Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

STOVINČIOJI ANT TILTO

Kadrai iš filmo „Stovinčioji ant tilto“.

DRAUGYSTĖ

Jau dveji metai, kai nėra Vidmantės Jasukaitytės. Keliu galvą į dangų ir dėkoju. Dėkoju už tai, kad dar čia, kad turiu vaikus, draugus, nedraugus, gimines ir artimuosius. Dėkoju už tai, kad turėjau Vidmantę. Arti. Labai arti.

Nebuvau jos nei jaunystės, nei kūrybos draugė, pasitaikiau tam tikru metu, buvau šalia ir mačiau ją tikrą: rūpestingą, svajingą, karingą, silpną, galingą, trapią. Ir mylinčią. MEILĖS ji turėjo daug: neišjaustos, neišmylėtos, neatiduotos.

Pažindindavo ji mane su savo draugais. Pažinau ir Virginiją Drūtienę – Vidmantės draugę nuo jaunų dienų, gyvenančią dabar Kupiškio rajone.

Žolinių dieną skambinau Virginijai.

Pasilabinome, pasveikinome viena kitą su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Kol klesti ir veši koronavirusas, Virginija šv. Mišiose apsilanko per televiziją. Šiemet pabuvojo Pivašiūnuose Žolinės atlaiduose.

Virginija – politinės kalinės ir partizano, kurio jai neteko pažinti, dukra. Gimusi 1950 metais Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Mama mokėsi Vilniaus amatų mokykloje, kuriai vadovavo operos dainininko Virgilijaus Noreikos tėtis. Anksčiau Noreikų šeima gyveno Šiauliuose ir draugavo su Virginijos seneliais. Jie ir pasiūlė leisti savo dukrą Albiną į mokslus Vilniuje, kur išvyko direktoriauti Noreika. Albina mokėsi siuvimo amato, kuris pravertė ir vėliau.

Bute Vilniuje, kur buvo apsigyvenusi Albina, prasidėjus partizaniniam judėjimui, buvo atlikta krata. Ką rado, kas ten vyko, Virginija nežino iki šiol.

Net prieš mirtį mama sakė: „Aš pasirašiau niekam nieko nepasakoti.“ Prieš porą metų mama ir išėjo iš šio pasaulio, partizaniškai nusinešdama paslaptį.

Virginijos mama buvo nuteista ir ištremta už pagalbą partizanams. Ją išgabeno į Mordovijos lagerį, kur įdarbino siuvykloje. Mažytę Virginiją leido pasiimti giminėms, kurių po karo beveik nebuvo likę. Visa giminė – baba, senelis, dėdės, tetos buvo Sibire. Priglaudė senelio brolis, kad tik mergaitė neatsidurtų Mordovijos vaikų namuose.

Virginija gyveno Šiauliuose ir mokėsi Felikso Dzeržinskio vidurinėje mokykloje. Būdama trečioje klasėje net laimėjo dailiojo skaitymo konkursą.

Po Stalino mirties leido grįžti tremtiniams. Grįžo giminės. Pargrįžo ir mama, palaužta sveikata. Nors dirbo Šiauliuose siuvykloje, bet sunku buvo rūpintis dukra. Mamos sesuo su vyru, grįžę iš Sibiro, nesusilaukė vaikų. Jie pasiūlė priglausti pas save jau moksleivę giminaitę ir rūpintis ja, kaip sava dukra. Taip penktoje klasėje Virginija pradėjo lankyti Voveriškių Pranės Jankutės mokyklą, kur ir susipažino su dviem klasėmis aukščiau besimokančia Vidmante Jasukaityte.

Jasukaitytės buvo trys seserys. Vyriausia – Vidmantė. Vidurinioji, irgi Virginija, buvo Virginijos klasės draugė. Dar viena sesuo Dalia mokėsi žemesnėje klasėje.

Draugių sodybos stūksojo netoliese. Virginijos – arčiau mokyklos, trijų sesių Jasukaityčių – tolėliau. Kas rytą sesės eidavo pro Virginijos antrų tėvų namus, žingsniuodamos į mokyklą keletą kilometrų.
Žiemą Jasukaitytės važiuodavo karališkai – su rogėmis. Pavėžėdavo kuris nors iš tėvų.

Baigusi mokyklą Vidmantė išvyko į Vilnių mokytis. Virginija tada bendraudavo rečiau, nebent tada, kai grįždavo Vidmantė į namus. Laikas bėgo, bet draugystė stiprėjo. Ir suaktyvėjo. Kai Virginija pradėjo ūkininkauti, vis važiuodama į Vilnių, kraudavo į mašiną veršiuko kulšis ir veždavo draugei. Virginija ir palydėjo į paskutinę kelionę savo draugę Vidmantę iš Vilniaus šv. Jonų bažnyčios iki Antakalnio kapinių Signatarų kalnelio.

Virginija apibūdina Vidmantę kaip neapkenčiančią melo, neteisybės žmogų. Daugumai susidaręs įspūdis, kad ji tvirto charakterio ir „eina kiaurai kaip tankas“. Bet taip ir yra, jei kokiam žmogui bėda, neteisingai su juo elgiamasi, „eidavo visom keturiom“, kad padėtų atkurti tą neteisybę. Vienu žodžiu, kieto charakterio.

Tačiau mažai kas žinojo, kad tai buvo ir labai jautrios sielos, ir auksinės širdies moteris. Vidmantės mama pasakojo, kad rytais, eidama į universitetą pro Aušros Vartus, vaišindavo pusryčiais elgetas. Nelabai to maisto būdavo, bet gavusi maisto davinį iš kaimo (iš tėvų), išdalydavo sėdintiems prie Aušros Vartų. Vidmantės mama guosdavosi: „Vežk ką nori, vis vien ubagams išdalys.“ Kai naminės maisto atsargos baigdavosi, Vidmantė pirkdavo rytais batoną ir pieno butelį kiekvienam. Taip elgetos buvo pamaitinti nors pusryčiais.

Vidmantė apie tokį savo gėrį niekada nesigyrė, tai žinoma tik iš mamos pasakojimo.
Ar daug dabar rasi skubančių į darbą ar paskaitas ir maitinančių vargšus?!

Vidmantei visada rūpėjo žmogus. Savais rūpinosi taip pat atsakingai. Nors ir būdama sunkioje finansinėje padėtyje tuo metu, padarė viską, kad visi trys jos vaikai gautų aukštąjį išsilavinimą.
Vidmantė ir jos sesės taip pat visos baigė aukštus mokslus. Tėvai buvo kaimiečiai, bet suprato, kaip svarbu yra žinios. Nors jie ir buvo paprasti, bet tikrai ne prasti.

Vidmantės seneliai iš tėvo pusės Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo pažangūs ūkininkai. Tarybinė valdžia atėmė galimybę Vidmantės tėvui mokytis. Jis mokėsi pats ir išsiskyrė savo intelektu. Puikiai išmanė visą Lietuvos istoriją. Dirbo darbininku fermoje ir rašė eilėraščius, piešė. Kai sveikata nebeleido dirbti sunkių darbų, įsidarbino sargu ir tai galėjo daryti naktimis. „Kaip gražiai piešė“, – prisimena Virginija.

Buvo tikras kaimo šviesulys.

Mama buvo verslininkė iš prigimties, kaip dabar pavadintume. Dirbo fermos vedėja, turėjo verslo gyslelę. Vertėsi, kaip išmanydama, kad išlaikytų dukras studentes Vilniuje. Apsukri buvo, bet geros širdies. Buvo gera virėja, kaip ir Vidmantė. Gal tai persiduota iš kartos į kartą, nes Vidmantės močiutė ir močiutės sesuo ruošdavo balius kaime. Buvo pagarsėjusios vyniotiniu „Beržo šaka“ ir esant šventei visi kaime norėjo užsisakyti pas jas to skanumyno.

Vidmantė irgi gerai gamino valgį. Kokius patiekalus kepdavo iš veršienos, kurią atgabendavo draugė ūkininkė Virginija! Vidmantės vyras, o vėliau ir Vidmantė susirgo onkologine liga ir jiems reikėjo gerai maitintis.

Kupiškio rajone Virginija gyvena nuo tada, kai dar Vidmantės vyras Vincas buvo gyvas. Svečiuodavosi pas Drūčius, o ji vis siūlė apsigyventi šalia jų gyvenamo namo stovinčiame namelyje Kupiškio rajone. Sergantiems Vidmantei ir jos vyrui sudėtinga buvo užkopti į šeštą palėpinį namo aukštą (lifto nebuvo) Vilniuje, o čia kaimas – žemę po kojomis visada jauti. Reikalinga pastovi gydytojų priežiūra Santariškių ligoninėje vertė gyventi Vilniuje, o Kupiškis taip ir liko tuo atsarginiu variantu „gal kada nors“…
Atvykusi į svečius, Vidmantė auklėdavo, tiksliau, dalydavo patarimus penkiems Virginijos vaikams. Protingai patardavo. Be galo aštraus proto žmogus buvo.

Dabar Virginija perdavė savo ūkį sūnui, o pati išėjo į užtarnautą pensiją. Pasiilgsta tų atvirų pokalbių su savo drauge Vidmante. Apie šeimą, vaikus, sveikatą.

Dažnai susiskambindavo. Susitikusios kartu ir kokią lietuvišką dainą užtraukdavo. Dabar beliko tik malda. Malda už išėjusią draugę.

Kalbino Dali RUST

Ištrauka iš Vidmantės Jasukaitytės eilėraščio „Tautosaka. Subačiaus gatvė“, skirto Virginijai ir Algimantui Drūčiams:

Ištrykšta laisvė tarsi degutas
Ant nebučiuotų rankų,
Vai eičiau eičiau aš čia nebūčiau,
Čia neteisybe trenkia…

Čia maža vietos žmogui ir žmogui
Čia vietoj meilės – akmenį,
Čia brolis brolį smaugia ir smogia,
Smūgis – ir nebeatmeni…

Čia sesė sesei įpila nuodo,
Motušei – arielkėlė,
Čia tarsi povas klykė paguoda,
Bet nieko neprikėlė…

Rugpjūčio 23 d. 17.15 val. Kupiškio kultūros centro vitražų salėje (Gedimino g. 40) meninės dokumentikos filmas „STOVINČIOJI ant TILTO“.

Meninės dokumentikos filmo herojė – Kovo 11-osios Akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Kartu judame per kūrėjos, politikės gyvenimo atradimus, sunkumus, džiaugsmus, ligas, netektis ir meilę. Meilę Tėvynei, Žmogui, Dievui.

Vidmantės poezija kaip malda, prašymas, atleidimas, padėka, kur vyrauja tikėjimas ir viltis.

Filmą pristato Vidmantės draugė nuo jaunų dienų Virginija Drūtienė ir filmo režisierė Dali Rust.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų