Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KIEK KITOKIA BALTŲ VIENYBĖS DIENA

Baltų vienybės dienos minėjime ant Kupiškio piliakalnio šiemet dalyvavo vietiniai ir kaimyninių rajonų folkloro kolektyvai. Folkloro kolektyvai iš Latvijos šiais metais neatvažiavo.

Minint 1236 metų Saulės mūšį, kai lietuviai sutriuškino kalavijuočių ordiną, prieš dvidešimt metų Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. O prieš penkiolika metų laužų uždegimas ant piliakalnių, dar kitaip vadinamas ugnies sąšauka, tapo labai svarbiu, baltus vienijančiu ritualu.

Abi kaimynines šalis ir dar trečią, tik jau išnykusią – Prūsiją – vienijanti data keturioliktą kartą paminėta ir ant Kupiškio piliakalnio.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nebuvo kolektyvų iš Latvijos

Pasak Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vadovės Almos Pustovaitienės, šiemet Baltų vienybės dienos minėjime dalyvavo daug mažiau folkloro kolektyvų. Taip nutiko dėl koronaviruso pandemijos. Latvių folkloro kolektyvai nusprendė nebeatvykti, nes grįžus iš Lietuvos jiems reikėtų dešimt dienų praleisti saviizoliacijoje.

Į renginį mielai sutiko atvažiuoti kolektyvai iš kaimyninių rajonų. Tai Pasvalio kultūros centro Valakėlių skyriaus sutartinių giedotojų grupė ir Biržų rajono Vabalninko kultūros namų folkloro ansamblis „Saulala“. Taip pat ant piliakalnio sutartines giedojo Kupiškio kultūros centro folklorinis ansamblis „Kupkėmis“, folkloro ir paveldosaugos kolektyvas „Jaunimo Ramuva“.

Kaip ir kasmet, atliktos rudens lygiadienio apeigos – daudyčių sąšauka, aukuro ugnies uždegimas ir pagarbinimas, sugiedotas karo dainų ir sutartinių ratas, pagarbintas ąžuolas ir sudegintas šiaudinis ožys. Vakarop uždegtas baltų vienybę simbolizuojantis laužas. Oras, priešingai nei praėjusiais metais, tiesiog lepino, tačiau žiūrovų susirinko nedaug. Anot organizatorių, taip nutiko dėl to, kad siautėjant koronavirusui žmonės saugosi ir vengia viešų renginių, be to, antradienis ne pati patogiausia renginių diena – dauguma žmonių po darbo skuba namo, nes turi kitų reikalų.

Apie karpinius, krepšių ir juostų pynimą

Šiek tiek daugiau nei praėjusiais metais šiemet dalyvavo tautodailininkų ir amatininkų. Kas pristatė žolininkystę, kas – šaudymą iš lanko, o kas akmentašystę. Kaip ir pernai, namine duona su česnakiniu žolelių sviestu vaišino Vilma Ribakovienė, kartu su drauge Ingrida Kuzmickiene kvietė įsigyti pačių užaugintų česnakų. Ūkininkės iš Laičių vietoje suko sviestą, siūlė paragauti pasukų, viliojo rūkytais sūriais ir naminiais kepiniais.

Virginija Jurevičienė teigė, kad pirmi karpiniai sukurti avikirpėmis žirklėmis.

Jau daugelį metų iš eilės karpinius pristato tautodailininkė Virginija Jurevičienė. Jos teigimu, karpiniai XX a. pradžioje į Lietuvą atėjo iš Lenkijos. Amatas greitai išplito – kiekvienas savo namus prieš šventes norėjo papuošti karpytais ornamentais. Beveik kiekviename kaime buvo po amatininką-karpytoją, kuris popierių karpydavo gana griozdiškomis, tam nepritaikytomis avikirpėmis žirklėmis. Bėgant dešimtmečiams, karpiniai ištobulėjo. Karpant mažomis žirklutėmis ir raižant popierių peiliuku galima išgauti net ažūrinius karpinius. Anot V. Jurevičienės, šiuolaikinis jaunimas karpiniais domisi, tačiau pamatę, kokio kruopštumo tam reikia, išsigąsta. Karpiniai nėra toks dalykas, kurį padarysi greitai, čia ir dabar, o iš pirmo karto pavyksta tik įgudusiam karpytojui.

Irenai Vapšienei pynimas iš vytelių – tarsi meditacija.
Autorės nuotraukos

Šalia V. Jurevičienės sėdėjusi Irena Vapšienė demonstravo pynimą iš vytelių. Šį procesą ji prilygino meditacijai – ir mintys nurimsta, ir laisvalaikio praleidimo būdas prasmingas.

Pynimo technologija mena senus senus laikus. Manoma, kad pynimas atsirado seniau nei keramika. Kiekvienuose namuose būdavo populiarūs pinti krepšiai maisto produktams – nuo pintų puodynių lašiniams iki krepšių duonai laikyti. Nors lašinius pintose puodynėse vargu ar šiais laikais kas belaiko, bet universalūs pinti krepšiai gali virsti stilinga interjero detale su daiktadėžės funkcija.
Pynimą, tik ne krepšių, o juostų, pristatė Emilija Stankevičienė iš Girsteikių.

Emilija Stankevičienė iš Girsteikių pasakojo apie pintines juostas ir jų pritaikymą šiais laikais. Didesne juosta galima susijuosti tautinį kostiumą, mažesnė gali ir knygos skirtuku būti.

„Didžiosiomis pintinėmis juostomis galima susijuosti tautinius drabužius, o mažesnės tinka ir kaip knygos skirtukas, ir kaip simbolinė dovana“, – teigė savo gaminius kitiems dovanoti mėgstanti E. Stankevičienė.

Juostų pynėja sakė spintoje turinti ne vieną tautinį kostiumą. Juo mėgsta per šventes pasipuošti, mat folkloras jai nesvetimas daugiau kaip trisdešimt metų. Pintinės juostos nėra vienintelis Emilijos pomėgis. Mėgsta ir fotografuoti, o jos profesija – pedagogė.

Iš Vilniaus prieš keletą metų į Kupiškio rajoną atsikrausčiusi pašnekovė tvirtino, kad gyventi kaime norėjo visada ir kad jai labai gražu, kai žmonės nevengia kalbėti tarmiškai. E. Stankevičienė skaitytojams pamąstymui uždavė retorinį klausimą. Jei vokiečiai vadina ne vokiečiais, o prisistato pagal regioną, pavyzdžiui, bavarais, tai kodėl mes negalime prisistatyti kupiškėnais?

Idėjų randa žurnaluose ar gamtoje

Spalvingus rankdarbius pristatė Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos narės Marfa Gabriūnienė ir Lina Statkauskienė. M. Gabriūnienė atsivežė pintų krepšių, papuošalų iš odos, o L. Statkauskienė stebino megztų pirštinių kolekcija.

Marfa Gabriūnienė (dešinėje) ir Lina Statkauskienė pristatė savo rankdarbius. Nesutikome tik Jolantos Knizikevičienės, kuri rodė siūlines lėlytes.

Moterys prisipažino negalinčios gyventi be rankdarbių. Pamato žurnale idėją ir ja taip susižavi, kad netveria noru išbandyti. Taip satino juostelėmis apvyniotas muilo gabaliukas virsta kvepiančia namų dekoracija, medicininės taurės – gėlių vazele, o vąšeliu apnerti kompaktiniai diskai – šauniais padėkliukais.

Nerijus Janušauskas siūlė edukacinį užsiėmimą – išsidrožti savo šaukštą. Jo žmona Rasa Janušauskienė demonstravo juostų vijimo procesą.
Vilės Leščinskienės nuotraukos

Baltų vienybės dienos minėjime dalyvavo ir medžio drožėjas iš Rokiškio Nerijus Janušauskas, siūlęs edukacinį užsiėmimą – išsidrožti savo šaukštą. Šaukštų ruošinių yra, reikia tik išskaptuoti vidų, drožinį impregnuoti natūraliomis priemonėmis ir parsinešus namo galima šaukštą drąsiai naudoti.
Kartu N. Janušauskas atsigabeno ir kitų savo darbų – beržinių stikliukų, obelinių geldų ir kt.

Medžio drožėjas juokavo, kad kūrybos idėją padiktuoja tuščias šaldytuvas. Vieną kitą mintį pamėtėja ir pati gamta. N. Janušauskas mėgsta po mišką vaikščioti, tačiau dievagojosi medžių nekertantis – ir nulūžusioje, kreivoje šakoje galima įžvelgti ką nors įdomaus. Kai kada ir žmonės patys jį išsikviečia, pavyzdžiui, sode obels kelmą išrovę. N. Janušauskas su malonumu lekia apžiūrėti. Abiem pusėms naudinga. Ir žmogus kieme kliuvinio atsikrato, ir medžio drožėjas turi peno kūrybai.

Kartu su pašnekovu atvyko ir jo žmona Rasa Janušauskienė. Ji vijo vytines juostas. Pasak R. Janušauskienės, juostų vijimas, žvelgiant į praėjusius amžius, paplitęs visame pasaulyje. Vytinių juostų randama net Brazilijoje, tik spalvos ir raštai skiriasi.

Lietuviškose vytinėse juostose populiariausi ornamentai – eglutės ir žalčiukai. Senovėje merginos, kol dar netekėjusios, stengdavosi prisiausti kuo daugiau juostų visiems gyvenimo atvejams. Ir kasdienai drabužiams susijuosti, ir šventėms, ir senatvei, kad net liktų į karstą įdėti.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų