos.

Taip prasidėjo mano pedagoginis kelias. Dirbdama neakivaizdiniu būdu įgijau matematikos mokytojos specialybę“, – pasakojo V. Jokantienė.

Mokytojai humanitarai ir menininkai

Mokytoja Aldona Zinkevičienė buvo vokiečių ir prancūzų kalbos mokytoja.
„Buvome paskutinė mokinių laida, kuriuos A. Zinkevičienė mokė vokiečių kalbos. Vėliau ji mokė tik prancūzų kalbos. Su šia mokytoja pasikalbėdavau kupiškėniškai. Jos tėvai Jonušiai buvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidintojai“, – prisiminė V. Jokantienė.

Pasak P. Jasaitienės, A. Zinkevičienė buvo labai talentinga, apsiskaičiusi, ramaus būdo. Negailėdavusi jai, jaunai mokytojai, patarimų. Mielai diskutuodavo įvairiais klausimais.

Mokytoja Aldona Zinkevičienė (pirma iš dešinės) 1995 metais su Kupiškio 1-osios vidurinės mokyklos mokytojais ir svečiu iš Jungtinių Amerikos Valstijų Čiurliu, atvežusiu mokyklai knygų.

„Mano daržas buvo dabartinės Povilo Matulionio progimnazijos stadiono vietoje. Eiti į daržą reikėdavo pro A. Zinkevičienės kiemą. Visada sustodavau su mokytoja pasikalbėti prie šulinio. Aptardavome televizijos laidas, jų vedėjus, perskaitytas knygas. Labai skanus buvo jos šulinio vanduo. Kartą mokytojos pasiteiravau, ką ji skaito. Atsakė, kad lietuvių kalbos fonetiką. Ją domino knygos, intelektuali veikla, o daržui skirdavo kur kas mažiau laiko. Sakydavo, kad ravėti jai neįdomu ir nėra laiko“, – prisiminė P. Jasaitienė.

Išskirtinė tragiško likimo asmenybė buvo ir A. Zinkevičienės vyras, muzikos mokytojas Vladas Zinkevičius. Jis per tris dienas chorą parengti sugebėdavo. Vyresnių klasių mokinius skatino lankytis rimtosios muzikos koncertuose, kai į Kupiškio kultūros namus atvažiuodavo koncertuoti profesionalūs atlikėjai. Mokiniai vėliau jam turėdavo papasakoti raštu ar žodžiu, ką girdėjo. Visi buvę koncerte gaudavo aukščiausią įvertinimą. Žinoma, tai buvo savotiška prievarta, bet ir proga pasiklausyti gerų atlikėjų. Antraip gal nė karto kai kurie mokiniai į panašius koncertus būtų ir nenuėję. A. Zinkevičius buvo parengęs pirmą 11 vaikinų vokalinį ansamblį „Dainų dainelės“ konkursui. Tik tą kartą į tolimesnį turą jie nepateko.

Rusų kalbos mokytoja Rimutė Stančikienė, pasak pašnekovių, buvo jaunesnės kartos mokytoja, labai aukšto intelekto, ambicingas žmogus. Rašė eilėraščius.

„Labai su ja bendravome. Kai susirgo sunkia liga ir nebegalėjo dirbti, lankydavome ją namuose. Vyras Kazys arbatos paruošdavo. Kalbos apie ligas susitikus nebūdavo. (Apie ligas kalbėti nemėgo ir A. Zinkevičienė, Felicija Jakutytė ir N. Baltušienė, neišskiriama trijulė.)

Rimutė labai mėgo spręsti kryžiažodžius. Visur juos išspręstus siųsdavo. Bendravo ir su kaimyne kryžiažodžių mėgėja Valerija Lauciene. Jei kokio žodžio ar termino nežinodavo, paskambindavo.
Reikėjo dažniau ją aplankyti. Labai malonūs išlikę prisiminimai“, – sakė abi mokytojos.
P. Jasaitienė buvo ir Rimutės dukros klasės auklėtoja.

Petras Striupas – dar vienas V. Jokantienės mokytojas ir bendradarbis. Mokė ją vokiečių kalbos. Jis buvo ir prancūzų kalbos mokytojas, mokėjo ir daugiau kalbų, pvz., latvių.

Išlikęs mokytojai vaizdas, kaip jis pasidėjęs ant grindų lygino Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimus į kelias kalbas. Tokie palyginimai buvo šio mokytojo hobis. Buvo nevedęs. Gyveno kooperatiniame name už mokyklos. Visi jo mokiniai jį prisimena kaip gerą mokytoją. Išmanė ir matematiką. Būtų galėjęs būti geras šio dalyko mokytojas. Pasak mokytojos Vandos, jis turėjo ir savotiškumo. Susinervinęs į kampą žurnalą nusviesdavo, bet niekas dėl to ant jo nepyko. Senatvėje išvažiavo gyventi pas seserį į Grigiškes. Ten ir palaidotas.

Apie Feliciją Jakutytę, lietuvių kalbos mokytoją, daug yra pripasakota ir prirašyta. Anot pašnekovių, ją labai mylėjo mokiniai. Ši mokytoja buvo labai tolerantiška. P. Jasaitienė prisiminė, kad kartą su ja ir jos augintiniu Andriuku važiavo į trijų dienų ekskursiją. Kartu su jais traukė nuotaikingą dainelę iš multiplikacinio filmo apie krokodilą Geną. Per kelionės laiką juos lydėjo pakili nuotaika.

Mokytojos Pulcherija Jasaitienė, Felicija Jakutytė ir Vanda Jokantienė 2002 m.

V. Jokantienė papasakojo, kad pažinojo Felicijos motiną. Ji buvo labai svetinga moteris. Visiems, kurie norėjo užeiti, durys buvo atviros. Aplinkiniai jų namus Jakutyne vadindavo.
Algirdas Bočiulis mokykloje dėstė visuomenės mokslą, savo mokinius mokė mąstyti, nesileisdavo per pamokas į drausminimus.

Ėjo mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Be reikalo mokytojų netrukdydavo. Pats spręsdavo įvairias problemas.

„Vieną kartą mokyklai buvo pranešta, kad miesto aikštėje sėdi girtas mokinys. Jis buvo mano auklėtinis. Tai A. Bočiulis su kita mokytoja ten nuėjo ir tą vaikinuką parvedė namo. Manęs iš namų nekvietė, nors vėliau pasakė, kad norėjo kviesti.

Kitas nutikimas man buvo su aktų salės raktu. Mokytojai pakaitomis turėdavo budėti per pertraukas, prireikus atrakinti aktų salę. Kartą aš kaip vyr. budėtoja pamiršau, kad atvyksta svečių ir aktų salėje vyks jų susitikimas su mokytojais ir mokiniais. Visi susirinko prie užrakintų tos salės durų ir turėjo laukti, kol bus sulakstyta į pirmą aukštą ir iš valytojos paimtas atsarginis raktas. Po šio įvykio mokykloje vengiau susitikti A. Bočiulį, bet trečią dieną susidūrėme koridoriuje akis į akį. Pasisveikinome. Jis stabtelėjo, sugrįžo prie manęs ir pasakė: „Jei būčiau jus sutikęs prieš tris dienas…“ Ilgai nepykdavo. Buvo geranoriškas, nesavanaudis, labai darbštus. Daug laiko ir jėgų skyrė mokyklos muziejaus kūrimui. Tapė paveikslus. Rūpinosi mokyklos interjeru. Kūrė visokius stendus. Mokėjo rašyti abiem rankomis – mažąsias raides dešine, o didžiąsias kaire.

Algirdas Bočiulis (antras iš kairės) 1965 metais su kolegomis Palangos pajūryje.

Antra vertus, A. Bočiulis buvo kontroversiška asmenybė. Daug kam galėjo užkliūti dėl religinių dalykų, tikėjimo. Jį šokdindavo rajono partijos komitetas dėl vaikų, kurie eidavo į bažnyčią patarnauti, o jis dėl to šokdindavo mokytojus. Buvo sovietiniai metai, tokie laikai. Visgi savo mamą jis ir anuomet į bažnytėlę nuveždavo. Pats mirė susitaikęs su Dievu“, – pasakojo P. Jasaitienė.

V. Jokantienė būtinai norėjo paminėti savo buvusį mokytoją ir bendradarbį Juozą Vilką, išskirtinio intelekto ir inteligencijos lotynų kalbos mokytoją, vėliau dėsčiusį matematiką. Pasak mokytojos, mokiniams lotynų kalba labai sunkiai lindo į galvą, bet kiekvienam anuomet buvo garbė šnekėti lotyniškomis sentencijomis. Tai buvo ir šio mokytojo nuopelnas.

P. Jasaitienė prisiminė, kad J. Vilkas sakydavo, jog Smetonos laikais mokytojai gaudavo 300 litų algą. Tuo metu litas turėjo didelę vertę.

Post scriptum

Su mokytojomis pasikalbėjome ir apie švietimo sistemą, mokytojo darbo svarbą. Pašnekovės teigė, kad mokytoju gali būti ne kiekvienas žmogus. Šiai profesijai būtina pedagoginė nuojauta, savo dalyko išmanymas, erudicija. Tai didžiulio pasiaukojimo reikalaujantis darbas. Daug lemia ir visuomenės požiūris į mokytojo darbą, mokytojų ir tėvų santykiai. Kokius švietimo sistemos dalykus reikėtų keisti, anot mokytojų, sunku pasakyti. Ko gero, pritartų mokytojo A. Dubrindžio minčiai, kad svarbiausias dalykas turėtų būti sąžiningas mokinio žinių įvertinimas, kaip atspirties taškas mokiniui ir mokytojui tobulėti.

Reklama
11 Komentarai

11 komentarai

  1. Jonas (78.63.182.198)

    2020-10-07 at 17:56

    1948|51 m.m.mokiausi Kupiškio vid. mokykloje, o su A.Bočiuliu gyvenome viename kambaryje Panevėžy.Taigi labai įdomu paskaityti (ir pažiūrėti nuotraukas)apie tuos, kurie mus mokė

  2. Na, (78.61.149.74)

    2020-10-05 at 16:03

    Su pavydu žiūriu į senuosius mokytojus. Jie galėjo būti Mokytojais. Ne tramdytojais, ne tempėjais už ausų iš klasės į klasę. Nesakykit, buvo ir kas iš jų pakėlė ranką prieš vaiką, ir pasityčiojo, ir be rikalo nubaudė… Tik vaikai kantresni buvo ir toliau aštuntos klasės nemotyvuoti nenueidavo. O daugelis tėvų nusižengusiems dar nuo savęs pridėdavo. Jie buvo tik žmonės. Visi pamiršo už ką vienas fizikas paliko mokyklą, pamiršo kaip vienas mokytojas staiga dingo, o kartu ir jo auklėtinė… Kas dabar pasvers? Bet iš kitų klaidų mokomės. Dabartiniai mokytojai mažiau sau leidžia, bet kritikos sulaukia keleriopai daugiau.

    • šiaip (84.15.182.151)

      2020-10-05 at 20:32

      Ir apie ką jūs čia?

      • Na, (78.61.149.74)

        2020-10-06 at 09:53

        Apie tą, kad ne vienas vyras mokykloje tais laikais padaužą galėjo papurtyti už atlapų arba net trinktelti į sieną. Ir niekas nesiskundė, ir nematė. O konkretaus fizikos mokytojo kibūs pirštai pamokoje galėjo praslysti mergaitės nugara ar pataisyti apykaklaitę. Kai kurias pasikviesdavo į laboratoriją. Tai truko nemažai metų, kol atsirado neapsikentusios ,,skundikės“. Inteligentiški pedagogai to negalėjo pastebėti. Bet priekaištėlių merginoms buvo. Dabar toms panelėms būtų apie 70- 80 metų. O kas beprisimins mergaitės, šokusios nuo viaduko po traukiniu istoriją. Straipsnyje viskas teisinga. Tačiau tai tik žmonės su savo privalumais ir trūkumais. Rašau tai todėl, kad šiandieniniai pedagogai geba ne mažiau, ne mažiau myli savo darbą ir mokinius, ne mažiau verti pagarbos ir įvertinimo. O amatininkų buvo ir yra ir buvo visais laikais ir visose srityse.

        • Mokinys (90.131.38.95)

          2020-10-06 at 12:01

          Ar pamenate,kaip buvo tyčiojamasi iš tų mokinių,kurie užeidavo į bažnyčią pasimelsti?Juos viešindavo mokyklos stende,pripeckiodavo karikatūrų.O kaip jie jautėsi,ar buvo pagalvota? Vertė lankyti ateistų būrelį.Šiaip dauguma mokytojų turėjo žmogiškumo imunitetą.

  3. kristina (195.182.83.140)

    2020-10-05 at 15:44

    abi mokytojos – gerb. Jasaitienė ir gerb. Jokantienė – Mokytojos iš didžiosios raidės. teko pas abi mokytis – tik geriausi atsiminimai.

  4. Andrius (82.135.137.165)

    2020-10-05 at 15:34

    pasižiūri foto ir stebiesi,kiek vyrų mokytojų būdavo. Gal ir teisi kažkuo prezidentienė,kad sumoteriškėję yra mokyklos,kažin ar tai į gera berniukų vyriškumui? O straipsnis,puikus,įdomus, nors esu ne vietinis,bet su malonumu skaitėsi.

  5. Su pagarba (84.15.182.170)

    2020-10-05 at 14:31

    Senosios kartos mokytojai dauguma buvo mylintys savo darbą ir vaikus, inteligentiški, plačios erudicijos ir išprusę. Ačiū už straipsnį.

  6. Alma (88.119.251.223)

    2020-10-05 at 13:57

    Labai puikus straipsnis, buvo įdomu paskaityti, puikios nuotraukos primenančios jau išdilusius iš atminties mylimų mokytojų veidus. Ačiū

  7. šiaip (77.241.201.242)

    2020-10-05 at 12:38

    Malonu buvo paskaityti. Labai džiaugiuosi, kad A.Dubrindis buvo mano matematikos mokytojas!

  8. (78.63.160.76)

    2020-10-05 at 11:50

    nuoširdu – šilta – su švente Jus

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų