Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

NAUJIKAI – ANKSČIAU VADINTI SKAPIŠKĖLIAIS

Naujikų kaimas Šimonių seniūnijoje, Adomynės parapijoje, 22,5 km į pietryčius nuo Kupiškio, 0,5 km į šiaurę nuo Adomynės, prie Adomynės–Mieliūnų kelio. Kaimo vakariniu pakraščiu teka Aluotis, iš šiaurės prieina Vanagynės miškas. Kaimynystėje yra Adomynė, Beregiai, Geiminiai, Mieliūnai.

Šimonių seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Naujikuose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 7 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie save ir artimuosius

Į Naujikus iš Kupiškio važiavome per Adomynę, Mieliūnų link. Kelią pasufleravo tuoj už Adomynės stovinti rodyklė, kad iki Naujikų kaimo 2 kilometrai.

Pasitikslinti, ar jau privažiavome Naujikus, stabtelėjome prie baltų plytų mūrinuko. Kieme užkalbintas vyras patvirtino, kad čia Naujikai, bet pats pasikalbėti nesutiko, esąs ne vietinis žmogus. „Geriau pakalbinkite Palionį. Jis čia gimęs ir užaugęs“, – patarė pašnekovas.

Vytautas Povilas Palionis Naujikuose gyvena nuo gimimo.

Taigi paklausę patarimo pasukome į vienkiemį netoli buvusių kolūkio fermų, pro traktorių ir kitokių padargų sąvartyną, stūksantį tarp žolių. Kieme skalijo šuniukas, užtvėręs kelią atlapotų namo durų link. Žmonių nesimatė. Į garsų pasilabinimą niekas neatsakė. Šiaip ne taip pavyko prieiti prie namo ir pabelsti į langą. Netrukus sodybos šeimininkas pasirodė tarpduryje. Su juo pasikalbėjome kieme, susėdę ant suoliuko, o draugiją mums palaikė šuniukas ir katinėlis be vienos letenėlės, sugulę palei kojas. Vėliau sužinojau, kad abu atklydę, priglausti iš gailesčio ir labai prieraišūs gyvūnėliai, kad namų sargo vardas Meškė.

„Esu Vytautas Povilas Palionis. Naujikuose gimęs ir užaugęs. Šuo, katinėlis – visas mano turtas. Anksčiau turėjau motociklą ir juo visur, kur reikia, nuvažiuodavau. Pardaviau jį. Nebe tas amžius su motociklu lakstyti. Per Žolinę sueis 88-eri. Mane dažnai aplanko marti Aušra, gyvenanti Adomynėje. Ji atveža maisto, nuolat paskambina. Pas gydytojus nuveža. Sulaukiu ir dukros Virginijos su žentu iš Šiaulių atvažiuojant. Žentas žolę kieme nupjauna, medelius apgeni. Dukra ir gėlių kieme pasodino. Kai išvažiuoja, su jais telefonu toliau bendrauju. Paskambinusi dukra vis primena, kad gėles palaistyčiau. Užpilu. Nesunku gi. Turiu ir anūkes Vaidą bei Dianą. Mano žmona Paulina seniai mirusi. Mirę ir abu sūnūs Vidas ir Edmantas.

Esu pavalgęs, dar galiu po namus trepsėti, pasiklausau radijo, pasižiūriu televizorių, į kiemą išeinu pavaikštinėti, nestokoju artimųjų dėmesio, ko senam žmogui daugiau bereikia“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis tik pasibėdojo, kad sunku vaikščioti. Kojos ne be tos ir klausa. Visa laimė, kad vandens iš šulinio nereikia nešioti. Viskas įrengta taip, kad vanduo iš šulinio atiteka vamzdynu iki namo.

Vytautas Povilas papasakojo, kad jo tėviškė gretima sodyba, kurioje niekas šiandien nebegyvena. Ten marti riša karves. Tik jau žada jų atsisakyti.

Žolynų pasiglemžta buvusi technika dabar tarsi meno instaliacijos.

Jo tėvas buvo vardu Jonas. Senelis irgi Jonas. Mama – Ona Pečiulytė-Palionienė mirė trečią kartą gimdydama, kai jam buvo tik treji metukai. Mamos netektį išgyveno ir jo sesuo Genė. Ji šiuo metu gyvena Šimonyse. Tėvas vedė antrą kartą. Antra žmona buvo Veronika Matiukaitė iš Rokiškio krašto. Su ja susilaukė dviejų sūnų. Vladas gyvena Utenoje, o Bronius miręs. Buvo gydytojas ir gyveno Anykščiuose.
Tėvas turėjo 4 hektarus žemės, o uošviai – tris. Ši sodyba, kur gyvenąs, yra buvusi jo uošvių Petro ir Natalijos Žilinskų. Trobesiai šiek tiek pertvarkyti. Anksčiau jų stogai buvo šiaudiniai. Juos perdengęs šiferiu. Jo paties yra statytos ir kelios papildomos pašiūrės.

Apie kaimą, darbą ir miestą

„Naujikuose buvo apie 28 sodybos. Dabar tikrų naujikiečių tik trys kiemai likę. Kaime gyveno daug Jančių ir ne visi jie giminės. Antano Venskaus kiemas atgyja labiau vasarą. Tėviške su vyru rūpinasi Venskų dukra, gyvenanti Vilniuje. Čia jie laiko kelis bičių avilius. Dar keliose sodybose gyvena žmonės iš kitur atsikraustę.

Vienas sodybas sunaikino melioracija. Kitas savo noru žmonės paliko, kai Adomynėje kūrėsi kolūkio gyvenvietė ir siūlyta jiems ten statytis namus.

Tuometinis kolūkio pirmininkas Jurgis Valeckas ir man siūlė kraustytis į Adomynę, bet nusprendžiau likti, pasiremontuoti senuosius trobesius. Mano tėvas buvo geras meistras. Tai ir jo čia rankų pridėta. O Adomynė iš mano kiemo ir taip matyti. Tiesa, kartą buvo iškilusi rimta grėsmė iš čia išsikraustyti. Manyta, kad šioje vietoje plyti nemaži žvyro klodai, bet ištyrus paaiškėjo, kad žvyras tik paviršinis. Gailiuosi, kad prie namų sodinau daug beržų. Nelabai tinkama žemė čia jiems. Sūnų sodintos kelios pušys kieme kur kas geriau prigijo ir išsistiebė“, – pasakojo pašnekovas.

Vytautas Povilas buvo kolūkio mechanizatorius. Visada labai gerai prižiūrėjo jam patikėtus traktorius. Ne tik žemę arė, bet ir malkas visiems veždavo, žiemą kelius valydavo į Adomynę, į Šetekšną, į silosines.
„Darbui atidaviau visą savo sveikatą, – nelinksmai kalbėjo vyriškis. – Dukra mane vadina į Šiaulius, bet ką aš ten veiksiu. Ne miesto žmogus esu.“

Paklaustas, kieno čia tie traktoriai ir kitokie žemės ūkio padargai į žolę įaugę, Vytautas Povilas paaiškino, kad šis turtas priklausė iširusiai žemės ūkio bendrovei. Jo abu sūnūs dirbo toje bendrovėje traktorininkais. Buvo nuspręsta čia, kur daug vietos, geras privažiavimo kelias, laikyti bendrovės žemės ūkio techniką. Bendrovei iširus, geresnę techniką visi išsidalijo. Liko tik pusiau išardyta, nebetinkama naudoti. Smulkesnes metalines detales metalo ieškotojai seniai išnešė. Liko sunkiai pajudinamas metalo laužas. Niekas iki šiol nesiteikė jo išgabenti iš čia. Antai tebėra šieno rinktuvas. Anksčiau jo žmonės nepasidalijo, visiems reikėjo per šienapjūtę. Dabar šienaujama kitaip. Baltų šieno ritinių pievos pritupdytos.

Maloniai pasišnekėję atsisveikinome. Sodybos šeimininkas kartu su ištikimąja Meške palydėjo iki automobilio. Ilgai dar vienas kitam mojavome, kol už posūkio pradingo sodyba. Jaučiausi lyg būčiau aplankiusi savo senelį.

Grįžo į tėviškę

Algimanto Jončio namų kiemas.

Toliau planavome pasikalbėti dviejose Jončių, tikrų naujikiečių, sodybose. Deja, užsukę į pirmą kiemą nieko neradome. Bet kitame kieme laimė nusišypsojo. Čia susipažinome su Algimantu Jončiu. Vyras išėjęs į pensiją sugrįžo gyventi į tėvų namus.

Jis papasakojo, kad čia gyveno jo tėvai Juozapas ir Janina Jančiai. Taip susiklostė, kad tėvų ir jo pavardės antra raidė skiriasi. Senelio neatsimena. Bobutės vardas buvo Anelė. Seneliai turėjo 12,5 ha žemės. Dauguma trobesių prieškario metais senelių statyta, tik seklyčia pristatyta vėliau.

„Kai mažas neklausydavau, tai bobutė mane po suolu pakišdavo. Mano tėvas čia užaugo su broliais Vladu ir Domuliu (taip vadindavome). Vienas gyveno Skapiškyje, o kitas – Geiminiuose. Nė vieno jau nebėra tarp gyvųjų.

Tėvas buvo kolūkio brigadininkas 25 metus. Į darbą keldavosi 4–5 valandą ryto. Mama dirbo laukininkystės brigadoje. Tėvas mamos pagailėdavo ir primygtinai nevarydavo į darbus. Vis dėlto tam tikrą darbadienių skaičių reikėjo ir jai atidirbti.

Prie namo tebėra sodas, kurį sodino mano tėvas, o aš jam padėjau. Anksčiau tarp obelų tėvai daržą sodindavo. Būdavo labai sunku tą sklypą su arkliuku apdirbti. Obelų šakos trukdydavo. Dabar ten tik žolė auga. Nebespėju pjauti.

Senas kryžius Naujikų kaime.

Grįžau į tėviškę, nes vieni namai būtų sugriuvę. Prieš tai gyvenau Kupiškyje. Dirbau suvirintoju. Dažnai tekdavo važiuoti į komandiruotes. Esu dirbęs įvairiose Lietuvos vietose, įrengiant vandentiekį. Mano žmona mirusi. Sūnus gyvena Kupiškyje, o dukra – Vilniuje. Visa paguoda vaikai. Neturi laiko jie dažnai manęs aplankyti. Kai atvažiuoja, padeda. Turiu prie namų 5 arų daržiuką. Bulvių, burokėlių, agurkų užtektinai uždera“, – pasakojo Algimantas.
Jis prisipažino, kad liūdnumui užėjus ir stikliuką išlenkia. Anot jo, nėra čia ko slėpti.

Jei ko prireikia iš parduotuvės nusipirkti, numina dviračiu iki Adomynės. Tik žvyrkelis labai prastas, išmaltas. Dar patikino, kad išgėręs dviračiu nevažiuoja.

Algimantas sakė, kad su kaimynais gerai sutaria. Jei kur reikia nuvažiuoti ar bėdai ištikus pagalbos, kaimynais galįs pasikliauti. Kitoje kelio pusėje gyvena bendrapavardis Voldemaras, bet jis ne giminė. Šiek tiek tolėliau kaimynė Nijolė.

Labai gaila, bet Algimantas tą dieną nebuvo nusiteikęs fotografuotis. Leido nufotografuoti tik sodybą.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Naujikų kaimo pradžia sietina su 1555 metų Stanislovo Ožako Skapo fundacija, kuria jis iš savo valdų Skapiškio bažnyčiai paskyrė keletą kaimų. Vienas tų kaimų vadintas Skapiškėliais. Kaimas buvęs už Viluinių, už pono Slepsčio dvaro, už Šetekšnos, netoli Aluotėlių. 1643 metų dokumentuose yra minimas Skapiškėlių pavadinimas, o 1694 metais Skapiškio parapijos aprašyme – naujas kaimo pavadinimas Naujikai, nors Skapiškėlių vardas dar minėtas ir 1744 metais.

Adomynės kapinaitės, kur laidojami ir Naujikų bei kitų aplinkinių kaimų žmonės.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Kaimas buvęs netoli Aluotų dvaro, Svėdasų parapijoje. XVIII a. priklausė Platerių Aluotėlių (Vėliau Žurauskio–Jonavos) dvarui.

1903 metais Naujikuose gyveno 83 žmonės. 1919–1954 metais kaimas priklausė Šimonių valsčiaus Mieliūnų seniūnijai (apylinkei), 1954–1963 metais – Adomynės, o vėliau Šimonių apylinkei.
1923 metais Naujikuose buvo 19 ūkių ir 97 gyventojai. 1934 metais matininkas Eduardas Brakauskas kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemės gavo 27 ūkininkai: Juozas Mazurevičius, Jonas Pranckūnas, (Antano sūnus), Jonas Pranckūnas (Anupro sūnus), Feliksas ir Antanas Raugalės bei Anelė Raugalytė, Elena Raugalienė ir Faustas Raugalė, Petras Žilinskas, Kazimieras Žilinskas, Veronika Čečienė, Julijona Gečiūnienė, Antanas Jančys, Anicetas ir Konstantinas Jančiai, Marijona Jančytė-Strazdienė, Emilija Jančytė, Ona Jančytė, Julijona Jančytė, Domicelė Jančytė, Ona Janulionienė ir Elena Janiulytė, Jurgis Janiulis, Konstancija Jančytė-Vanagienė, Kazimieras, Alfonsas, Jonas Jančiai ir Zofija, Janina, Elena (Dobregienė) Jančytės (didžiausias ūkis – 32,51 ha).

Stambus buvo ir Mazurevičiaus ūkis (31,98 ha). Kiti ūkiai gerokai smulkesni.

1942 metais Naujikuose gyveno 85 žmonės. Pokario rezistencinėje kovoje žuvo Anicetas Jančys-Perkūnas (1949 metais). Kaime buvo 3 partizanų bunkeriai. 1949 metais kaimas priklausė „Rytmečio“, 1950–1992 metais Adomynės kolūkiams.

1959 metais kaime buvo Jurgio Žilinsko, Veronikos Matiukienės, Emilijos Žilinskaitės, Antano Venskaus, Elenos Raugalienės, Aldonos Raugalienės, Broniaus Ulbos, Veronikos Čečienės, Vytauto Narbuto, Juozo Mazurevičiaus, Jono Pelionio, Bronės Raugalienės, Alfonso Jančio, Emilijos Jančienės, Juozo Pranskūno, Juozo Jančio, Anelės Raugalytės, Prano Jančio, Onos Gečiūnaitės, Alfonso Gečiūno, Antano Pranckūno, Tado Jančio, Petro Žilinsko, Karolinos Žilinskienės namų ūkiai. Iš viso 67 gyventojai.
1979 metais buvo 34 gyventojai, 1989 metais – 23, 2003 metais – 22 gyventojai.

Tarpukario metais Pranckūno namuose nuo 1932 iki 1939 metų kurį laiką laikinai veikė pradžios mokykla. Vėliau ji perkelta į Adomynę.

Iš Naujikų kilęs mokytojas, visuomenės veikėjas Jonas Jančys, kariškis Antanas Raugalė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų