Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DANUTĖ ZOVIENĖ: „NENUVERTINKITE KAIMO MOKYKLŲ“

Danutė Zovienė yra iš tų mokytojų, kurie galvoja apie mokyklą ir mokinius dvidešimt keturias valandas per parą. „Neišmokau atsiriboti. Tiesiog kitaip negaliu“, – tikino ji.
Autorės nuotrauka

„Norėčiau, kad apie seniausią Kupiškio rajono mokyklą būtų kalbama kuo daugiau“, – taip mano daugiau nei dvidešimt metų Salamiesčio mokykloje dirbusi pradinių klasių mokytoja Danutė Zovienė.
Kupiškyje gyvenanti pašnekovė dirbo šioje mokykloje iki pat jos uždarymo – mokė paskutiniuosius septynis pradinukus.

D. Zovienė jautriai ir atvirai papasakojo apie darbą Salamiesčio mokykloje, kodėl jaunoji karta nebenori tapti mokytojais ir kodėl kaimo mokyklų nereikia nuvertinti.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Miela Danute, kas Jus paskatino rinktis pedagoginį kelią? Kaip jis klostėsi?

Mano vaikystė prabėgo Juodinių kaime. Lankiau Vainiūniškio pradinę mokyklą, mane mokė mokytoja Irena Puronienė. Turbūt ji įkvėpė mane tapti mokytoja. Ilgą laiką palaikiau su ja ryšį, dabar jis šiek tiek nutrūkęs.

Vainiūniškio mokykla buvo nedidelė. Joje buvo trys klasės, o mūsų buvo 14 mokinių. Labiausiai įstrigo tai, kad ruošėme programas įvairioms šventėms, galėjome kurti, vaidinti.

Vėliau mokiausi Alizavos vidurinėje mokykloje. Įstojau į tuometinį K. Preikšo pedagoginį institutą, dabartinį Šiaulių universitetą. Po studijų buvau paskirta dirbti į Alizavos vidurinę mokyklą, vėliau dirbau Kupiškyje, lopšelyje-darželyje „Saulutė“.

O kada jūs pradėjote dirbti Salamiesčio mokykloje?

Prieš dvidešimt ketverius metus. Pirmais metais gavau pačią didžiausią klasę tuo metu – 14 pradinukų. Daugiausiai praktikos įgijau tik šioje mokykloje.

Visus tuos metus ėjau į darbą su šypsena. Tik gražiu žodžiu minėsiu direktorių Dalių Žvybą ir pavaduotoją Jolantą Skeberdienę. Jie mokėjo mokykloje sukurti jaukią atmosferą. Mokyklos administracija ir patardavo, ir paguosdavo, ir išklausydavo. Kolektyvas taip pat buvo labai darnus, draugiškas.
Bet kuris mokytojas, nors kiek čia dirbęs, turbūt pritars mano žodžiams.

Išlydėjote ne vieną laidą pradinukų. Ko išmokote dirbdama su vaikais?

Žinoma, metams bėgant vaikų kartos skiriasi, tačiau tai nėra blogai – tai yra unikalūs tos kartos savitumo bruožai. Dabartiniai Z kartos vaikai nori greitesnio rezultato įdėjus mažai pastangų. Juos vilioja kiti dalykai, pavyzdžiui, technologijos. Ir tai labai gerai. O kas dirba su vaikais, visada išlieka jaunas.

Daug ko galima iš mažųjų pasimokyti – tyrumo, geranoriškumo, atvirumo. Vaikai kas rytą pribėga ir apkabina, paklausia „Mokytoja, kaip gyvenat?“. Kiek klasių turėjau, su visomis buvome tarsi viena šeima.

Gražiai sutariau ir su mokinių tėvais. Klasės susirinkimai virsdavo pasisėdėjimais po keturias valandas. Pakalbėdavome apie mokslus, o toliau – apie gyvenimiškas problemas. Matydama tėvų aktyvumą, pasiūliau mokykloje įkurti „Tėvų klasę“. Tėvai paįvairindavo mokyklos gyvenimą vesdami netradicines pamokas, renginius.

Buvote tartum antra mama?

Turbūt. Pirmokams, antrokams žodis „mama“ išsprūsdavo dažnai. Visi mokinukai man buvo vienodai brangūs.

Kiek laidų išleidau, net sunku tiksliai dabar pasakyti, nes ne vienerius metus klasės buvo jungiamos.

Kada pradėjote jausti, kad Salamiesčio mokykla bus užsidaryta visam laikui?

Apie tai Savivaldybės atstovai kalbėjo prieš ketverius metus, tačiau kad mokyklą greitai uždarys, pasijuto tik tada, kai nebeliko vyresnių, 5–8 klasių mokinių. Iki tol turėjome viltį, kad taip nebus.
Mokyklos likimas tapo aiškus tada, kai likau visiškai viena su keliais pradinukais.

Tačiau net ir tada mokykla vis tiek buvo gyva. Šviesų languose buvo mažiau, bet mokykloje virė gyvenimas – pamokos, renginiai, šventės. Nesvarbu, kad paskutiniais mokslo metais mokykloje mokėsi septyni vaikai. Mes visomis išgalėmis stengėmės išlaikyti tą seniausios rajone mokyklos dvasią.

Ar septyniems mokiniams paskirstyti dėmesį lengviau nei penkiolikai?

Vaikai gavo daugiau dėmesio, tačiau darbo atžvilgiu buvo didelis iššūkis per 45 minutes išdėstyti pamoką kelioms klasėms. Pasirodo, viską įmanoma padaryti ir netgi pasiekti gerų rezultatų. Dabar jau niekas nebaisu.

Kuris pasiekimas, Jums, kaip mokytojai, pats svarbiausias?

Neišskirčiau nė vieno, visi vienodai svarbūs. Paskelbus konkursą, miesto mokyklose mokytojai gali rinktis iš 50–60 mokinių, o kaimo mokyklose, pavyzdžiui, Salamiesčio, teko rinktis ir iš dešimties.
Kai mokinys iš rajoninio konkurso parsiveža prizinę ar net pirmą vietą, jausmas būna labai geras. Tai reiškia, kad ir su nedaug mokinių galima daug ką pasiekti.

Būtent todėl niekaip nesutikčiau su ta nuomone, kad kaimo mokyklų mokiniai yra prastesni.

O kodėl paskutiniai kaimo mokyklų mokiniai išbėga į miestų mokyklas? Salamiestyje taip pat buvo madinga važiuoti mokytis į Kupiškį.

Dažniausiai į gimnaziją pereidavo mokiniai po aštuonių klasių, matyt, tie, kurie norėjo daugiau laisvės.

Nes Salamiesčio mokykloje jie buvo matomi kiekvieną minutę. Kai klasėje 25–30 mokinių, situacija jau kitokia.

Kurie mokėsi Salamiesčio mokykloje ir baigė 10 klasę, nė kiek nesigaili šią mokyklą baigę. Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojai džiaugėsi, kad iš Salamiesčio mokyklos atėję mokiniai stiprūs, gerai paruošti.

Kokios akimirkos Salamiesčio mokykloje Jums pačios įsimintiniausios?

Tokių akimirkų daug. Pavyzdžiui, pirmos laidos ketvirtokai patys, man nežinant, paruošė vaidinimą. O šiaip visi vaikai labai nuoširdūs, atviri. Nori pasikalbėti, išsipasakoja.

Ar dažnai sutinkate buvusius mokinius?

Dažnai. Dar nebuvo taip, kad buvęs mokinys praeitų pro šalį nepasisveikinęs. Tie, kurie buvo judrūs neklaužados, užkalbina dažniau ir net pašmaikštauja „galėjau mokytis geriau“.

Periodiškai pasimatome su visais mokiniais klasių susitikimuose. Vienu metu vyksta trijų, keturių laidų susitikimai. Buvę mokiniai pasipasakoja, kaip susiklostė jų likimai.

Nuo pat pirmos darbo dienos vedžiau klasių metraščius su nuotraukomis, renginių aprašymais. Segu piešinius, rašinius, pirmuosius laiškus. Labai įdomu pavartyti.

Turbūt esate mokytoja dvidešimt keturias valandas per parą?

Neišmokau atsiriboti. Tiesiog kitaip negaliu. Nuolatos kirba jaudulys, ką čia įdomiau vaikams sugalvojus. O ta kūrybinė veikla ir atima daugiausiai laiko. Tai nematomas darbas, kurio atsisakyti niekaip negaliu. Galbūt tai paveldėta iš mamos? Mano mama (Akvilija Balzienė – aut. past.) buvo labai kūrybiška, labai gražiai rašė kalbas, scenarijus visomis progomis, išleido savo kūrybos knygą „Lėkite mintys“.

Ar įsivaizduojate save kitoje sferoje?

Nežinau, turbūt reiktų pabandyti. Tačiau kol kas savęs kitur neįsivaizduoju.

Dalijote dėmesį, šilumą kitiems vaikams, o ar neteko graužtis, kad mažiau laiko skirdavote saviems?
Nei sūnus, nei dukra dėmesio kitiems vaikams nepavydėjo. Jie mokėsi Kupiškyje. Tačiau namuose dėmesio kartais skirdavau mažiau, nes laiką atimdavo neištaisyti sąsiuviniai, pasiruošimas pamokoms, kūrybiniai darbai ir scenarijų rašymas.

Vis dėlto stengiausi paskirstyti dėmesį saviems vaikams ir mokiniams.
Dabar mano vaikai jau suaugę. Dukra užsienyje, reta viešnia. Sūnus gyvena Lietuvoje. Nė vienas pedagoginio kelio nepasirinko, bet ir nerekomendavau.

Kaip manote, kodėl šiandieninis jaunimas nenori tapti pedagogais?

Didelė atsakomybė. Ne paslaptis, kad mokyklose visko yra. Vaikų teisės išaukštintos. Paaugliai nebežino savo pareigų, tačiau teises išmano puikiai.

Džiugu ir pagirtina, kai į mokyklas dirbti ateina jauni pedagogai. Jaunam mokytojui pirmieji metai nėra patys lengviausi, laukia daug išbandymų. Kai kurie jų neatlaiko. Nenuostabu, kad po to jie pasirenka kitą kelią.

Kita vertus, gal jaunimas nori tokio darbo, kuris baigtųsi po darbo valandų užvėrus duris, tačiau dirbant mokytoju to padaryti nepavyksta.

Uždarius Salamiesčio mokyklą, Jūs netekote darbo. Esate savo srities profesionalė. Ar jau turite darbo pasiūlymų?

Pasiūlymų yra. Tik nenorėčiau dar jų atskleisti. Tikiuosi, kad nuo rugsėjo, kitoje mokykloje galėsiu sėkmingai tęsti savo mėgstamą darbą.

Reklama
8 Komentarai

8 komentarai

  1. Tik (78.58.215.25)

    2020-08-14 at 21:41

    Kam dar ką sakyti, kad jau pusmetį daugeliui buvo žinoma kur dirbs ši mokytoja.Kam reikia darbo vietos išlaikomos, juk ir kandidatuoti nesinori, kam save žeminti jei žinai kas dirbs.Ir mokykla buvo nenuostolinga su keliais mokiniais.Optimizavimas, o kur reikia ir išlaikymas, ir finansavimas, ir vaikų skaičius nesvarbus.Pas mus viskas skaidru.

  2. Kaimo mokykloje (90.112.91.67)

    2020-08-12 at 15:56

    Kaimo mokykloje mokymo kokybei užtikrinti sąlygos yra geresnės, ypač pradinukams. Reikia dar gero mokytojo ir vaikas turės ką prisiminti visą gyvenimą. Miesto mokykloje to nesulauksite.

  3. Danutei (90.131.37.233)

    2020-08-12 at 12:47

    Nenusikalbėkite miela ponia. Pati suprantate, kad kaimo mokykloje mokymo kokybė žymiai prastesnė nei miesto mokykloje. Man tai keista, kad rajono valdžia, tokia maloni ir dar tiek metų laikė šią nereikalingą mokyklą.

    • Na, (78.61.149.74)

      2020-08-12 at 14:50

      Gal panagrinėkime ir mokinių bei tėvų kokybę. Kiek tėvų su aukštaisiais išsilavinimais, geromis profesijomis, duodančiomis šeimai užtikrintą gyvenimą materialiai? Kiek mokinių jau mokėdami skaityti ateina į pirmą klasę?..

      • Senis (78.63.186.181)

        2020-08-12 at 17:55

        Nelabai, pašalpinių ir kaimo pijokų vaikai, yra imlūs mokslui… Jie visą gyvenimą valgys karčias šaknis…

        • 123 (84.15.184.131)

          2020-08-12 at 18:12

          Seni nevaryk ant kaimieciu kaip kad mieste nera pijoku ir pasalpiniu…

          • Aidas (84.15.191.126)

            2020-08-12 at 20:56

            Visas sudas ir brudas yra mieste, kaime tiek nusigyvenusiu, bomzu tiek nera kiek kaime. Visi sviesuliai, mokslininkai is kaimo, seni pats esi bomzas nieko esi nemates tik konteineri.

          • ... (90.112.91.67)

            2020-08-12 at 21:34

            Pijokavimas, žinoma, išminties neprideda.
            O štai pašalpas gauna kone kiekvienas. Ir vaikų imlumas mokslui dėl to nenukenčia.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų