Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

Į PIRTĮ REIKIA EITI KAIP Į BAŽNYČIĄ

Lietuvos profesionalių pirtininkų asociacijos prezidentė Birutė Masiliauskienė ne tik papasakojo, bet ir pademonstravo pirčių procedūrų, parodė įvairių vantų.

Taip teigia Lietuvos profesionalių pirtininkų asociacijos prezidentė Birutė Masiliauskienė.

Ada DVARIONAITĖ

Nuo vaikystės visi žinome – ryte būtina nusiprausti. Galima ne tik ryte ir ne tik vieną kartą. Ir vakare. Prausti veidą ir švarinti visą kūną. Švaros jausmas yra malonus, teikiantis džiaugsmo ir pravartus sveikatai. Kaip dabar mums priminė koronavirusas, švara net žmogaus išlikimą garantuoja ir gyvybę saugo.

Švaros reikia, o ar reikia žmogui pirties? Vonia, prausyklė, dušo kabina ar atstoja pirtį?

Toks klausimas gali kilti tik žmogui, niekada nebuvusiam pirtyje. Ir tokiam, kuris nėra bendravęs su tikru pirtininku, pirčių aistruoliu ir propaguotoju.

Kupiškėnai, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai, turėjo progą pabendrauti su Lietuvos profesionalių pirtininkų asociacijos prezidente Birute Masiliauskiene ir sužinoti daug naujo, keisto, negirdėto, net mistiško. Viešnia iš Kauno, televizijos laidos „Vantos lapas“ vedėja, Lietuvos ir tarptautinės pirties akademijų lektorė, kupiškėnams perteikė ne tik sukauptas žinias, bet ir asmeninę sveikatos stiprinimo patirtį, parodė (tik be pirties karščio ir garo) procedūrų su įvairiomis vantomis, papasakojo apie grožio, sveikatos ir moteriškumo puoselėjimo gudrybes. Seminaras surengtas pagal rajono Savivaldybės vykdomą „Sveikos gyvensenos skatinimo Kupiškio rajono savivaldybėje“ projektą.

Nuo kūrybos nenutolo

B. Masiliauskienė pasakojo jau 12 metų užsiimanti pirtininkyste, pirtyse praleidusi apie 15 tūkst. valandų. Sakoma, kad viena valanda pėrimosi atstoja vieną atostogų dieną. Taigi ši veikla tapo smagiu ir mielu užsiėmimu, kuris šiandien pelno kasdieninę duoną.

O posūkis į šią veiklą nebuvo lengvas pasirinkimas, greičiau lemtingas. Iki 2008 metų dirbusi leidykloje, rašiusi eiles, pasakas vaikams, buvusi menininkė turėjo apsispręsti, ką veikti toliau. Leidykla bankrutavo, darbo neliko. Suprastėjus sveikatai, nustatyta autoimuninė liga nežadėjo gerų prognozių, taigi moteris nusiteikė ryžtingiems pokyčiams. Gydėsi cheminiais vaistais, ne kiek tepadėjo, ėmėsi psichoterapijos, meditacijos, vaistinių žolių, pirties procedūrų. Taip atrado, kas jai tiko, pasveiko, taip priartėjo prie naujos veiklos. Bet nenutolo ir nuo kūrybinių reikalų, neseniai su kolega parengė knygą apie pirtis, išleido pasakų knygą vaikams. Ir su užsidegimu visur, kur tik yra klausytojų, pasakoja apie pirtininkystę, pirčių naudą ir galią, žmonių patirtą jau senovėje, prieš tūkstantmečius, įvairių tautų ir kultūrų magiškus ritualus, kurie atliekami pirtyse, o kai kur išlikę ir iki šių laikų.

Lietuvos kaime pirtys buvo visais laikais, tik ne visur populiarios. Manoma, kad jas statė visos sėslios bendruomenės, atskiri pastatėliai statyti prieš 4 tūkst. metų. Seniausia archeologų atrasta pirtis Kernavėje yra iš XIV a., ten aptikta vantų. Suvalkijoje, anot viešnios, pirtis kaimuose kadaise buvo uždrausta statyti, galbūt baiminantis gaisrų, o gal ir pagoniškų papročių (po Lietuvos krikšto) atgaivinimo.

Žemaičiai irgi pirtyse atlikdavo pagoniškus ritualus. Mat senoji pasaulėjauta pirčiai suteikė ypatingos svarbos, joje moterys gimdė, apiprausdavo mirusius, buvo gydomi ligoniai, taigi ten buvo mistiška vieta, kur susitinka gimtis ir mirtis, kur gyvena moteriškos dvasios, laumės. Net XX a. pradžioje Lietuvos kaime laidojant žmogų pirktiniame karste buvo paprotys įdėti velioniui vantą, kuri palengvintų kelionę į anapusybę.

Suomiška, turkiška, rusiška?

Klausytojams rūpėjo išsiaiškinti įvairių pirčių skirtumus, kuo jos išskirtinės ar geresnės, ar kiekvienam žmogui pagal amžių, sveikatos būklę ir ligas tinkamos, ar padės, o gal pakenks?

Patyrusi pirtininkė įsitikinusi, kad pirtis niekada ir niekam nepakenks, jeigu bus tinkamai, protingai naudojama. Tai įrodo ilgaamžė pirtininkystės patirtis, įvairių tautų pirčių kultūros savitumai.
O savitumus nulemia gamtos sąlygos, klimato ypatumai.

Šiaurės kraštuose, Suomijoje, kur šalta, tamsu, reikia daugiau šilumos. Ten pirtyse džiovindavo javus. Kaitinantis sumažėja alkio jausmas, tai irgi anksčiau buvo svarbu. Sklando mitas, kad suomiška pirtis yra labai karšta ir sausa, temperatūra siekia 90–130 laipsnių, iš tikrųjų suomiai periasi panašiai kaip ir mes, 60–70 laipsnių temperatūros, vidutinės drėgmės pirtyje.

Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai daug naujo sužinojo apie pirtis ir sveikatos stiprinimą.
Autorės nuotraukos

Šiltuose kraštuose pirties reikia ne sušilti, o apsišvarinti. Turkiškoje pirtyje (hamame) temperatūra siekia 45–55 laipsnius, drėgmė iki 100 proc. Ten lankytojai guldomi ant švelniai kaitinamų akmenų ir, naudojant įvairų aliejų, švarinama oda, beje, ji gerokai stangresnė ir storesnė už šiauriečių.

Japoniškos pirties ypatumus lemia terminio vandens gausa, ten reikia natūraliai iš gelmių trykštantį vandenį atvėsinti, gyventojai mėgaujasi viešomis ir terminėmis pirtimis po atviru dangumi, gražių gamtos peizažų fone. Japonai, apsupti intensyvios ekonomikos, mėgsta stiprius pojūčius, labai karšto ir ledinio vandens kontrastus.

O vadinamas pirtis – medinius kubilus lektorė pavadino bacilų veisykla ir ligų saugykla.
Rusiška pirtis, saikingai karšta ir drėgna (temperatūra 60–100 laipsnių, drėgmė 50–70 proc.), panaši į lietuvišką (ši švelnesnė, apie 65 laipsnių ir 40–60 proc. drėgmės), bet yra kultūrinių, pirčių etikos savitumų.

Slavai vyrai ir moterys eina į pirtį kartu, pas mus tik atskirai. Įprasta būdavo, kad šeimose vaikus iki 4 metų į pirtį vesdavosi moterys, tik vėliau berniukai eidavo su vyrais. Anot viešnios, labai svarbu, kad motinos nuo mažų vaikų neslėptų savo nuogo kūno. Psichologai teigia, kad būtent toks artumas vaikui padeda įgyti saugumo ir pasitikėjimo aplinka ir savimi pagrindus, užaugusiam suteikia psichologinės pusiausvyros ir darnos.

Vanta ramina, masažuoja, gydo

Viešnia vienu iš lietuviškos pirties privalumų vadina įvairias augalų vantas. Vantos iš medžių lapų, iš vaistinių augalų. Vieną vaistingą vantą atvežė parodyti, klausytojų auditorijai išrodė po augalėlį.
Į spalvingą puokštę buvo sudėta melisų, juozažolių, medetkų, citrininių ir persinių katžolių, levandų, ežiuolių, kelių rūšių mėtų, šalavijo, anyžinio lofanto, darželinės žiomenės, balzaminės bitkrėslės, graikinio riešutmedžio šakelių. Iš kiekvieno augalo galima sudžiovinti žiedų ir lapelių arbatai, galima daryti mišinėlius ar gerti atskirai.

Visiems buvo smalsu, kokios žolės yra vaistažolių vantoje.

Pirtyse įprasta naudoti beržines vantas, jų garais kvėpuoti naudinga sergantiems lėtiniu bronchitu. Galima gerti ir beržų lapų arbatą. Anksčiau beržų vantos padėdavo moterims gimdyti, atpalaiduodavo raumenų spazmus. Merginos pirtyse naudodamos beržines vantas išsigydydavo šlapimo pūslės uždegimus, sustiprindavo tarpvietės raumenis, lengviau gimdydavo.

Ką kamuoja sąnarių ar nugaros skausmai, galima pakaitomis pertis su dilgėlės, kadagio ir beržo vantomis. Galima naudoti ir alksnio, maumedžių, kadagių vantas, visos jos lengvina kvėpavimo takų negalavimus. Beržų vantos rišamos Joninių laiku, ąžuolo – vėliau, liepą, rugpjūtį.

Pirtininkė atsivežė parodyti ir masažinę vantelę iš keistų žalsvų pumpurų. Pasirodo, tai didžialapės liepos sėklų šakelės. Jos tinka masažuoti galvai, veidui, rankoms.

Sveikam pirtis, be abejonės, yra sveika, o sergančiam, turinčiam širdies, kraujagyslių ligų, ar nepakenks?

Pirtininkė mano, kad verta paklausyti organizmo. Pirtis yra stresas organizmui. Sukyla kortizolis, išsiskiria endorfinai, laimės hormonai, reaguoja imuninė sistema. Kyla karštis. Organizmas tarsi paskiepijamas, aktyvuojamas. Jeigu yra kokių įsibrovėlių, jie sunaikinami. Jeigu jų yra ne per daug. Nestipriai peršalus pirtis visada padės.

Pirtis, anot viešnios, būtina ir turintiems širdies bei kraujagyslių problemų, kontroliuojamą aukštą kraujospūdį. Tada žmogui reikia pirtyje ne sėdėti, o gulėti, pakelti aukščiau kojas, kad nebūtų didelio krūvio širdžiai. Tokiu atveju pirtis tampa natūraliu širdies ir kraujotakos treniruokliu. Tik nereikia jokių kontrastinių vonių, ledo ekečių. Beje, Suomijoje atlikti ilgalaikiai moksliniai tyrimai įrodė, kad du kartus per savaitę į pirtį ėję žmonės gyveno apie 10 metų ilgiau nei tie, kurie neigė pirties naudą.

Bet, kaip visada, svarbios yra ir smulkmenos. Pirtis mėgsta išmintingus šeimininkus. Taigi reikia žinoti, ir kokios yra dažniausios pirties naudojimo klaidos.

Per aukšta temperatūra, geriausia iki 60 laipsnių. Persikaitinimas. Per mažai oro, būtina ventiliacija. Per mažai vandens, reikia išgerti 1–2 litrus, galima ir pomidorų sulčių su mineraliniu vandeniu. Negalima rungtyniauti, kas ilgiau išbus pirtyje. Kenkia persivalgymas. Jokio alkoholio. Vengti SPA procedūrose sintetikos ir chemikalų. Kenkia dirginanti aplinka, per ryški šviesa. Nereikia užsibūti pirtyje per ilgai.
„Į pirtį reikia eiti kaip į bažnyčią“, – sakė pirtininkė.

Taigi, ramiai, rimtai, pagarbiai. Tada ji pasitarnaus kiekvienam atėjusiam žmogui. Pabrėžtina, kad turintieji rimtų sveikatos problemų, aukštą temperatūrą geriau nerizikuotų, neitų į pirtį.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų