Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KONFLIKTAI: SPRĘSTI AR KURSTYTI?

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Prieš maždaug penkerius metus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis su kolegomis bandė sukurti konfliktų sprendimo studijų programą. Tokiam sumanymui įgyvendinti prireikė socialinių partnerių pagalbos, todėl kreiptasi į profesinių sąjungų vadovus. Pastarieji, didelei mokslininkų ir pedagogų nuostabai, atsakė štai ką: mums nereikia konfliktų sprendėjų, mums reikia ginčų kurstytojų. Taigi, kas svarbiau ir rezultatyviau – sukurti konfliktą ar jį išspręsti?

Panevėžyje gyvenęs ir kūręs teatro režisierius Juozas Miltinis tarpukario pabaigoje studijavo Paryžiuje, šiame mieste svečiavosi kaip stažuotojas. Legendinis kūrėjas ir tuo metu, ir jau Lietuvoje garsėjo kaip konfliktų meistras. Eseistas Tomas Sakalauskas yra vaizdžiai aprašęs J. Miltinio dienoraštyje rastą paryžietiškų laikų pastabą: „Šiandien reikia susipykti su kambario draugu, reikia sugalvoti pretekstą!“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras – neabejotinai vienas geriausių Europos ir gal net pasaulio teatrų sovietinės Lietuvos laikais. Atrodo, kad konfliktais galima daug pasiekti. Personalo vadybos specialistai jau senokai patvirtina miltinišką nuostatą, kad, įstaigai vadovaujant despotui viršininkui, gaunami geriausi veiklos rezultatai.

Kitas pavyzdys: Šiaurės Korėja bene geriausiai susitvarkė su koronaviruso pandemijos situacijomis. Vis dėlto, turbūt nė vienas žmogus nenorėtų, kad darbinės įstaigos vadovas mus, kaip pavaldinius, maniakiškai persekiotų ar ant mūsų šauktų. Beveik niekas Lietuvoje turbūt nenorėtų gyventi pagal Šiaurės Korėjos tvarką.

Deja, nepaisant žmonių, institucijų ir įstaigų darbuotojų geros valios, konfliktai kyla – mes visi retkarčiais pykstamės ir elgiamės ne pagal švelnumo ir gėrio standartus. Kai konfliktuojančių žmonių klausiama, kokia yra ginčo priežastis, dažniausiai išgirstama, kad pykstamasi dėl niekų. Tačiau tiesa tokia, kad už niekų neretai slypi asmeniniai žmonių dvasiniai skausmai, per ilgą laiką virtę nuoskaudomis. Prieš daugiau nei šimtą metų austrų psichoanalitikas Sigmundas Freudas ištyrė ir aprašė pykčio ir agresijos genealogiją – visa tai kyla iš ilgai kaupto vidinio nepasitenkinimo.

Dažniausia mūsų konfliktų eiga yra tokia, kad dalyvauja dvi pusės: viena paprastai yra stipresnioji, o antra – silpnesnioji. Po pykčio ir agresijos proveržio dažniausiai seka tarpusavio izoliacija, nevedanti prie jokio konflikto sprendimo. Liaudies posakis „laikas gydo“ veikia ne visada. Kartais žmonės ar jų atstovaujamos grupės gali nutraukti ryšius dešimtmečiams.

Norint to išvengti, katalikų religinis tikėjimas siūlo išeitį: silpnesnysis turi atgręžti kitą skruostą. Tai – pati sunkiausia konflikto dalis. Pasakyti, ką galvoji apie kitą, bet ne galvoti, ką sakai, yra labai lengva. Silpnojo iniciatyva reikalauja įveikti baimę patirti naują smūgį ir turėti pakankamai drąsos. O iš tiesų, kai atgręžiamas kitas skruostas, dažniausiai stipresnysis, prieš smogdamas dar sykį, susimąsto ir nesiima agresijos. Silpnojo veiksmas reikalauja ir nuolankumo, nes, ryžtantis desperatiškam ir drąsiam žingsniui ir norint baigti konfliktą, reikia galvoti ne apie save ir asmenines būsenas, o apie kitos pusės neišvengiamą kančią.

Žmonių bendravimas ir konfliktuojant, ir gyvenant taikiai prasideda ne nuo narcistinių pasirodymų ar savo jausmų demonstravimo, o nuo klausimo kitam žmogui.

Beveik prieš šimtmetį lietuvių filosofas Antanas Maceina rašė apie klausiančiąją ir neklausiančiąją būklę. Teiginys paprastas ir kartu neretai labai sudėtingas: klausimų neturi tik gyvūnai. Natūros gyvajame pasaulyje visi turi tik tikslą ir jo diktuojamą savąją tiesą: sumedžioti grobį ir pratęsti giminę. Joks liūtas, puldamas antilopę, nesuabejoja savo veiksmu, net jei auka yra nuostabiai graži ir grakšti. Klausti ir taip tęsti gyvenimą su mažiau konfliktų gali tik žmogus.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje neretai girdimi nuogąstavimai, kad visuomenėje mąžta žmogiškumo. Dažniausiai toks teiginys paremiamas labai negausiais pavyzdžiais arba išvis nepaaiškinamas. Labai svarbus, bet ne vienintelis, yra žmogaus gebėjimas būti tokiam silpnam, kad būtum stipresnis už stiprųjį. Tik humanizmas pripažįsta tokį paradoksą ir galią gyventi mažiau agresyvų gyvenimą.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. kažkas (82.145.221.24)

    2020-08-21 at 15:06

    Panašu į manipuliaciją faktais. Šiaurės Korėjos despotas geriausiai tvarkosi ne su pandemija, o su statistika. Nu ir kaina, vargu ar tai vadintina pergale. Toliau, despotai vadovai ir jų pasiekimai; turbūt Jobsas, Bezosas, Muskas turimi omeny minint despotus, kurių įmonėm sekasi? Tai despotiškumas nėra jų pagrindinė savybė. Gali būti despotas, jei esi genijus. Kitu atveju despotiškumas kuria tik netvarius darinius, pūlinius, kurie sprogsta vienaip ar kitaip. Ir Miltiniui pasitraukus ne kas liko.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų