Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ŠĖNAPJŪTA

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mon parašyt, tai kėp kotai miltos paskapstyt. Kožnam žody prauda.

Žiūriu par lungų: šiperio blėkėlas sudrėgį, unt valkos burbulaliai – pardėn lis nestrioku.
Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu voikščiok – neišbirbs.

Kokia gi vosara ba kvėpiunčio šieno. Šėnapjūtį vaikystaj prisimanu kėp didžiausių švintį.
Tata buvo padirbįs možų grėblalį, tai aidavau iš poskos zukiai ir moigas grabdavau.

Didasna buvau, praslų mindavau. Po nedėliai, kė visi vabolaliai išsilakstydavo, unt to patės praslo mėgodavau kėp pūkų pataluos.

Skaniausias gėrimas buvo su ogieni poplaktas vando.

Seniau sakydavo, kad par darbymetį akmo, ir tasai nabogas, kruta. Dabar kiti čėsai.
Gyvulalių mažai kas baaugina, o paloido šieno visi tingia vėžt.

Vokar pasiprašiau tokį Gabranų Virgėlį. Labai siūlas, sokė, kad neišknėbnogis.
Mokėjo parypuot, pagailajau, kad pulkas vaikų, omžiais trūksta pinigų.

Pavadinau ir do tokį bindzokų, kur palei Lavėnį gyvana.

Sveikotos turia, baisu, kad šokių nesulaužytų.

Pažadėjo atait popiet. No ryto švėžių bulbų bundinykom prikasiau, su lupynu priviriau.
Pėčius prirūko, visa gryčia prisvindijo – možna kirvėlį kabint. Pridariau burnoprausį šaltibraščių, išnešiau prėmanan, žiūriu, vištos broidžioja po bliūdų, lasinėja.

Dilgynas potrįšiau ir vėl iš naujo dirbau.

Mon botrepsint, atajo ir darbinykai. Taryčios linksmi vyriokai, juokias duntis iškišį.

Kai pamota, koks pradalgių storumas, koksai bailgumas, ir akvata prapuolo.

Vėnom įsiraikė gelažų krautuvan, o kitas prisimina, kad baisiai daug dorbo namė nepadaryta.
Apmonijo manį kėp sanų ožkų. Nu ir aikit paklon, misliju sau viena, ošei ir ba jūsų pasdirbsiu, šokių pasramus nestovėsiu.

Susdėsiu kupetėlius – bus spakaina galva, tagul nors ir užusninga.

Kėp užsispyriau, tėp ir padirbau. Sudėjau tris kupečius, o toliau pėržėgnojau – Dievui unt garbės.
Kas par jėgų tųsos, gauna bulbienį madolį.

Atsisadau pašalaj ir pradėjau dainuot. Traukiu posmelius, nėt pamiškė skumba.

Jau prošė kaimynai, kad nustočiau rėkyt – su tokiu balsu tik par mėšlovežį, už kūtas.

Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2020-08-10 at 22:02

    Labai gražus pasakojimas,tik gaila,kad kupiškėnų tarmė,kuria jis parašytas,šiek tiek paveikta literatūrinės kalbos- vanduo kupiškėniškai ( ir anykštėniškai bei utenietiškai(rokiškėniškai)) yra undo,o ne vando,su ogieni- su zopti, seniau-saniau,kupetėlius-kupatalius,garbės-garbas,pradėjau-pradajau.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų