Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

Į STARKONIS – UŽMIRŠTU KELIUKU

Starkonių kaimo keliukas.

Starkonys, kaimas Šimonių seniūnijoje, Viešintų parapijoje, 12 kilometrų į pietus nuo Kupiškio, 9 kilometrai į vakarus nuo Šimonių, 4,8 kilometro į šiaurę nuo Viešintų.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Starkonyse gyvenamąją vietą deklaravę 3 žmonės, bet nuolat gyvena gal tik vienas. Kiti čia dažniausiai atvyksta vasaroti.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Jausmingoji dalis

Į Starkonis navigacija mus nuvedė plentu į Viešintų pusę. Nuo Jurgiškio kaimo reikėjo pasukti į dešinę, Varneliškių link senuoju keliuku. Pakeliui akį traukė senovinės ir jau atnaujintos paežerės sodybos. Vienai jų jaukumo teikė ir žadino nostalgiškus jausmus aptvare besiganantis arklys. Už Varneliškių vienkiemio kaimo keliukas pastebimai suprastėjo. Gal ten ir baigėsi Anykščių rajono riba. Išvažiavus iš miškelio keliukas virto vos ne grioviu. Automobilis tai ropštėsi į kalną, gerokai pasviręs, tai leidosi į pakalnę kratydamasis traktorių išmaltu ruožu. Priekyje regėjome javų lauką. Atrodė, kad privažiavome aklikelį, bet navigacija vis skelbė, kad turime sukti kairiau. Neapgavo. Už krūmelių pasėlių pakraštyje tikrai išvydome provėžas. Optimistiškiau nuteikė daug geresnis keliukas nuo posūkio į Starkonių vienkiemį.

Taigi laimingai privažiavome ir patį kaimą. Mus tarsi pasitiko 1888 metais statytas Starkonių kaimo kryžius ir šalia pievoje ganoma karvė – dar vienas ypatingas dalykas.

Starkonių kaimo kryžius, statytas 1888 metais.

Akimirką buvo galima pamanyti, kad radome jau daug kur sunykusį savo vaikystės kaimą su svarbiausiais jo ženklais – arkliuku, karvute. Tik žmonių nesimatė. Gal todėl ir senasis keliukas iš Jurgiškio tapo niekam nebereikalingas?

Starkonių pavadinimas man siejasi su starkumi, kitaip sakant, gandru. Išgirdusi šio kaimo pavadinimą, įsivaizduodavau, kad ten pilna šių paukščių ir gandralizdžių. Deja, nuvažiavusi į Starkonis jų nepamačiau.

Kalbant apie Starkonis negalima nepaminėti, kad čia yra garsaus lietuvių dailininko Kazio Šimonio gimtinė. Apie tai byloja ir šiam faktui atminti pastatytas stogastulpis.

Gal dar šio kaimo išskirtinumas, žinomumas turėtų sietis su Jurgiškio (Suosos) ežeru. Tik šįkart tos glaudžios sąsajos nepajutau. Paežerėje, kur buvo kupiškėnams gerai žinoma maudykla, likę tik žole apaugę keli suoliukai ir stalas. Priėjimo prie vandens taką irgi baigia užkariauti ajerai.

Vasaroti – su karvute

Smagu, kad radome Starkonyse gyvenančių žmonių, kurie papasakojo apie šio kaimo dabartį, prisiminė praeitį. Pirmame kieme, netoli minėto stogastulpio, nuo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena Eugenija Budreikienė su šeima. Ši sodyba priklausė jos tetai Marytei Šilinaitei. Prieš tai tuose namuose gyveno Tribilskis.

Eugenija Budreikienė su dukra Kristina, vyru Juozu šalia klėties, kurią parsivežė iš gimtosios sodybos ir čia pastatė.

„Aš esu tikra starkonietė. Tik mano gimtoji sodyba buvo pamiškėje, kitame kaimo gale, maždaug už kilometro. Užaugau Juozo ir Bronės Grižų šeimoje. Buvau jų vienintelis vaikas. Tėviškės nebėra. Iš ten į tetos sodybą perkelta tik senoji klėtis. Melioracija daug sodybų nušlavė. Jono Čepo namai sudegė, Pečiūros kitur išsikėlė. Starkonių kaimo labai didelio būta. Šiandien nuolat gyvenančių nebeliko. Kaimynystėje tebėra buvusi Bugailiškių sodyba. Dabar ją žmonės iš Panevėžio nusipirkę. Atvažiuoja kaskart pasibūti. Vasarotojai iš didmiesčio įsikūrę ir buvusiame Baltušienės vienkiemyje, ir dar keliose starkoniečių sodybose. Tuščia tik tebėra buvusi Černiaus sodyba. Kur buvo K. Šimonio gimtinė, nežinau. Seni laikai. Nebėra ko paklausti.

Anksčiau daug poilsiautojų iš Kupiškio ir aplinkinių vietovių suvažiuodavo į Starkonis prie ežero. Pakrantė palapinėmis būdavo nusėta. Prasidėdavo malkų gvelbimas laužams kūrenti iš vietinių gyventojų. Poilsiavietę paežerėje šefavo tuometinė Kupiškio statybinių medžiagų gamykla. Buvo pastatytas geras tiltukas į ežerą. Dabar ežero pakrantė užaugusi, nebėra geros maudyklos. Tik valtims tinkama vieta.

Maudytis važiuojame į Viešintų ežerą arba į Kupiškį, kur mūsų namai“, – pasakojo pašnekovė.
Paaiškėjo, kad matyta karvutė kaime, yra Eugenijos.

Ūkio darbuose jai padeda vyras Juozas, atvažiuoja iš Kupiškio sūnus Edvardas ir dukra Kristina patalkėti. Jie čia ir vištų pulkelį laiko. Paklausus, kur deda karvutę, kai grįžta žiemoti į Kupiškį, Eugenija paaiškino, kad ji kartu su jais keliauja. Mat jie gyvena Kupiškio pakraštyje, turi tvartą. Tik tokį ūkininkavimą šiemet jau ketina nutraukti. Žada karvę parduoti.

Eugenija papasakojo ir apie savo mokyklinius metus. Starkonių vaikai dažniausiai lankė Viešintų mokyklą. Apie pusantro kilometro reikėdavo eiti iki Jurgiškio stotelės, iš kur autobusu pasiekdavo Viešintas. Vėliau ir dviračiu atstumą iki stotelės įveikdavo. Dviratį palikdavo pažįstamų vietinių gyventojų kieme, kad galėtų po pamokų iki Jurgiškio grįžusi autobusu namo juo parminti. Žiemą tėvai nusamdydavo butą, kad nereikėtų per pusnis bristi.

Mėgusi grybauti, uogauti. Šalia miške tų gamtos gėrybių nestigdavo. Gaila, bet dabar miškas gerokai praretintas. Nebeinanti ten.

„Viešintose baigiau aštuonias klases ir išvažiavau į Kupiškį. Pradėjau dirbti. Brandos atestatą gavau baigusi Kupiškio vakarinę vidurinę mokyklą. Septyniolika metų dirbau slauge Kupiškio ligoninėje. Su būsimu vyru susipažinau Kupiškyje. Jis iki pensijos dirbo traktorininku keliose miesto įmonėse. Yra kilęs iš Anykščių rajono Legų kaimo.

Mano tėvai ne starkoniečiai. Mama buvo kilusi iš Vėderiškių, o tėvas – iš Vargučių. Vėderiškiuose aš net pradinę mokyklą buvau pradėjusi lankyti, bet greitai mane tėvai į Viešintas perkėlė. Nebėra mano senelių sodybų tuose kaimuose. Vis pasvajoju nuvažiuoti į Vėderiškius aplankyti išlakios liepos, kurioje vaikystėje supdavausi.

Mano tėvai palaidoti Kupiškyje, o senelis, teta – Viešintose. Starkoniečių gyvenimas buvo tarp Kupiškio ir Viešintų“, – pasakojo moteris.

Kur bijūnai pašalėje

Kitoje kelio pusėje tebėra šviesaus atminimo starkonietės Aldonos Bernatonytės šimtametis geltonas namelis. Apie šią moterį yra rašyta ir „Kupiškėnų mintyse“. Ji buvo akla, bet puikiai pati tvarkėsi namuose.

Žydi gėlynai prie buvusio Aldonos Bernatonytės namo.

Dabar šioje sodyboje gyvena aštuntą dešimtį baigiąs Sigitas Žalys su savo gyvenimo drauge Rasa, atvažiavę iš Panevėžio.

Vyras papasakojo, kad į mirusios tetos namus persikėlė iš Panevėžio ir juos jau aštuoneri metai prižiūri. Yra gimęs Starkonyse Alfonso ir Stanislavos Žalių šeimoje. Mama buvo vietinė, Radzevičiūtė, o tėvas iš Puponių.

Augęs su broliais Alvydu ir Broniumi (mirę) ir seserimis Irena bei Regina. Ilgai Starkonyse jam gyventi neteko, nes po karo tėvų namai sudegė ir šeima persikraustė į Puponis. Bet pas tetą nuolat atvažiuodavo pakieminėti. „Teta buvo akla, tačiau baigė vidurinę mokyklą, skaitė Brailio raštą. Labai gerai orientuodavosi namų aplinkoje. Dirbo Panevėžio aklųjų kombinate namudininke. Gamino drabužių segtukus. Ji turėjo seseris Pauliną, Bronę ir brolį Povilą.

Kiek galime, tetos sodybą prižiūrime. Namų valda užima apie hektarą. Tai žolės pjovimo būna kasdien. Tik vieną pusę nupjauni, o jau kitoje žolė kyla.

Sigitas Žalys su gyvenimo drauge Rasa. Vyro rankose buvusi jo mirusios tetos Aldonos Bernatonytės Brailio rašto lentelė.

Į Panevėžį nebegrįšiu. Man čia gerai. Graži vieta. Starkonys labiau atgyja vasarą. Ypač daug atvažiuoja žvejų. Žiemą aplink tuščia. Bet Starkonyse nesijaučiame atskirti visiškai nuo pasaulio. Kartą per savaitę atvažiuoja automobilinė parduotuvė. Jei labai prireikia į miestą, galima nuvažiuoti nuėjus iki Jurgiškio stotelės, kur sustoja autobusas Kaunas–Biržai“, – apie gyvenimą čia pasakojo Sigitas.

Smagu buvo matyti nuravėtus gėlių darželius šių namų palangėje, ilgą juostą žydinčių bijūnų pašalėje, seną duonkepę krosnį viduje ir gana gerai išlaikytą namų tvarką, kaip buvo anksčiau. Dar kartą tą dieną neapleido jausmas, kad stebuklingai laikas atsisuko kelis dešimtmečius atgal, kad ta gera senojo kaimo dvasia čia pat tebesklando su vasaros gėlių kvapais.

Į Kupiškį grįžome geru žvyrkeliu per Migonis. Tik romantikos čia buvo daug mažiau. Visur brovėsi civilizacija, patogaus gyvenimo ženklai. Greitai migoniečiai per savo kaimą važinės nauju asfaltuotu keliu.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Starkonių kaimas žinomas nuo XVI a., kai priklausė karališkajam Pienionių valsčiui, o vėliau – seniūnijai. Pirmą sykį minimas 1560 metais, kaip besiribojantis su Anykščių klebonijai priklausiusiu Migonių kaimu.

1820 metais kaime buvo 12 dūmų (ūkių) ir 78 gyventojai. 1866 metais – 121 gyventojas. 1903 metais – 142 gyventojai.

2007 metais pastatytas stogastulpis dailininkui Kaziui Šimoniui, gimusiam 1887 metais Starkonyse, atminti.

1879 metų birželio 3 dieną žmonėms būnant Šimonių bažnyčioje, kaime kilo gaisras. Sudegė 12 sodybų.
1922 metais ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. 1931 metais kaimą išskirstė matininkas Benediktas Čerkauskas. Bendrai kaimo nuosavybei paliktas žvyrynas ir kapai. Didžiausi ūkiai buvo Lapeikių (32,85 ha), Karvelių (30,45 ha), P. Bugailiškio (Petro sūnaus, 26,08 ha).

1942 metais kaime buvo šie ūkiai: Juozo Grižo, Aleksandro Žebrio, Antano Žebrio, Stasio Juodviršio, Povilo Strolios, Kazio Žebrio, Jono Gabrėno, Jono Žebrio, Anelės Juodviršienės, Antano Adomonio, Juozo Kauniečio, Vlado Beresnevičiaus, Antano Žekonio, Balio Žalio, Vlado Karvelio, Jono Augustino, Petro Lapeikio, Antano Pukenio, Jono Mažuolio, Broniaus Mažuolio, Adomo Pajuodžio, Juozo Masiulio, Alfonso Žalio, Uršulės Žilinskytės, Petro Masiulio, Adomo Tučiaus, Aloyzo Varnausko, Antano Kručo, Povilo Bernatonio, Jono Juodviršio, Juozo Kubiliaus, Jurgio Raščiaus, Mato Žilinsko, Povilo Bugailiškio, Uršulės Jurkštaitės, Onos Pečiūrienės. Iš viso 136 gyventojai.

Pokario metais žuvo Kazimieras Bugailiškis, Bronius Žalys, Jonas Masiulis. 1944 metų gruodžio 15 dieną jie buvo nušauti kaime. Jonas Žebrys žuvo 1946 metais. Iš Starkonių kilęs Vytenio būrio partizanas Vilius Bugailiškis-Drąsutis, Prancūzas (1929/27–1952). Lageryje kalintas Vladas Beresnevičius.
1949 metais įkurtas Starkonių kolūkis. Vėliau priklausė Vėdrupio kolūkiui, Nociūnų tarybiniam ūkiui, Šimonių kolūkiui.

Starkonyse 1959 metais buvo šie namų ūkiai: Juozo Pajuodžio, Juozo Grižo, Antano Žebrio, Balio Gabrėno, Onos Varnauskienės, Povilo Strolios, Jono Tonkos, Jono Čepo, Mato Pečiūros, Paulinos Bernatonytės, Marės Šilinaitės, Karolinos Kubilienės, Uršulės Žilinskaitės, Petro Baltušio, Povilo Bugailiškio, Juozo Masiulio, Vlado Karvelio, Algirdo Žalio, Jono Augustino, Antano Kručo. Iš viso 66 gyventojai. 1979 metais – 21, 2001 metais – 17 gyventojų.

Iš Starkonių kilęs dailininkas Kazys Šimonis ir aktorius, literatas Petras Pečiūra.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Ažubalis, Driežlynė, Guždžiobalis, Klumpės, Spalgenynė (pievos), Baltakelnis, Pridotkas, Papeklio kalnas, Vaigaloliškis (ariamoji žemė), Starkakalnis (ariamoji žemė), Ragavalkis-Ragvalkys (pieva su krūmais), Šepata (upelis) ir kt.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų