Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ATKOČIŠKIAI – VIETA VISIEMS SUSIRINKTI

Atkočiškių kaimas Noriūnų seniūnijoje, Viešintų parapijoje, 8 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Viešintų. Per kaimą eina kelias Rudiliai–Plačeniškiai. Greta yra Padeksnio, Paliepės, Plačeniškių kaimai. Per Atkočiškius teka Suosos upelis, iš šiaurės stūkso Šatiliškio miškas.

2001 metais kaime buvo 7 sodybos ir 11 gyventojų. Noriūnų seniūnijos duomenimis, šiuo metu Atkočiškiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 7 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Šiltnamių sodyba

Į Atkočiškius važiavome plentu pro Noriūnus, per Rudilius, pro Rudilių tvenkinį. Trumpai sakant, nuo plento pasukus Rudilių link, reikia visą laiką važiuoti tiesiai Morkūniškio gatvės kryptimi ir pirmoje žvyrkelių sankryžėlėje pasukti į kairę. Nuo ten Atkočiškiai jau ranka pasiekiami. Iš toli matyti originali medinė lentelė su išraižytu kaimo pavadinimu.

Atsidūrus Atkočiškiuose neapleidžia ramybės jausmas ir toks įspūdis lyg būtum panardintas į gaivią, paukščių balsais aidinčią žalumą.

Pirmoje kaimo sodyboje žmonių neradome. Truputį toliau pavažiavus priešais kitą namą, vos ne jo palangėje, žirgliojo tikrų tikriausias gandras. Iš pradžių atrodė, kad ten šio paukščio skulptūrėlė, tokių kaimuose daug kur matyti.

Rima Užubalienė Atkočiškiuose gyvena keturiolika metų.
Autorės nuotraukos

Nekviestus svečius pasitiko trijuose sodybos šiltnamiuose triūsianti Rima Užubalienė. Moteris iš matymo buvo pažįstama, ne kartą matyta Kupiškio turguje pardavinėjanti gėlių, pomidorų, agurkų ir kopūstų daigus. Ji patvirtino, kad čia jos darbo vieta, ir aprodė sodinukus. Vėliau pašnekovė papasakojo, kad jai yra tekę mokytojauti, dirbti vaikų globos namuose, pasimokyti maisto pramonės technikume.
Pasikalbėti susėdome prie lauko stalo. Rima čia su vyru Rimu atsikraustė gyventi prieš keturiolika metų iš Ėriškių, iš Panevėžio rajono. Prieš porą mėnesių jos vyras žuvo per nelaimingą atsitikimą remontuodamas traktorių. Taip netikėtai pasikeitė gyvenimas. Vienai kaime kur kas sunkiau. Sumažino sodinukų. Reikia iš naujo pratintis vairuoti automobilį. Vairuotojo pažymėjimą turi seniai, bet praktiškai daug metų nesėdo prie automobilio vairo. Neprireikė. Vairuodavo vyras, pavėžėdavo sūnūs ar anūkės ją visur, kur reikėjo.

Dabar jai vis kyla minčių, ar nereikėtų kraustytis arčiau sūnų į Panevėžį. Jie neprivažinės kaskart jai padėti, turi savo darbų, užsiėmimų. Kaip pasielgti, dar svarsto. O gal apsipras viena ir toliau čia gyvens?
„Ši vieta mums iš karto patiko, kai atvažiavome pasižiūrėti parduodamos sodybos. Šalia teka Suosos upelis, natūralus, nemelioruotas. Tik toliau už kaimo jo vaga jau sudarkyta. Sužavėjo neįprastai lentutėmis apkaltas namas. Iš toli atrodo jo sienos lyg būtų su žvynais. Tokių namų esu mačiusi Šveicarijoje, kur gyvena mano dukra. Ankstesni savininkai, kai pardavinėjo sodybą, prašė išsaugoti langines ir originalias išorės sienas.

Lentelėmis apkaltas Rimos Užubalienės namas Atkočiškiuose atrodo tarsi būtų su žvynais.

Tad stengėmės šį pažadą vykdyti. Namas statytas daugiau nei prieš šimtą metų. Nugriovėme tik visai sutrūnijusį tvartą. Liko naujesnės statybos klėtis ir pirtelė.

Čia man labiau patinka gyventi nei Ėriškiuose. Gal kad arčiau gimtinės. Esu kilusi iš Dusetų. Atkočiškiai patiko ir mano vyrui. Jis sakė netikėjęs, kad sugrįš gyventi į savo kraštą. Buvo kilęs iš Žaidelių“, – pasakojo moteris.

Šeima anksčiau gyveno ūkiškai. Pastaruoju metu nelaiko net vištų. Sunku kariauti su laukine gamta. Prieš keletą metų vilkas ožką papjovė. Lapės, šeškai yra ne vieną vištą nugvelbę. Sunku ir augalus, daržus nuo žvėrelių apsaugoti. Prie pat namų ateina stirnos, bulvių galūlaukyje yra mačiusi tris žaidžiančius lapiukus. Žvėrių takai ypač išryškėja snieguotą žiemą. Šaltuoju metų laiku sodybos kiemo lesyklėlėje šeimininkauja zylės. Pirmą kartą pasirodžiusios jos nutupia ant palangės tarsi pranešdamos, kad jau reikia lesyklėlę pakabinti.

„Apie Atkočiškių praeitį mažai žinau. Jūs nuvažiuokite pas Algirdą Maižvilą. Jis vietinis. Tai apie kaimą tikrai daugiau papasakos“, – patarė Rima.

Ten, kur Maižvilų šaknys

A. Maižvilą radome buvusioje tėvų sodyboje pjaunantį žolę. Vyras mielai sutiko pasikalbėti. Jis gyvena Rudiliuose, bet tėviškėje būna, kaip pats sakė, rytą vakarą. Tvarko aplinką, geni medžius. Daug senų, papuvusių medžių reikėjo iškirsti, kad neužgriūtų ant trobesių.

Algirdas Maižvila gimtosios sodybos kieme.

Šiame kaime yra jo giminės iš tėvo pusės šaknys. Čia gyveno jo proseneliai, seneliai, tėvai.
„Seneliai turėjo sūnus Pranciškų ir Julių bei tris dukteris Vladą, Emilę ir Liudą. Tėvo brolis Julius dingo per Antrąjį pasaulinį karą.

Aš užaugau Pranciškaus ir Genės Maižvilų šeimoje kartu su seserimis Alma ir Dale. Mano mamos mergautinė pavardė buvo Jutkaitė. Jos tėviškė gretimas Padeksnio kaimas. Mano seserys pradinę mokyklą baigė Morkūniškyje, o aš jau ėjau į Maksvyčių aštuonmetę. Baigęs šią mokyklą mokiausi Panevėžio politechnikume. Baigus tuos mokslus buvau pašauktas atlikti privalomos karinės tarnybos. Tarnavau trejus metus tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), kariniame laivyne, turėjau reikalų su povandeniniais laivais.

Esu elektrikas. Tą darbą dirbau kolūkyje ir Rudilių kiaulių komplekse. Vėliau buvau vienos Panevėžio įmonės, remontuojančios visuomeninio maitinimo įmonių šaldymo įrangą, darbuotojas. Su žmona Janina ūkininkavome. Laikėme dešimt karvių. Čia aplink buvo ganyklos. Seneliai turėjo apie 7 hektarus žemės.“

„Vasarą į Atkočiškius suvažiuoja vaikai ir anūkai. Mano sūnus Tomas ir dukra Milda gyvena Kupiškyje“, – pasakojo apie save ir šeimą pašnekovas.

Maižvilų kieme dar tebestovi daugiau nei šimto metų namas, tebežydi išlakus panašaus amžiaus kaštonas. Algirdas parodė ir vištų pulkelį aptvare. Nuo lapių, pasak jo, padeda apginti šuo, paliekamas kartu su vištomis. Atstatyta pirtelė irgi turi savo istoriją. Ji užsidegė tada, kai tekėjo jo teta Liuda Maižvilaitė ir jų kieme vyko ta proga nedidelis giminių suėjimas. Tą dieną pas Kaulakius buvo vaiko krikštynos. Matyt, prieš balius buvo pakurta pirtis, kad namiškiai galėtų išsimaudyti. Gal ji per daug pakūrenta ir vėliau užsidegė.

Šalia Maižvilų sodybos yra senosios Atkočiškių kapinės, saugomos valstybės. Čia 2017 metais atstatytas kaimo kryžius. Ant jo iškaltos dvi datos. 1949 metai byloja, kad tais metais buvo pastatytas pirmas kaimo kryžius. Jis stovėjo kitoje vietoje, kol sudūlėjo.

Algirdas prisiminė, kaip su seserimis vasarą jis eidavo miegoti ant šieno į daržinę, kurios viena siena yra visai palei kapinaites. Jaunesnį brolį sesės gąsdindavo, kad iš kapinių ateis giltinė ar numirėlis prisikels. Įsibaimindavo ne tik jis, bet ir pačios gąsdintojos. Vidurnaktį visi risdavosi nuo šieno lauk ir su visais patalais bėgdavo į trobą nakvoti.

Algirdo vaikystės vasaros prabėgdavo Suosos upelyje braidant, gaudant vėžius ir vėgėles.
„Artimiausi kaimynai buvo Ragauskai. Mykolas Ragauskas vaidino spektaklyje „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ tėvą. Jų name kurį laiką veikė skaitykla. Tas namas statytas apie 1936 metus. Po Ragauskų jį buvo įsigijęs Vytautas Strumskis iš Panevėžio. Dabar čia apsigyveno jauna Murnikovų šeima iš Kupiškio. Namą pertvarko, restauruoja.

R. Užubalienė gyvena buvusioje Jono Ragausko sodyboje. Kai Eugenija Ragauskaitė ištekėjo už Kaulakio, ta sodyba tapo Kaulakių. Vėliau ją Čerkauskai buvo nusipirkę.
Kur gyvena Kavaliauskienė, buvo Jono ir Barboros Čerkauskų kiemas.

Deja, baigia sunykti Atkočiškiai. Pirmiausia kaimą praretino melioracija, sunaikinusi dalį vienkiemių. Tolumoje, už kapelių, tarp dirbamų laukų išlikusi medžių salelė žymi buvusią Bironų sodybos vietą. Toliau prie miško buvo dar vienas kiemas, gyveno Leono ir Danieliaus Ragauskų šeimos. Į Paliepės pusę buvo Kubilių vienkiemis. Tebėra dukterų gražiai tvarkoma ir prižiūrima Šimėnų sodyba“, – pasakojo Algirdas.

Pasiteiravus, kas yra to originalaus medinio Atkočiškių kaimo riboženklio autorius, jis sakė, kad autorystė priklauso amžinatilsį jo antros eilės pusbroliui Broniui Maižvilai. Jo buvo pirma kaimo sodyba, kur nieko neradome. Ten tebestovi ir Broniaus darytas kryžius motinos 90-ojo jubiliejaus proga. Tą sodybą dabar nupirkę kiti žmonės.

„Čia buvo Broniaus tėvų Juozo ir Albinos Maižvilų namai. Be Broniaus, jie dar turėjo sūnų Joną ir dvi dukteris Stasę ir Onutę. Jonas ir Onutė gyvena Panevėžyje, o Stasė – Staniūnuose.
Juozas Maižvila droždavo skiedras, medžio lentutes gamino. Mano tėvas turėjo formas čerpėms gaminti. Prie transformatoriaus buvo kalvė. Ten darbavosi kalvis Petras Gudas iš Padeksnių.

J. Čerkauskas ir mano tėvas darė alų. Galima sakyti, kad visi kaimo vyrai tai mokėjo. Kaimynai labai gerai sutardavo. Sueidavo vieni kitiems prie darbų patalkininkauti, kartu švęsdavo varduves ir kitas šventes.

Čia yra Viešintų parapija. Vieni artimieji palaidoti Viešintų kapinėse, kiti – Palėvenės ar Kupiškio. Į visas puses pasklidę ir iš čia kilę žmonės. 2017 metais daug tėviškėnų buvo atvažiavę į naujo kryžiaus pašventinimą. Atkočiškiai yra lyg centras visiems susirinkti“, – papasakojo apie nagingus kaimo žmones ir išsakė savo įžvalgas Algirdas.

Iš miesto į kaimą

Indėniška palapinė tipis prie tvenkinio Murnikovų kieme.

Iš Algirdo nuskubėjome pasikalbėti su Atkočiškių naujakuriais Modestu ir Raminta Murnikovais, jų dukromis Arija ir Keira. Mat šeima ruošėsi važiuoti į miestą. Nepaisant to, sutiko trumpai šnektelėti.
Raminta papasakojo, kad jie yra kupiškėnai. Gyventi kaime anksčiau neplanavo. Kai vyras prie upelio nusipirko 1 hektarą žemės, atvažiuodavo čia stovyklauti, šiltnamį pasistatė ir ėmė svajoti apie savo namą. Netrukus sužinojo, kad greta sodyba parduodama, ir ją įsigijo prieš maždaug šešerius metus. Tvarkyti pradėjo pernai pavasarį. Laimingi, kad per karantiną gyvena čia, o ne miesto ankštame bute.

Raminta Murnikova su dukromis Arija (kairėje) ir Keira.

Murnikovų šeima netrukus pagausės. Tad Ramintai nėštumo metu gyventi kaime per karantiną labai palanku.

„Čia atsikraustėme dėl ryšio su gamta. Yra sodas, išsikasėme tvenkinį. Ūkininkaujame. Verčiamės augalininkyste. Aplinkui yra mano dirbama žemė. Statybininkas ne tik mano profesija, bet ir pomėgis. Namą remontuoju pats savo rankomis. Darbų dar daug laukia. Ne tik namą reikia baigti pertvarkyti, bet ir ūkinius pastatus atnaujinti. Pernai sugalvojau įrengti vieną kambarį, kad būtų kur apsistoti atvažiavus poilsiauti. Vėliau atėjo suvokimas, kad čia norėtume gyventi. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo Modestas.

Toks šiandien Murnikovų pertvarkomas buvęs senasis Mykolo Ragausko namas.

Pasak Ramintos, ir dukros patenkintos gyvenimu kaime. Iš pradžių mergaitės labai nenorėjo iš miesto kraustytis. Teko pažadėti, kad galės laikyti keturias kates. O dabar tų kačių visas pulkas. Dukras į mokyklą Kupiškyje vežioja. Tai nesunku.

Matyt, kad vaikams čia pramogų ir įdomybių nestinga. Taip nuteikia mąstyti ir Murnikovų sodyboje pastatyta indėniška palapinė – tipis.

„Atvažiuokite po metų, kitų. Tada tikrai gražu čia bus. Dabar labiausiai gėrimės gamtos vaizdais. Praskrendančiomis gervėmis, į kiemą ateinančiomis stirnomis, prašuoliuojančiais briedžiais ir visokiausių paukščių kasdieniniu choru“, – kalbėjo Raminta.

Pas angelus ir naminukus

Iš kaimo pasukome į atokiau įsikūrusį vienkiemį, kuriame, anot A. Maižvilos, gražiai tvarkosi seserys Šimėnaitės. Tą dieną mums pasisekė dėl to, kad sodyboje radome net tris seseris iš keturių ir dar anūkę, du proanūkius.
Apie tėvų namus ir gimtąjį kaimą pasikalbėjome su Genovaite.

Seserys Šimėnaitės prie gimtojo namo. Iš kairės: Aldona, Genovaitė, Aldonos anūkas Jokūbas ir Janina. Tą dieną nebuvo dar vienos sesers Zitos.

„Čia senelio Augusto Ragausko statyti namai. Jis kaime turėjo Galinio pravardę, mat jo kiemas kaime buvo paskutinis. Prieš tai senelis gyveno kitame Atkočiškių gale. Žemės gavo apie 10 hektarų kaip savanoris.

Kaime net septyni kiemai buvo Ragauskų ir visi ne giminės. Turėjo pravardes, kad galima būtų juos atskirti.

Eglė, Aldonos dukra, su sūnumi Adomu.

Senelio dukra Marijona, būsima mūsų mama, ištekėjo už Liongino Šimėno. Tėvas čia atėjo užkuriom nuo Gaigalių pusės. Mes juokdavomės, kad abu tėvai kalba kupiškėniškai, bet šiek tiek skirtingai. Užaugome keturios dukros Aldona, Genovaitė, Zita ir Janina. Tėvelių jau nebeturime. Jie palaidoti Viešintų kapinėse. Dabar čia seserų sodyba, arba kupiškėniškai sakant, bobų ūkis. Tvarkomės, kad pačioms būtų smagu ir jauku. Atvažiuoja anūkai, proanūkiai. Džiaugiamės, kad galime čia atvažiuoti, gera, kad dar tebėra mūsų gimtieji namai. Sodybą lankome ištisus metus. Intensyviau vasarą. Sakome, kad važiuojame pas angelus ir naminukus. Čia mėgaujamės iškalbinga tyla ir ramybe.

Kieme prie klėties tebėra senelio sodinta liepa, gimus dukrai Marytei. Tėtis mūsų klevus sodino. Patiko jam tie medžiai. Kiekviena turime pasirinkusios po savo vardinį klevą.

Gražiai seserų tvarkomi gėlynai Šimėnų sodyboje.

Į mokyklą eidavome su būriu kaimo vaikų 3 kilometrus į Maksvyčius. Vasarą maudydavomės Suosoje. Su suaugusiais nueidavome ir prie Jurgiškio ežero. Tiesiai vietiniams žinomu taku iki ten apie pusantro kilometro būdavo. Dabar jau to tako nebėra.

Gaila, kad Atkočiškiai nyksta, gera žinoti, kad čia atsikrausto naujų žmonių ir vėl įkvepia kaimui gyvasties“, – kalbėjo Genovaitė.

Apžiūrėjome su pašnekove dailiai sukomponuotus gėlynus. Vėliau sodybos gyventojus nufotografavome ir atsisveikinome.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės Atkočius. XVIII a. priklausė Jurgiškio-Pasuosių palivarkui, kurį valdė Ukmergės taurininkas Jonas Zigmantas Daunoravičius. 1781 metais Daunoravičius kartu su visu palivarku Atkočiškius įkeitė Jonui ir Magdalenai Petkevičiams. Tuomet kaime buvo 4 baudžiauninkų dūmai (ūkiai). 1861–1915 metais priklausė Ukmergės apskrities, Subačiaus valsčiui, Atkočiškių (vėliau Pelyšų) seniūnijai.

Atkočiškių kaimo kryžius 2017 metais atnaujintas ir pastatytas senosiose kapinėse.

1914 metais kaime buvo 14 ūkių ir 135 gyventojai. Tais metais 8 savininkai panoro skirstytis į vienkiemius. Darbus sutrukdė vokiečių okupacija. 1919–1946 metais priklausė Panevėžio apskrities Viešintų valsčiaus Starkonių seniūnijai. 1923 metais buvo 4 sodybos ir 69 gyventojai. Prie kaimo buvo atskiras vienkiemis, kuriame gyveno Augustas Ragauskas.

1924 metais ūkininkai nusprendė baigti skirstytis į vienkiemius ir tam pasisamdė matininką Antaną Kubilių. Jis apmatavęs kaime rado 119,08 ha žemės.

Sklypus gavo 16 savininkų: Juozo Ragausko įpėd., Augusto Ragausko įpėd., Jonas Ragauskas (Petro sūnus), Jonas Ragauskas (Juozo sūnus), Juozo Ragausko įpėdiniai, Kazys Ragauskas, Antanas Maižvila, Rapolo Maižvilos įpėdiniai, Augustas Maižvila, Petronėlė Maižvilienė, Augustas Ragauskas, Emilė Daukienė, Antano Deveikio įpėdiniai, Tadas Eidukas, Marė Eidukaitė, Stasys Ragauskas. Daugiausia žemės gavo E. Daukienė (18,03 ha), A. Ragausko įpėdiniai (12,65 ha). Bendrai kaimo nuosavybei palikti kapai.

Senosios Atkočiškių kapinės.

1942 metais kaime minima 12 ūkių ir 62 gyventojai. Sovietiniais metais kaimas priklausė Noriūnų apylinkei. Kaimo laukuose stribai nušovė nuo mobilizacijos besislapstantį Albiną Karosą iš Šilališkių. Atkočiškių gyventojas Jonas Čerkauskas kalėjo gulage.

1949 metų birželio 4 dieną įkurtas „Naujojo kelio“ kolūkis. Vėliau čia buvo „Laisvės“ kolūkio teritorija. 1959 metais kaime buvo 15 namų ūkių. Tai Marijonos Ragauskienės, Juozo Maižvilos, Jono Čerkausko, Prano Maižvilos, Veronikos Ragauskienės, Emilijos Eidukaitės, Elenos Ragauskienės, Veronikos Maižvilienės, Jono Kubiliaus, Povilo Birono, Povilo Ragausko, Kazio Ragausko, Liongino Šimėno, Marijos Ragauskienės, Paulinos Ragauskienės, iš viso 49 gyventojai.

Užrašyti šie vietovardžiai: Barvinykės, Deksnis, Gutbala, Lygumėliai, Papušokis, Pasuosynas, Vuodaga (dirvos), Dvoro lunka, Paberžis (pievos), Medinos, Užukalna (dirvos-pievos), Trakai (sodyba), Giedraduobė (įduba), Raksnala (miškelis), Skynimai, Trokas (pelkės), Poskynimas (drėgna pieva).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų