Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

DAINIUS STANIONIS: „LAIMI TAS, KURIS IŠKENČIA GREIČIAUSIAI“

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Sportas – neatsiejama Vilniuje gyvenančio kupiškėno Dainiaus Stanionio gyvenimo būdo dalis. Nors Dainius yra diplomuotas informacinių technologijų specialistas, po darbo jis demonstruoja aukštus profesionalaus bėgiko rezultatus. Kasdien apie trisdešimt kilometrų nubėgantis pašnekovas tvirtino, kad jo tikslas yra ne dar viena taurė lentynoje, bet vis gerėjantis asmeninis rezultatas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kokį save atsimenate iš vaikystės, ar buvote judrus vaikas? Gal noras sportuoti – paveldėtas?

Iš esmės visą laiką sportuodavau. Vikriausias mokykloje tikrai nebuvau, bet buvau gana neblogas bėgikas. Ne tik atstovaudavau mokyklai varžybose „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, bet ir kitus prikalbindavau aplink Kupiškį pabėgioti. Kūno kultūros pamokų neužteko. Papildomai baigiau ir tuometinę Kupiškio sporto mokyklą, krepšinio skyrių.

Kartais pajuokauju, kad turbūt esu įvaikintas, nes mano šeimoje sportuojančių nėra.

Studijų metais Jūs taip pat neapleidote sporto?

Baigęs dvylika klasių išvykau studijuoti į Vilnių. Visuomet noriai lankiau kūno kultūros paskaitas. Dėstytojas turbūt pastebėjo mano potencialą ir pasiūlė bėgioti su treneriu.

Šiuo metu priklausau bėgikų klubui „NEKO runners“. Klubą vienija apie 30 narių, tarp kurių ir mėgėjai, ir siekiantys profesionalių rezultatų.

Kokį atstumą per dieną nubėgate?

Esu ilgų distancijų bėgikas, tai reiškia, kad varžybose dažniausiai bėgu maratoną (42 km) arba pusmaratonį (21 km). Per treniruotes, t. y. kiekvieną dieną, nubėgu nuo 20 iki 35 kilometrų. Treniruotės krūvis būna taip sudėliotas, kad nepervargtume. Jei po treniruotės nebegali paeiti, vadinasi, treniruotė buvo nekokia.

Treniruotis visai smagu. Kančia jaučiama tik per varžybas, nes ten iš savęs spaudi maksimumą. Tuo metu pergalvoji visą savo gyvenimą, norisi viską aplinkui prakeikti. Bėgdamas mintyse klausiu savęs, kodėl visa tai darau. Bet ką bėgdamas iškenti, atperka pasiektas finalas.

Esmė tokia – bėgi greitai ir kenti. Kas iškenčia greičiau, tas ir laimi.

Bėgiojate ir užsienyje ar kol kas tik Lietuvoje?

Užsienyje yra daugiau galimybių tobulėti. Pernai su treneriu buvau išvykęs į Keniją (šalis Afrikoje – aut. past.), į Iteno miestą. Tai viso pasaulio bėgikų Meka. Aukštikalnėse treniravomės visą mėnesį. Mėnesį prabėgiojus kalnuose, žemumoje bėgioti daug lengviau, taip pasiekiama geresnių rezultatų. Dalyvavau ir bėgikų stovykloje Kipre. Šios dvi stovyklos bene įsimintiniausios.

Tokiose stovyklose susipažįstate su kitų šalių kultūromis?

Tikrai taip. Didžiausią kultūrinį šoką patyriau Iteno mieste. Patekau į visiškai kitą pasaulį. Ten visiškas skurdas. Žmonės miega medinėse lovose, dauguma – be čiužinių. Tokio dalyko kaip tualetas išvis nėra. Retas kuris turi ir karšto vandens. Tokio maisto pertekliaus, kaip pas mus Lietuvoje, ten tikrai nėra. Nėra jokių parduotuvių, prekybos centrų. Vietiniai gyventojai daugiausia valgo augalinį maistą, gamina košę iš ten augančių kruopų, panašių į ryžius. Be to, neaišku, iš ko tie žmonės pragyvena. Atsikėlę ryte jie neina į darbą, kaip mes pratę, tačiau kad ir labai keista, jie šypsosi ir nesiskundžia gyvenimu – per tą mėnesį neišgirdome, kad jiems bloga čia gyventi.

Itene gyvena daug puikių bėgikų. Įdomu tai, kad Kenijos bėgikų mėgėjų rezultatai geresni nei kai kurių Europos profesionalų. Tame mieste bėga beveik visi – net vaikai į mokyklą neina pėsčiomis. Taip yra todėl, kad bėgimas jiems visiems tarsi atspirties taškas išbristi iš skurdo.

Afrikoje pašėlusiai karšta, Kipre – taip pat. O ir Lietuvoje šią vasarą saulė kepina. Kaip pavyksta nubėgti didelius atstumus svilinant tokiems karščiams?

Organizmas prie to pripranta. Be to, kiekviename rate yra vandens stotelės. Gal šiek tiek blogiau, kad varžybose skubant ne visada pavyksta atsigerti, tai bent pačiupęs stiklinę veidą gali vandeniu apsipilti.

Dar vartojame vadinamąjį „bėgikų kurą“. Tai maži pakeliai, kuriuose yra tirštas, saldus, gelinės konsistencijos skystis. Nieko nelegalaus ten nėra – didelis angliavandenių kiekis ir tiek.

O ar yra bėgikams numatyti kokie nors specifiniai mitybos reikalavimai?

Pagrindinė taisyklė yra tokia – paskutinę dieną nevalgyk to, ko niekada nevalgei. Nežinia, kaip organizmas reaguos. Taip pat ir su apranga. Varžybų dieną geriau nesimauti naujų kojinių, batų. Geriausiu atveju finišuosi pūslėtomis kojomis.

Teko iš tokių klaidų pačiam pasimokyti?

Taip, tikrai. Vienose vieno kilometro varžybose Vilniuje dalyvavau apsiavęs naujais batais. Bėgau labai blogai. Jei būtų ilgesnė distancija, nežinau, kuo tai būtų pasibaigę.

Batai bėgikui turbūt yra sėkmės garantas. Kokius batus aunatės?

Įprastai batai atlaiko 800–1000 kilometrų. Nors ir po tiek nubėgtų kilometrų jie atrodo neblogai, juos reikia išmesti, nes padas sudilo. Gerai, kad šiais laikais yra didelis batų pasirinkimas. Kai kurios parduotuvės daro batų pėdos testus – nufilmuoja pėdą iš visų pusių ir apžiūrėję gali patarti, kokie batai idealiausiai tiktų.

Neabejoju, kad rezultatai priklauso nuo batų. Anksčiau, prieš keletą metų, pirkau batus, kurie gražūs, dabar imu tik tuos, kurie tinka. Rezultatai tik gerėja. Taip pat yra ir su drabužiais. Prastos kokybės drabužiai, pavyzdžiui, šortai, bėgant ilgas distancijas gali kaip reikiant nutrinti odą.

Iš mėgėjo tapote profesionalu. Kokiais rezultatais galite pasidžiaugti?

Kai per karantiną daugeliui sustojo darbai, man pasisekė – kaip tik galėjau daugiau sportuoti. Neseniai įvykdžiau Lietuvos čempionato normatyvą, iš visų sportininkų, bėgusių dešimt kilometrų, buvau ketvirtas. Bėgimas, grubiai tariant, baigėsi per pusvalandį. Visi kiti rezultatai – sekundžių skirtumas.

Šiuo metu labai laukiu maratono Rygoje. Ten suvažiuoja bėgikai iš viso pasaulio. Kuo daugiau gerų bėgikų, tuo įdomiau.

Varžybose dalyvauju ne dėl taurės, o norėdamas gerinti asmeninį rekordą. Tad asmeninis laimėjimas man užvis svarbiau.

Bėgimas Jums kol kas tik pomėgis, ar įmanoma iš to kažkiek užsidirbti?

Simboliškai. Piniginiai prizai mokami tik pirmoms vietoms. Didesnio masto varžybose,  pavyzdžiui, tarptautinėse, piniginiai prizai jau kiek didesni. Sportininkai gali uždirbti reklamuodami įvairius maisto papildus. Yra nemažai sportininkų, kurie, susitarę su tiekėjais, reklamuoja produkciją socialiniuose tinkluose. Man tai nepriimtina.

Ar po varžybų pasilepinate, dieną kitą patingite?

Tingėti negalima. Turiu asmeninį pavyzdį – žaisdavau krepšinį su pertraukomis. Rezultatai nebuvo aukšti. Jei atvirai, išvis neplanavau siekti bėgiko profesionalo karjeros, bet gerėjantys rezultatai mane labai motyvuoja.

Kartais pasilepinu saldumynais, jei jų turiu namuose. Po sunkių treniruočių geriu atstatomuosius, daug angliavandenių turinčius, kokteilius.

Dieną dažnai praleidžiu darbe, pietus valgau apie 12–13 valandą. Po darbo skubu į treniruotę ir tik tuomet pavakarieniauju, todėl vakarienė būna labai laukiama.

Kokia Jūsų tikroji duona, profesija, pragyvenimo šaltinis? Ar treniruotes, varžybas lengva suderinti su darbu?

Esu baigęs informacines technologijas, šioje srityje ir dirbu. Kuriu sistemas. Dirbu su programuotojais. Pavyzdžiui, svetainė manogile.lt yra sukurta mano komandos. Kartu sukūrėme ir mokėjimo sistemą. Prie šios svetainės dirbome trejus metus.

Rasti balansą pavyksta puikiai, nes darbo grafikas laisvas. Be to, bėgimas išmokė mane produktyviai planuoti laiką. Darbdavys į varžybas noriai išleidžia, jei reikia, sumoka ir varžybų dalyvio mokestį. Jaučiu didelį palaikymą.

Kasdien bėgate didelius atstumus. Kas geriausiai padeda atgauti jėgas?

Papildomi vitaminai, masažas. Skausmo nejaučiu jokio, tačiau dažnai būna, kad raumenys nuo didelio krūvio pervargsta. Bėgikų žargonu tai vadinasi „užkaltomis kojomis“ – bėgant kojos nebepasikelia taip, kaip turėtų. Todėl kartą per mėnesį nueinu pas sportininkų kineziterapeutę, ji padaro masažą. Tokia procedūra – tikra atgaiva. Jei su tokiomis kojomis nueičiau pas šeimos gydytoją, man turbūt uždraustų bėgioti.

Kada paskutinį kartą ten lankėtės?

Kai tvarkiausi medicininę pažymą. O šiaip sveikatos problemomis nesiskundžiu. Sakyčiau, kad bėgimas kaip tik stiprina mano sveikatą. O antai tiems, kurie bėgioja nesikonsultuodami su profesionalais, bėgimas gali tik nualinti organizmą. Reikia žinoti, kaip taisyklingai koją padėti, kaip kvėpuoti, be to, reikia stebėti savo pulsą. Pavyzdžiui, pastebėjau Kupiškyje bėgiojančias merginas. Paklausiau, kiek kilometrų bėgs, sako – dešimt. Jei jos bėga ir laikosi trenerio rekomendacijų, tai šaunu, bet jei pačios susigalvojo, tai, sakyčiau, gal per drąsu.

Ar dažnai būnate Kupiškyje?

Stengiuosi atvykti kartą per mėnesį. Greitai prabėgu aplinkui, apsidairau, gal pamatysiu ką naujo. Nepraleidžiu progos apsilankyti vandenlenčių parke. Kartu su geru pažįstamu kupiškėnu norėjome įrengti bėgimo trasą Kupiškyje, bet supratome, kad tai be proto brangu. Labai gaila – taip norėjosi ką nors gero padaryti dėl gimtojo miesto.

Smagu bėgti nauju Lauko gatvės stadionu. Bėgu ir širdis dainuoja. Kartais papokštauju, kad reikia dulkes nupūsti.

Pastebiu, kad Kupiškyje bėgikų mažai. Tik džiaugiuosi, kad bėgantis gatve žmogus čia jau nebėra keistenybė. Atsimenu, kaip prieš keletą metų bėgdavau žiemą su specialiomis termotamprėmis, tada dažnas pravažiuojantis signalizuodavo.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų