Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

IŠMINTIES DEIMANČIUKAI IŠ ATMINTIES ARCHYVO

Pati talpiausia laikmena – atmintis. Jei į širdį įkrito giliai, tai ir galva atsimins.

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Prieš 23 metus su kolega fotografu Stasiu Skrebiu be jokių navigacijų mandrybių suradome miškuosna įsmukusį Liesnujų viensėdį su gyvomis išminties enciklopedijomis: vienužėmis seserimis Stanislova ir Genovaite Šlapelytėmis. Tuo laiku savaitraštis „Šeimininkė“, kaip dabarty „Kupiškėnų mintys“, atviru glėbiu priimdavo pasakojimus apie sodžiaus navatnuolius. Šį jaukų žodį, tokį giminingą kupiškėniškajam navatnas, pirmąkart išgirdau iš skulptoriaus Roberto Antinio, juo taikliai pakrikštijusio tautodailininkus. Dabarty vyliausi pakartoti kelionę iš praeities: maža ko, gal seserys, pasikliovusios Dievu ir išminties duotybe, bus ir šimtmečio slenkstį peržengusios.

Visažinis sufleris internetas dideliausiai nuostabai vietoj seniūnaitijos „išmetė“ vos prieš dvejus metus jų giminaičio perfotografuotą senąjį straipsnį, o atsiliepimai apie jį atvėrė žinią, kad Stanislova su Genovaite jau Dangaus pievose gano savo mylėtuosius gyvulėlius. Ir šviesi mintis iš paskos atsekė apie jokiuose kuparuose nesudūlėjusius seserų išminties turtus. Ir dar apie tai, kad jei Juozas Baltušis būtų užklydęs į šį vienkiemį, sukurtoji sakmė apie vienišės moters gyvenimą kažin ar nebūtų pralenkusi „Sakmės apie Juzą“, kuri nuo 1990-ųjų kupiškėno ausiai negirdėtai skambanti „La saga de Youza“ – prancūzų skaitomiausia iki dabar.

Senajame vienkiemyje seserys Stanislova ir Genovaitė Šlapelytės, natūraliai priėmusios Dievo duotąją lemtį.
Stasio Skrebio nuotraukos

Tikras slapukas, įsisupęs į boluojančių beržų stuomenų marškas, tas Liesnujų vienkiemis. Pagaliau pavieniai jauni beržiokai nelyg vedliai nužymi kelioką ligi kiemo. Išgirdęs mašinėlės birbesį, nuo pirtelės, samanomis apėjusiu šiaudiniu stogu, dirvonėlio šlaitu atrieda žvalgas – juodas šunėkas balta krūtine. Ir už minutės kitos jau visas tuntas (net vienuolika!) įvairiausio dydžio ir plauko keturkojų gynybine linija glaudžiai apspinta kieme sustojusius mūsų ratus. „Tai kuris pirmas lipsim“, – akimis klausiame vienas kito. „Tai gal jau aš, – drąsinu Stasį, – vienu randu daugiau ar mažiau vaikystėje grybštelėtoje blauzdoje – maža bėda.“ Tačiau abiejų nuostabai visi taikiai vizgina uodegas, tarsi gimines pasitiktų.

– Tai kokie čia tamstų sargybiniai, jei namų nuo svetimų negina? – vietoj pasilabinimo tariame vienkiemio šeimininkėms, peržengdami senovinės jų gryčios slenkstį.

– Tikrų katalikų neliečia, o grėkų prisišiukšlinusius į skutus popilia, – atsiliepia Stanislova.
Aštriadantė, tiesiažodė ji pirmuoju smuiku grieš per visą pasibuvimo laiką. O Genovaitė ramiai, tarsi tūravodama, nedrąsiai įsiterps, žvelgdama vosilkų mėlynumo akimis, kuriose iš tikro įmanoma perskaityti sielos dienoraštį.

– Dėl ko gi nedoras žmogus suka akis šonan arba tarpukojin nudelbia? – klausia jau Genovaitė ir pati atsako: – Tik iš akių ir žmogų, ir net gyvulį pažinsi. Laikėm orklį, didelį, riebų, stiprų, ale gi ne bobom toks. Turėjo noravų: akis kokton verčia, raukos baisiausiai, tai ir pardavam.

– Okys akims, o galva golvai nelygu, – toliau šmaikštų sakinį audžia Stanislova, – jėg tik tom skirta, kad šiknon lopų nepribirtų, tai, skaityk, podynas ir tos nevarta. O jėg gera, tai suskaičios ir sėdint unt akėčių (suprask, degančiai greitai). O jėg gatavai niekam tikus: tik cvėkėlį ištrauk ir kaipmot skylala užsiraukia: nieko nebaatomana.

Supažindinusios su žmogaus išorės detalėmis, seserys pereina ir prie jo vidaus.

– Suspauskit kumštį, – ragina Stanislova, – va, tokio dydžio, kaip onas, ir širdis tomstos. Jėg abu kumščius suglausta – žinosta, kokio didumo skrandis, ir kiek anan pareina. Žmogus turi bijot bodo, bat ne olkio. Jei išolkįs tik apraminsi žornas, kad polkos nešoktų, ir kėlsės nuo stolo nepėrsivolgįs, tai pilvas nigdi požemi nesivilks. Oj soko: ir tas patinka, ir ano noriu. Reikia žinot, katras volgis su katru tinka. Grybai tinka tik tom, katras sveikų kosų turi. O no dvėjų stiklinių madaus voliosies kaip kotinas no valerijono: vėl bada kosai. Madų reikia tėpt unt naminas duonos pėrsišviečiamai. O kai apė gimnostikas ir dietas papoisto, tai juoku nėtveriu. Mono tai šitokia. Kasdėn dvidėšim viedrų vandenio iš šulinio gyvuliom pagirdyt, šėšios noštos po dvidešim kilogramų šieno unt kupros. O vakarienai – tik bliūdėlis zacirkos.

Pirmąkart teko matyti dažytą sviestamušę.

– Nors paršų nusipenim, ale masos nepadauginam, – atitūravoja Genovaitė. – Neba tė matai kumpiam krimst. Nors paruošiam tėp, kad bažiūrint seila varva. Reikia mokėt pasūdyt. Su peiliu išgrimži skylalas ir vis druskos kožnon. Įsisūdo, išsirūko – kvopnūs baisiausiai ir grožūs. Tas pats ir su kilbosom. Par vosarų pirtalaj su šiaudų stogu laikomi, nė skanumo, nė gražumo nepomata. O po šiferio pastogi tai in virvogalius susisuka, pėrdžiūsta: nė pačiom inkųst, nė šuniui numėst.

Seserų ūky – keturios karvės, du prieaugliai, o vyriškas rankas patalkėt įsileidžia tik pievoms nušienauti.
– Grėbiam tai počios su grėbliais, – paskuba paaiškinti Stanislova, – jokių grėbalkų nepripažįstam, suplaka su karvošūdžių blynais – koks gi čia šienas. Kų karvyta suada, tokio gardumo ir pėnėlį, ir svėstėlį atiduoda. Kur tai matyta, kad kolchozo karves spirom šėrdavo. Karvė gi ne vorna: jai last nereikia.

– Ar ne per sunkūs tokie darbai moteriškai sveikatai? – perklausiam.

– O kadu gi kaimo žmogui buvo lingva? – klausimu atremia Stanislova. – Kiba už biednų darbadienį kolchozi lingviau buvo? Būdavo, įsidedi pieno butelį su kumpu duonos: keturi kilometrai pėsčiom priekin, untra tiek vakari atgalio. Tėk nusiplūki, kad kitųroz ir apsiovus užmiegi. Dabar tik tinginys dungun žiūri – maž kilbasa nukris. Šitėp balaukiunt goli tas dungus ir primygt.

Stanislovos verti sodai.

Seseris gerai pažįsta Kupiškio miesčionkos už jų kvapnų sviestą ir stačią grietinę. Nereikia jiedviem už prekystalio rymoti: lūkuriuojančios jas pasitinka prie pačių turgavietės vartų.

– Turim separatorių, tai smatona stačia išeina: nors peiliu pjauk. Par nedėlių apė dėšim kilogramų sviesto sutaisom. Iki stotalas – keturi kilomatrai. Tarbas – par pėtį ir pirmyn. Kai do tikra žiema pastaiko – tai lingviau: sviestų ir smatonų sukladavojam in kuprinas ir su slidam šliuožiam. O dabar jau katras čėsas, kaip liokajų įsitaisam: gėras žmogus ir ligi turgaus pavėžėja, ir atgalio parvaža…“ – pasidalija uždarbio reikalais Genovaitė.

Seseris, o ypač Stanislovą, gerai pažįsta ir rajono centro valdininkai. Jos bene pirmosios tvarkėsi tėvų žemės susigrąžinimo dokumentus.

– Centneris sviesto – ir popieriai tavo, – pirmąsyk nusijuokia šiaip jau rūstoka Stanislova. – O jėg rimtai, tai mas popėrius počios išsaugojom. Kai dauguma mislijo: atojama žėmį, tai kas iš tų popėrių. O, va, šmakšt ir apsigrįžė laikai. Tikrai nėtapam valdinykų sviestu: bijojom, kad naktaizų nesusgadintų, o va, rėšutų tarbalį tai įsiūlydavom. Tikrų riešutų, katrų nuo savo kiemo lazdyno daugiau viedro priskinam.
Be šiosios Dievo dovanos, visa kita seserų darbščiomis rankomis sukurta. Gaila, kad pravienužiavusioms retai teko pravėdinti kupinas spintas raštuotų austinių lovatiesių, rankšluosčių ir drobių. Dailūs ir judviejų mezginiai, pačių suriktuotais raštais išmarginti. Stanislova yra mezgusi raštuotas pirštines „Dailės“ kombinato užsakymu.

– Visą dieną sugaišti, kol porą numezgi, ir anais pinigais tik du rublius gauni. Iš tokio uždarbio tik lupenas palaižysi. Do vėriau vestuvinius sodus iš šiaudų. Do gi buvo mada par vesėlias pakabint virš stolo, – prisiminė Stanislova savuosius rankdarbius.

Apie vienužiavimą nedrąsiai užsiminus, jiedvi apie vedybinį gyvenimą porina vien mažai girdėtais posakiais ir patarlėmis: kai kų ženotva sukuria, o kai kų ir pokaria; išsilaižo madus, o kubilas subyra; netiko pavalkai – pečius atomušė; no šaukšto šeimynos gyvėnimų pradėjįs labai nesdžiauk: kėlnias pasklojus, undaroku užsiklojus, šonai vis tiek šals.

Tarp visokiausių lobių ir retas atvirukas su negirdėtu palinkėjimu: „Velyju Linksmiu Kalėdu“.

Dar net pamoko, kaip gerą žentą išsirinkti. „Ogi paklausk, koks ketvirtas Dievo įsokymas. Jėg žinos, kad „Gerbk savo tavų ir motinų“, tai skaityk, ne žintų, o sūnų turėsi“, – vienan balsan patikina abidvi. Dar primena pačius didžiausius griekus – pavydą ir puikybę.

– Kai valdžia par užrėstų nosį žmogaus nemoto, tai skaityk, nematys ana ir Dungaus vartų, – atsidūsta Genovaitė, verdama slaptą stalčiuką. – Kol dabar mūsų valstybas sienos su tokiais plyšiais, kad ir didžiausia mašina, ir netikįs žmogysta prolenda. Va, mūsų bobutai, 1853-ių gimimo, vokėtmečiu išduotas pasportas. Viskas kaip unt dalno surašyta: ūgis, kokios spalvos okys ir plaukai, ir piršto počėstis įmygta. Pamėgink su tokiu pasu ir pro atkėltus vartus prait: nėkaip nepasisaks.

Su šunų palyda išsukę iš Liesnujų, ilgokai su Stasiu važiuojame tylomis, lyg bijodami išsklaidyti patirtą tikrumo dvasią.

O šiandien džiaugiamės abu, kad be kompiuterių saugyklų išsaugojome ir Stanislovos su Genovaite išsakytus žodžius, ir jų veidus fotojuostelėje. Lyg jos tebebūtų čia pat. Iki dabar.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų