Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

REGINOS GYVENIMO UNIVERSITETAI ARBA ODĖS VILČIAI

Regina Stundienė Kupiškyje prie buvusios savo mokyklos.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Per du griežtos atskirties mėnesius liko daug neįvykusių spektaklių, koncertų, parodų, susitikimų su rašytojais ir kitais kūrėjais.

Kol kas nesurengtos ir planuotos Viltės Jakšės knygos „Vilties vaivorykštė virš nerimo bedugnės“ sutiktuvės Kupiškio viešojoje bibliotekoje.

Šios knygos autorė yra Utenoje gyvenanti kraštietė, žurnalistė Regina Stundienė (Totorytė). Su ja apie tas vilties vaivorykštes, gyvenimo vargus ir džiaugsmus pasikalbėjome, kaip šiandien dar įprasta, nuotoliniu būdu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kai žodžiai pratrūksta

„Pirma knyga, apie savižudžius parašytoji, išleista prieš pat karantiną, guli dėžėse nepajudinta. Su bibliotekos Linute jau buvome suplanavusios pristatymą Kupiškyje, bet kaip išėjo, taip išėjo…“ – konstatavo Regina.

Per pastaruosius mėnesius ji spaustuvei atidavė ir antrą fotonovelių knygą „R2: Romo žvilgsnis, Reginos žodis“. Tai fotografo Romo Kasiliauskio ir žurnalistės bendras kūrinys. Taigi gal į susitikimą su kraštiečiais ji atvyks pristatyti ne vienos, bet jau dviejų knygų.

Kirbėjo sužinoti, kodėl Regina ėmėsi savižudybių, tokios sudėtingos, pastaruoju metu dažnai svarstomos temos.

„Todėl, kad pirmiausia tai išgyventa asmeninė patirtis. Tai ir skolos grąžinimas Dievui, kad tada, 1969 metais, išgelbėjo, ir pernai atšvenčiau išgelbėtos gyvenimo dalies 50-metį. Todėl, kad ją parašyti ir išleisti įkvėpė klasės draugės Romos Daukaitės-Pėžienės šeima. Todėl, kad savižudybės tema pagaliau nusiplėšia uždraustos zonos etiketę. Todėl, kad tiesiog įsidrąsini pasakyti tiesą. Knygą rašiau labai sunkiai, su pailsėjimais, net dvejus metus. Vienas iš impulsų buvo perskaityta Mykolo Majausko inicijuota knyga „Be pavadinimo. Nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, padedančios išgyventi“.

Apie tai buvau pati rašiusi ne vieną straipsnį. Bandžiau perteikti, kaip žmogus iki tokio žingsnio tiesiog privaromas. Atsidėti knygos rašymui vis nebuvo laiko, elementariausiai reikėjo išgyventi. Be abejo, leidybai reikėjo ir lėšų. Bet nepamesti tos minties atkakliai skatino Ramutė su Juozu. Ragino neišbarstyti duotosios Dievo dovanos. Jie buvo mano straipsnių „Šeimininkėje“, „Moters“ žurnale gerbėjai. Iš pradžių Ramutė net nežinojo, kad po Stundienės pavarde slepiasi buvusi Totoryčia. Juozas pažadėjo paremsiąs knygos leidimą. Vis pasiteiraudavo, ar pradėjau rašyti.

Regina Stundienė pačią laimingiausią dieną, kai dukra Gita gavo Aberdyno Roberto Gordono universiteto diplomą.

Vieną dieną sulaukiau Ramutės skambučio, kad Juozo nebėra. Rengdamasi į laidotuves Kaune, po tokios žinios niekaip negalėjau užmigti. Vidurnaktį išsiviriau kavos, to niekada nedarau, įsijungiau kompiuterį ir pratrūkau.

Atrodė, kad ranka nespėja su mintimis. Visos savižudžių istorijos iš gyvenimo. Esu rašiusi dirbdama „Respublikos“ dienraštyje. Yra istorijų ir iš Kupiškio krašto. Rašiau sunkiai, praėjusių metų pabaigoje baigiau rašyti. Savaip palengvėjo. Gaila, kad jos Juozas nebeišvydo. Turiu vilties, kad ši knyga kai kam padės išgyventi, nes daug patarimų, kokiais pati rėmiausi, kad išgyvenčiau iš naujo, nes skaudžių išbandymų gyvenimas nešykštėjo“, – pasakojo Regina.

Prieš atiduodama rankraštį į leidyklą, davė perskaityti savo 85 metų draugei. Perskaičiusi moteris pati atsivėrė apie bandymą nusižudyti. Taip Reginos knygoje atsirado paskutinė tuo pasakojimu paremta istorija.

Užgiję sielos randai

Taigi iš kur tas Reginos žinojimas, tas persikūnijimas?

Ji tvirtino, kad kai sunkiai gyveni, išmoksti kovoti. Gyvenimas padaro arba ciniku, arba lyriku. Vargas, išdavystės užgrūdina. Žinoma, tai ilgas ir skausmingas procesas. Visi mes į brandą, supratimą ateiname iš savo vaikystės, ankstyvosios jaunystės patirčių.

Regina gimė ir užaugo Laičių kaime, netoli Žaidelių. Pradžioje, kol tėvas po kariuomenės vedė motiną, teko ir mergautinio vaiko dalia. Šešerius metus augino mamos teta ir tėčio mama Paulė Totorienė. Tėvams reikėjo dirbti, statytis namą.

Bobutei Paulei labiausiai Regina dėkinga už visas išminties ir gerumo pamokas. Jos atminimui ir literatūrinį Jakšės slapyvardį pasirinkusi. Mat babytės mergautinė pavardė buvo Jakšytė. O rašymo genus, įsitikinusi, jog paveldėjo iš motinos mamos Emilijos Starkutės-Kavaliauskienės, kuri mirė anksti, bet mažametei dukrai (Reginos mamai) paliko rašytinį pamokymų sąsiuvinį. Jame sklandūs, vaizdingi ir giliamintiški sakiniai.

„Visa tėvų šeimos drama, mano tragiška išgyvenimų istorija, iki pasiryžtant žengti neatitaisomą žingsnį paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, aprašyta mano knygoje. Laimė, kad pasitaikė išmintingas gydytojas, daug vertingų patarimų davęs ir kaip žmogus. Vienas iš jo patarimų: „Nori būti sveika, išvažiuok iš namų.“ Taigi nebaigusi Kupiškyje vidurinės mokyklos, išvažiavau į Juodupę, kur fabrike reikėjo darbininkų. Ten dirbau ir vakarinėje vidurinėje mokykloje pagaliau užbaigiau vienuoliktą klasę“, – pasakojo Regina.

Žurnalistės keliu

Gal būtų įsitvirtinusi Juodupėje ilgam laikui. Mat tuometinis įmonės direktorius Jonas Ramanauskas ją pasikvietęs pasakė: „Matau, esi vargo bitė, bet tau ne prie staklių vieta. Stok į aukštąją mokyklą. Stipendiją išrūpinsiu. Grįši su diplomu.“ Tik jo žodžiai neišsipildė, nes direktorius netrukus persikėlė į Vilnių, tapo lengvosios pramonės ministru.

Į šios knygos pristatymą autorė kupiškėnus dar žada pakviesti.

„Jau tada rašinėjau pati sau, svajojau apie darbą laikraštyje. Pamenu, laimėjau respublikiniame rašinio apie darbininko profesiją konkurse. Ir, matyt, ta svajonė lėmė ir netikėtas aplinkybes: susipykau su pameistriu ir parašiau pareiškimą išeiti iš darbo. 1973 metais grįžau į Kupiškį, visai nežinodama, kur darbo ieškoti, kol laikraštyje „Komunizmo keliu“ perskaičiau skelbimą, kad reikalinga korektorė. Prašiau mamos, kad paskambintų. Nuvažiavusi tris kartus apėjau aplink pastatą, kol išdrįsau užeiti. Pasisekė. Priėmė. Po poros mėnesių jau perkėlė į korespondentes. Pirmas daug vertingų patarimų išdalijęs žurnalistikos mokytojas buvo amžinatilsį Rimantas Urbonas, rašęs tuo metu žemės ūkio temomis. Man irgi teko nušviesti tą veiklos sritį, kartu važinėti su žemės ūkio valdybos agronomais, inžinieriais į apžiūras. Šioje redakcijoje dirbau trejus metus. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad nuo nelaimingos meilės pabėgau į Ukmergę.“

„Iki šiol geruoju prisimenu „Gimtosios žemės“ laikraščio redaktorių Julijoną Petronį, tikslingai išnaudojusį mano kūrybos galias, prispyrusį studijuoti žurnalistiką. Vilniaus universitete pradėjau studijas, kai dukrai Gitai buvo 10 mėnesių.

Visgi ir šioje redakcijoje teko patirti skaudžios neteisybės, kai redaktoriaus pavaduotojas turėjo išeiti į pensiją, o į jo vietą redaktorius siūlė mane. Reikėjo būtinai stoti į partiją, ir kolektyvo komunistukai sutarė nebalsuoti už mane, kad postas liktų kitam kolegai, kurio žmona buvo partijos komiteto skyriaus vedėja.

Tai atėmė tiek sveikatos, kad net prisiminti sunku. Paskui tas pats kolektyvas su „pasigardžiavimu suvalgė“ net patį kiečiausią redaktorių J. Petronį. Skaudžiausia, kad niekada nenorėjau jokio posto, nes buvau laiminga, kaip rašantis žmogus. Po tokių intrigų neturėjau jėgų dirbti ir su pirmoke dukra išsikrausčiau į Vilnių, kur buvo pasiūlytas darbas Vilniaus rajono laikraščio „Draugystė“ redakcijoje. Tik čia buvo sunku įsitvirtinti neturint būsto.

Dėl pasiūlytų palankių buities sąlygų persikėlėme į Uteną, išdirbau „Utenyje“ 10 metų, kol išėjau į respublikinę spaudą. Leidiniai „Respublikos“ dienraštis, „Lietuvos žinios“, „Ūkininko patarėjas“, „Šeimininkė“ – puikios patirties mokyklos“, – per savo karjeros vingius perbėgo Regina.

Iš surinktų gyvenimo perliukų

Buvo įdomu sužinoti, kaip gimė fotonovelių sumanymas. Regina papasakojo, kad seniai domisi menine fotografija. Romo Kasiliauskio fotografijos ją žavi labai seniai. Fotografas jų retkarčiais atnešdavo į „Utenio“ redakciją. Pradėjusi rašyti joms tekstus Ramintos Šiliuvienės slapyvardžiu. Dar prieš dvidešimt metų išleisti fotonovelių knygą ją skatino ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas. O dabar apsispręsta tai padaryti bendraautorio R. Kasiliauskio 60-mečio proga.

„Fotonovelėse pasakoju apie savo babytę, tėtį, mamą, dukrą, savuosius išgyvenimus. Ir tai, kas liko nesudėta į laikraščius, subyrėjo į noveles. Buvau viską fiksuojanti. Klausydavausi babytės pasakojimų, ką šneka kaimo žmonės, gaudydavau jų žodžių perliukus. Dirbant žurnaliste, man žmonės labai atsiverdavo, atskleisdavo tokių paslapčių, net saldu būdavo kai kurių klausyti, bet susigriebdavo, kad visko neparašyčiau. Laikiausi to susitarimo, ir tik dabar ryžausi tuos perliukus paviešinti literatūriškai perteikusi. Manau, kad nieko nebeįžeisiu. Daug žmonių jau yra į Amžinybę iškeliavusių. O jų aprašytoji patirtis – tarsi jų išminties palikimas. Man fotografija – tai emocijos pliūpsnis, dovanojantis visiškai netikėtą novelės siužetą. Kaip antai mergytės su lietsargiu fotografija, sužadinusi vaikystės prisiminimus, kai per didžiausią griaustinį nešiau iš lankos namo kibirą pieno.

Ir dar. Netikėtinai miela, kad šios novelės sugrąžino mane į žurnalistės pradžių pradžią – „Kupiškėnų mintis“, kurios išspausdino Motinos dienos proga fotonovelę, rengdama knygą ją tiesiog spontaniškai išsiunčiau“, – džiaugėsi R. Stundienė.

Regina teigė, kad fotonovelė jai yra savotiška relaksacija. Nesunku knygos leidimu rūpintis, redaguoti. Fotografijų autorius šiuo metu ūkininkauja ir neturi laiko tuo užsiimti. Pasak Reginos, knygą išleisti šiais laikais ir lengva, ir labai nedrąsu, ar tokioje jų gausybėje ji turės savo vietą, nors krislą vertės.

Į Kupiškį pristatyti knygų tikrai atvažiuosianti, juk čia, gimtojoje žemėje, visos kūrybos ištakos, iškalbaus kupiškėniško žodžio gelmė – literatūrinės kūrybos versmių versmė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų