Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DU OBUOLIAI IŠ ATMINTIES SODO

Stanislava Zulonienė.
Nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos fondo

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Kažkas ir gyvenimo rudenį pasitaiko pirmą kartą. Ruošies ir pavėluoji nebeatitaisomai. Taip atsitiko, panorus dar kartą susitikti su „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ šviesaus atminimo režisieriaus ir piršlio vaidmens atlikėjo Povilo Zulono našle Stase Zuloniene. Praeitos savaitės pradžioje gavau sunkiai mažame Kupiškyje surastą jos telefoną, o po poros dienų mano mylima literatūros mokytoja, gyvenanti tame pačiame name, pranešė liūdną žinią: socialinės paramos skyriaus tarnautoja rado moterį užmigusią amžinuoju miegu.

O labai knietėjo dar sykį pabendrauti, teko girdėti, kad moteris jautėsi vieniša ir pamiršta. Pristigusi jėgų senatvėje tvarkytis be patogumų namelyje, nusipirko butuką daugiabučiame name ir vis tiek panamėje sodino gėles, žiūrinčias į Kupos pusę.

Bet malonūs prisiminimai iš pirmo susitikimo tiesiog bėga pro akis ir smelkiasi į širdį tarsi dokumentinio filmo kadrai. Ir šis pasakojamas tebūnie tarsi atsisveikinimo laiškas Moteriai, kuri buvo garsaus savo vyro šešėlyje.

Jau nemažai vaidintojų buvo iškeliavę į Amžinybę, kai jų vedlių vedlys 1995 metų rugpjūčio viduryje parašė prašymą atleisti iš režisieriaus pareigų, o kitų metų rugsėjo viduryje, praretėjusiam vestuvininkų pulkeliui švenčiant „Vestuvių“ 30-metį ir sykiu atsisveikinant su jomis, P. Zulonas vienišas ligos patale tyliai liūdėjo savo kūrybos kūdikio. Priveiktas infarkto ir insulto, lapkričiui atskaičiavus 21-ąją, prieš pat aušrą, ties mirties agonijos prieslenksčiu, mylėta gimtąja kupiškencka tarme vyriškai santūriai ištarė: „Golas…“ Paskutinį žodį veido raukšlių taku palydėjo nuriedėjusi ašara… Šios liūdnos akimirkos liudininke buvo jo meiliai Stasiūnės vardu šaukta moteris – tyliai, nepastebimai ėjusi greta ligi pat sidabrinių vestuvių dienos ir dar truputėlį toliau.

– Padalijo mudviem su a. a. Petronėle (pirmąja režisieriaus žmona – aut. past.) santuokinius metus kone po lygiai, – šypsojosi Stasė Zulonienė pasakodama. – Na, nepykstu, kad man porą mėnesių mažiau. Buvome nuo jaunystės pažįstami. Mudvi su Petronėle tą pačią mokyklą baigusios. Paskui mokytojavome kartu vienoje kaimo mokykloje, kurios direktorius buvo Zulonas. Kai grįžome į Kupiškį – vėl visi trys tame pačiame kolektyve. Povilas su Petronėle abudu ir „Vestuvėse“ dalyvavo. Juk ji su kolege, a. a. Ona Paulauskiene, buvusio televizijos diktoriaus Henriko Paulausko mama, rinko ir užrašinėjo vaidinimui medžiagą. Kai nepagydoma liga išsivedė Petronėlę, man nė minties nebuvo, kad tapsiu Zuloniene. Metų skirtumas su Povilu: visos dvi dešimtys. Ir būdu – visiškos priešybės. Aš gi pokary jaunikiams miškuose galvas padėjus, buvau ganėtinai pamergavusi ir sakydavau: jau man nučiulptų kaulalių tai nereikia (suprask: jei bernų trūksta, vis tiek už našlio neisiu!). Betgi pasitaiko, kai Dievui nusitari…

– Šitam kambary, – vedžiojo toliau pasakodama, – ant balkio, kuris per remontą buvo užmaskuotas, kabojo lopšys, kuriame kūdikinę Petronėlę supo. Jos Tėvukas Tamošius Mažeikis buvo auksinių rankų kalvis. Ne tik spynas – retežius arkliams pančioti, kad vagys nenujotų, mokėjo nukaldinti, bet ir reto tikslumo bezmėnus sumeistrauti. Jo net Kupiškio bažnyčios durys kaldintais apkaustais įtvertos, ir spynos jo darbo. Trys dukros buvo šeimoj, ir visoms trims piršosi broliai Mažyliai, tik viena Petronėlė pasirinko Zuloną. Tragiškas buvo seserų likimas, tremtimi žymėtas. Vienos, anksti mirusios, dukrytę Kristiną Povilas su Petronėle įsidukrino, užaugino, į medicinos mokslus išleido. O Povilas irgi vargo sočiai patyrė. Gi iš dvylikos (dviejų motinų) vaikų pulko. Dešimt jų užaugo, Keturis berniokus išmokė. Petras – Akademinio teatro aktorius buvo. O Povilas visokiausių mokslų ir tarnybų bandė, kol iki labiausiai mylėto tikslo atėjo. Ir veterinaru ketino būti, kažkiek juo ir dirbo. Ir perkūnsargius statė. O paskui ir aktoriaus duonos riekę per visą bakaną atsiriekė. Rodos, 1943 metais „Vaidilos“ teatre, po poros metų ir pas Juozą Miltinį. O paskui palinko į pedagoginį darbą. Daug metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kol neįklimpo į „Vestuves“. Matyt, tas aktorystės geno grūdas tiek jame spurdėjo, kol sprogo, derlias šaknis išleisdamas.

Zulonų namelis – prieš pat dabartinę Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Tad mes, septinto dešimtmečio moksleiviai, per klasės langą dažnai regėdavome, kaip režisierius su pačia išeidavo unt spocero. Aukšta, atlaši ponia Stasė eidavo ramiai ir oriai, o guvusis ponas Povilas – smulkaus sudėjimo, skubrus, regėdavosi, kad ims ir ištrūks iš žmonos parankės ir nuskuos pirma jos nepavejamas. Jų temperamentų skirtybes net svetima akis pagaudavo.

– Teisingai pastebėjote, tai jau reikėdavo jo žingsnį tramdyti, – pasakojo toliau, – bet jam visada pasisekdavo išsprūsti kitur. Per bulviasodį.

Iš dešimties arų kiemo sklypo vos vienas tekdavo bulvėms. Tai jau sėklai – šimto bulvių per akis. Kai tik mūsų „didysis“ bulviasodis prasideda, visuomet Zulonas dulkt iš kiemo: mirtiną reikalą iš žemės iškasa. Bet užtat atsiprašo per bulviakasį, jo ir vagoj nepavydavau. Aš daugiau naminė, jis visada veikloj prapuolęs, regis, ne namų žmogus, o jo netekusi pajuntu, kaip jis viską mokėdavo tarsi nemačiom sutvarkyti.

Iki glotnumo nuzulintas kaimyno Sebučio dirbdintas stalas – neprakalbinamas liudininkas, saugąs už jo sėdėjusiųjų gyvas bendravimo akimirkas. Rašytojo Juozo Baltušio, P. Zulono bendraklasio Algirdo Juliaus Greimo, dailininkų Eduardo Jurėno ir Kazimiero Jonyno. Žemas namelio lubas siekia gausi biblioteka. O dovanotos austinės juostos kabo tarsi užuolaidos – tokia jų gausybė, juk keli šimtai „Vestuvių“ spektaklių suvaidinta. Likę keli albumai, nors jausdamas savąjį išėjimą, režisierius sutvarkė turėtas vertybes – muziejui ir bibliotekai atidavė laiškus, knygas su autografais, suvenyrus, daug nuotraukų. Tačiau mudvi su našle Stase vartydamos vieną albumą, surandame J. Baltušio nuotrauką – liūdnąją liudininkę lietuviško nepakantumo kitaminčiui. Joje – rašytojas prie išsirinktosios amžinojo poilsio vietos Svėdasų kapinaitėse, taip ir netapusios kapaviete. O pati, vietoj savęs, taip ir neprikalbintos nufotografuoti, našlė Stasė išrenka režisieriaus nuotrauką. Sugautas unikalus momentas: savame sodelyje „Vestuvių“ vedlys sėdi už stalo, ant kurio guli du obuoliai. Sakytumei juos būtų nuskynusios dvi mylėtos ir jį mylėjusios moterys – buvusios šiuose senutėliuose namuose jo atjautos glėbiu.

– Taip sunkiai tekėjau už Povilo, nenoriai su vienužės dalia skirdamasi, o dabar galvoju, kaip būtų gera dviese ir kaip liūdna be jo… Karšto buvo charakterio, manoji ramybė gal kaip vanduo jį prigesindavo, bet Povilas buvo tikras vyras. Jausdamas mirtį, pasakė: „Stasiūne, sutvarkiau testamentą, kad po mano smertės niekas tavęs nestumdytų…“ – nubraukia ašarą tarpuslenkstyje atsisveikindama.

Vestuvininkų atsiminimų knygoje „Pasakoja kupiškėnai“ P. Zulonas prisimena sunkiai pasiligojusios pirmos žmonos Petronėlės žodžius: „Kai aš numirsiu, tai susirask tokią, kuri tave ligoj ir senatvėj prižiūrėtų taip, kaip tu mane dabar prižiūri.“ Jo, vienintelio, Stasiūne vadintoji ketvirtį amžiaus kantriai ir tyliai išbuvo šalia garsaus vyro ligi pat paskutinio jo gyvenimo mirksnio. O pati iškeliavo vieniša, staiga, tarsi norėjusi niekam nepalikti sunkaus rūpesčio slaugos naštos.

Autorės nuotrauka

 

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų