Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

BAGDONIŠKIŲ STIPRYBĖ – UŽGRŪDINTA POKARIO KOVŲ IR PRARADIMŲ

Bagdoniškiai – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir Subačiaus miesto parapijoje, prie pat Kupiškio ir Panevėžio rajonų ribos, prie Subačiaus–Antašavos kelio. Nuo čia iki Subačiaus yra 6 kilometrai į pietus. Gretimi kaimai: Akmeniai, Gudgalys, Šiaudiniai, Ūsiškis, Vivuliai, Žiliškiai. Šiaurės vakariniu kaimo pakraščiu teka Marnakos upelis.
Subačiaus seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu savo gyvenamąją vietą Bagdoniškiuose yra deklaravę du gyventojai. 2001 metais čia gyveno 10 žmonių ir buvo 3 sodybos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ūkininkauja tėvų sodyboje

Prabėgus beveik dešimčiai metų Bagdoniškiai labai ištuštėjo ir, galima sakyti, sugrįžo į savo gyvavimo pradžią, į 1738 metus, kai istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad čia yra du dūmai (ūkiai) – Jono Bausio ir Petro Bausio.

Daugiau nei prieš šimtą metų statytas Januškų namas, kuriame šiuo metu gyvena Januškų dukra Janina su šeima.

Šiandien situacija gal dar prastesnė, nes tėra tik viena gyvybinga ūkininkų Sigito ir Janinos Balčiauskų sodyba.

Nuo žvyrkelio pirmiausia pas juos ir užsukome. Akį prie namų traukė preciziškai nupjauta pievelė ir žydinčių gėlių kompozicijos. Iš toli atrodė, kad ne ūkininkų čia kiemas, o vasarotojų miestiečių. Tik netoliese pievoje ganomų karvių pulkelis, baltuojantys priešais daržinę balti šieno ritiniai sufleravo, kad čia įsikūrę ūkininkaujantys žmonės.

Apie gyvenimą Bagdoniškiuose pasikalbėjome su šių namų šeimininke Janina. Mus visą laiką sekė dviejų vaikų akys. Mat į svečius tą dieną iš Vilniaus tėvų aplankyti buvo atvažiavusi Balčiauskų dukra Daiva su savo atžalomis Jonu ir Luka.

Janina papasakojo, kad čia jos gimtinė. Užaugo kartu su broliu Povilu, kuris dabar gyvena Byčiuose. Tėvų Jono ir Paulinos Januškų jau nebėra tarp gyvųjų. Tėvas mirė 1994 metais, o mama – 2015 metais. Seniau ši sodyba priklausė Juozapui ir Teofilei Samuoliams. Teofilė buvo jos tėvo teta. Senatvėje sūnėnas teta ir jos vyru rūpinosi. Po Samuolių mirties šis 24 hektarų ūkis ir atiteko jam. Taip šioje vietoje atsirado Januškai.

Janina Balčiauskienė su dukra Daiva, anūku Jonu ir anūke Luka.

„Tęsiame ūkininkavimo tradiciją. Verčiamės pienininkyste ir sėjame šiek tiek grūdinių kultūrų. Su nuomojama iš viso dirbame apie 50 hektarų žemės. Laikome apie dešimt melžiamų karvių. Su prieaugliu yra penkiolika raguočių. Kaip ir dauguma šio krašto vaikų, lankiau Subačiaus vidurinę mokyklą. Dažnai kursuodavo maršrutinis autobusas iš Subačiaus į Antašavą. Tai susisiekimas buvo neblogas. Vėliau mokiausi buhalterijos tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume. Baigusi mokslus pradėjau dirbti „Vienybės“ kolūkio kontoroje buhaltere. Mano vyras yra gimęs Jauniūnuose. Vėliau su tėvais persikėlė į Lukonis. Lukonyse po vestuvių mes abu kurį laiką gyvenome. Vyras dirbo kolūkio vairuotoju. Po mano tėvo mirties persikėlėme į Bagdoniškius. Pradėjome ūkininkauti. Nemaniau, kad kada nors kaip mama melšiu karves. Kaip tas darbas fermoje vyksta, prisižiūrėjau į valias. Mat kolūkis buvo nusavinęs mūsų didžiulį tvartą. Jame ir buvo laikomos karvės, veršeliai, vėliau ir kiaulės. Daržinė anuomet irgi mums nepriklausė. Kolūkis buvo leidęs tik nedideliame jos kampelyje savo šieną laikyti. Kolūkio laikais viename mūsų sodybos pastate veikė ir pieno surinkimo punktas. Dabar pieną pristatome į Lukonis. Ten galima pasirinkti iš kelių surinkimo punktų.

Januškų tvarte laikyti kolūkio gyvuliai.

Buvo nusavinta ir daržinė.

Vėlesniais laikais viename mūsų pastate kelerius metus veikė ir plastmasinių maišelių gamybos cechas.
Manau, kad ūkio vaikai neperims. Dukra įsikūrusi Vilniuje. Sūnus Mantas gyvena Kupiškyje. Jie neatsisako mums patalkininkauti, ypač vasarą. Gerai žino, koks yra sunkus ūkininko triūsas. Gal ir būtų vaikams noro tęsti mūsų darbus, bet mažos pieno supirkimo kainos ne tik juos, bet ir daug ką Lietuvoje atbaido nuo tos veiklos. Be to, kai laikai karves, esi pririštas prie namų. Tikras vargas būna surasti žmogų, kuris mokėtų naudotis melžimo aparatais ir pavaduotų, jei prispiria būtinybė išvykti iš namų ilgesniam laikui. Dažniausiai pagalbos ir supratimo galima sulaukti iš tokių pat ūkininkų“, – apie praeitį ir savo kasdienybę pasakojo moteris.

Pomėgį tvarkyti aplinką, sodinti gėles Janina bus perėmusi iš savo mamos. Prie jų namų visuomet žydėdavo gėlės. Radusi laisvesnę minutę anksčiau mėgdavo megzti, bet dabar rankos tirpsta ir šio pomėgio atsisakė.

Nors darbuojasi be atostogų, bet su vaikais ar su Lukonių bendruomene kartais Balčiauskai į kokią nors ekskursiją išvažiuoja. Sugrįžus ir ta namų rutina mielesnė pasidaro.
(Vėliau lukonietė, kultūros darbuotoja Violeta Kunskienė, prisiminė, kad Paulina Januškienė, Janinos mama, turėjo gerą balsą ir dainavo Lukonių etnografiniame ansamblyje.)

Apie kaimynus

Gelsvai dažytą ir palyginti neblogai išsilaikiusį Padleckų namą tarsi saugo tanki žolynų ir krūmų užtvara.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Janina pamena, kad prieš melioraciją Bagdoniškiuose buvo daugiau sodybų, išsibarsčiusių vienkiemiais, kurie nebuvo pernelyg vienas nuo kito nutolę. Iš mamos pasakojimų yra girdėjusi, kad senais laikais čia ir ūlyčios būta.

Prieš metus mirė artimiausias jų kaimynas Romualdas Petrulis. Šiuo metu tą sodybą tvarko jo dukterėčia. Nuolat niekas negyvena. Ši sodyba irgi kadaise buvo Samuolių. Iš ten kilęs partizanų vadas Povilas Samuolis-Juodas Ponas. Kai jis žuvo pokario metais, tai jo sesuo Vincenta slapstėsi Žemaitijoje. Su vyru Leonu Petruliu namo sugrįžo apie 1964 metus. Jų šeimoje augo sūnus Romualdas ir dukra Virginija. Abu mirę.

Už javų lauko tolėliau tebėra apleistas ir griūvantis Stasio ir Vladislavos Padleckų vienkiemis, kuriame provokatorių išduotas pokario metais žuvo vienas partizanas. Padleckai turėjo vienintelį sūnų Arvydą. Tarp gyvųjų jau nebėra nė vieno iš Padleckų.

Padleckų vienkiemyje akis bado griūvantys ūkiniai pastatai. Į šį vienkiemį bridau per šlapią žolę, kuri siekė iki juosmens.

Paklausta, kur laidoti Bagdoniškių žmonės, Janina mostelėjo ranka žvyrkelio link ir parodė, kad iš čia matyti Žiliškių kapinaitės, apsuptos medžių žalumos.

Ten, kur anūkų miškas

Buvusioje Petrulių sodyboje tą dieną virte virė aplinkos tvarkymo darbai. Čia kaimynams talkinantį sutikome ir Sigitą Balčiauską. Pasikalbėjome su viena šios sodybos tvarkytojų Birute Ambotiene, Romualdo Petrulio dukterėčios Egidijos anyta.

„Gera čia aura. Gražus ąžuolas prie namų auga. Vaikai planuoja sodybos neapleisti. Gal joje vasaros, gal kokias stovyklas organizuos. Tik pirmiausia reikia aplinką sutvarkyti, naujai apsodinti, kad šabakštynai neįsiveistų. Jie patys nuolat čia viską daryti stokoja laiko. Gyvena Vilniuje, savo namus turi. Marčiai Egidijai buvusi senelių sodyba labai brangi. Ją paveldėjo iš savo mamos Virginijos po jos mirties. Čia gyvenusį dėdę Romualdą vis aplankydavo. Už namo yra atsodinti keli hektarai miško. Ten buvo pasodinta apie 7 tūkst. medelių. Mes tą mišką anūkų mišku vadiname. Auga keturi anūkai. Jie po šapelį irgi bando prisidėti prie sodybos tvarkymo, kai su tėvais iš Vilniaus atvažiuoja. Gal ir jiems pamažu taps miela jų prosenelių sodyba.

Birutė Ambotienė (Zuozaitė) Bagdoniškiuose padeda tvarkyti marčios senelių sodybą.

Aš su vyru gyvenu Smilgiuose, Panevėžio rajone. Dirbau Smilgių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, dėsčiau istoriją. Dabar abu su vyru jau mėgaujamės užtarnautu poilsiu. Mano vyras kilęs iš Ramygalos, o aš esu nuo Antašavos, Zuozaitė. Ten mano prosenelių, senelių gyventa. Vidurinę mokyklą baigiau Kupiškyje. Taigi šis kraštas man nesvetimas. Marčią gavau irgi kupiškėnę. Sūnus Giedrius pas senelius į Antašavą atvažiuodavo. Taip ir su Egidija čia susipažino. Turime dar dukrą Gedą, kuri gyvena Paliūniškyje.

Su vyru juokaujame, kad jei būtume jaunesni ir turėtume finansų užtektinai, tai greitai šią sodybą atkurtume. Dabar galime tik pagelbėti savo darbu“, – kalbėjo pašnekovė.

Buvusio Samuolių-Petrulių namo stogas Lietuvos valstybės įkūrimo 100-mečio sukakties proga nudažytas valstybinės vėliavos spalvomis.

Paklausta, kas čia sugalvojo namo stogą išdažyti tautinės vėliavos spalvomis, B. Ambotienė paaiškino, kad R. Petrulio artimieji tai sumanė Lietuvos valstybės šimtmečio proga.

Gražus tas stogas su trispalvės juosta. Niekur nematytas, bet labai tinka sodybai, kurioje kadaise gyveno už Lietuvos laisvę žuvęs partizanų vadas.

Atsisveikinant moteris nepamiršo pagirti kaimynų Balčiauskų, su kuriais visuomet malonu pabendrauti ir kurie niekada neatsisako prireikus padėti.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio straipsnyje apie Bagdoniškių kaimą rašoma, kad vietovė žinoma nuo XVI a., kai priklausė Upytės karališkajam valsčiui. 1554 metų inventoriuje šis kaimas vadinamas Mažeikiškiais. Nuo XVIII a. pr. jau minimas dabartinis pavadinimas, nors dar vartojamas ir senasis. Tuo metu kaimas tebepriklausė Upytės pavietui, bet po to Augusto II ir Augusto III privilegijomis kartu su kitais keliais kaimais prijungtas prie Ukmergės pavieto Subačiaus seniūnijos. Kaip ir kiti šios seniūnijos kaimai, Bagdoniškiai buvo Pliaterių giminės valda.

Panaikinus Subačiaus seniūniją, kaimas priklausė Subačiaus valstybiniam dvarui. 1856 metais čia buvo 3 dūmai (ūkiai): Mataušo Samuolio, Juozo Samuolio, Konstantino Padlecko ir 26 gyventojai. 1861–1915 metais Bagdoniškiai priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiui. 1903 metais čia buvo 23 gyventojai, 1914 metais – 41 gyventojas. 1919–1946 metais priklausė Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Terpeikių seniūnijai. 1923 metais buvo 4 sodybos ir 24 gyventojai. 1930 metais – Juozo Samuolio, Antano Padlecko, Juozo Padlecko ir Antano Samuolio ūkiai. 1942 metais – Jono Jonuškos, Povilo Samuolio, Elzės Padleckienės, Juozo Padlecko ūkiai ir 23 gyventojai.

Po karo priklausė Lukonių kolūkiui. 1959 metais buvo 3 ūkiai: Juozo Šnyros, Jono Jonuškos, Antaninos Padleckienės ir 13 gyventojų. 1970 metais čia gyveno 11 gyventojų, 1979 metais – 9, 1989 metais – 7.
Iš Bagdoniškių kilęs partizanų vadas Povilas Samuolis-Juodas Ponas (žuvo 1947 metų rugsėjo 25 dieną), partizanai Povilas Šimkus, Kazys Padleckas. Provokatoriaus išduotas Padleckų sodyboje žuvo Juozas Vaičekauskas.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Beržynėlis, Paškoniškė (krūmai), Kapkazo pieva, Graužiškis, Ilgoja (ariamoji žemė), Statusis (Marnakos krantas).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų