Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

IŠ TO, KAS JAU PATIRTA…

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Justas JASĖNAS

Gana lengvai susidraugavau su netikėtu svečiu – ponu Maru. Ne toks baisus tas kipšelis, kaip kad pasakojama ar piešiama.

Galima šviesiai ir draugiškai gyventi su visomis pasaulinėmis pandemijomis ir epidemijomis.
Daugybė valandų bičiuliams, pokalbiams, laiškams, atvirlaiškiams, knygoms.

Pagalvojau apie pulkus angelų – gerųjų gyvenimo padarėlių, sargų, suskridusių į Anykščius, nugulusių, nusėdusių, nutūpusių parapijos salės erdves. Kažin, ką jie veikia, kokiomis misijomis užsiima, rodos, kad visos dvasinės būtybės gyvena savo gyvenimą, o tai, kas čia ir dabar vyksta mūsų žemėje, yra tik žmogaus, vien tik žmogaus reikalai: partijos, politikos, srovės, sistemos, diktatūros, ekonomikos. Ir norėdamas jokių dvasios apraiškų nematau. Gal dar pamatysiu kada.

Gyvenimas yra vertas gyventi, taip sako literatūrologė Viktorija Daujotytė. Per visą karantino laikotarpį nedėvėjau apsauginės kaukės, netikėjau jokiomis rekomendacijomis ir maldavimais.

Kažkur pamečiau pavadėlį, o be to, neturiu kas mane vakarais pavedžiotų. Tad vaikštau ir dairausi vienas, miela pasėdėti skveruose ir parkuose, yra kur sustoti Panevėžyje, pasižvalgyti. Alpulingasis, greitasis pavasaris, nedejuok, žmogau, tik paspėk regėti, užuosti, pasidžiauk savo dienomis. Dargi, skaityk, M. Mažvydo „Katekizmo“ paragintas.

Knygelės audžia gyvenimą

Turi savo likimą knygelės. Taip sakydavo Romos imperijos gyventojai. Bičiulė, bendraamžė klaipėdiškė, o pirmiausia dramaturgė ir rašytoja Virginija Rimkaitė patvirtino – kiekvienas kūrinys ateina tam tikru laiku. Kitaip sakant, tuomet, kai reikia ir aktualu. Netiktų dabar skaityti, nors visai galima, Antano Baranausko ar Justino Marcinkevičiaus kūrybos, laikas ne toks, aktualijos kitokios. Derinuosi.

Perskaičiau A. Kamiu „Marą“ ir Balio Sruogos „Dievų mišką“. Praėjusių metų rudenį karštligiškai lankiau kone visas koncentracijos stovyklas Lenkijoje ir Vokietijoje, prisipirkau atvirukų, sugrįžęs į Lietuvą supratau, kad niekur nepanaudosiu, išmečiau. Lengviau suprasti B. Sruogos sarkastiškus prisiminimus, užbaigęs „Dievų mišką“ dienoraštyje užsirašiau jau savas, savotiškas eilutes: „Iš smilkstančio apavo krūvos / Vangiai slenka apsvaigę žiurkės / Klipatų gyvasties užgesinti.“

Dar dvi puikios knygos apie miestus. Ryte prarijau A. Juozaičio „Klaipėda – Memelio paslaptis“ ir G. Milerytės-Japertienės „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“ Tikiu tokiomis knygomis, skaitydamas jutau, kad tas, kuris rašo, miestą tikrai myli, apie jį žino, puikiai valdo turimą medžiagą, iškelia į aikštę primirštus įvykius ir žmones. Kaip žmogus jaučiasi mieste? Ne vien pastatai, gatvės ir upės kuria miestą, pirmiausia – žmonės, jų pastangos, džiaugsmai ir pykčiai.

Dar į rankas pakliuvo avangardinio kino krikštatėvio Jono Meko ir jo brolio – kino režisieriaus, dėstytojo Adolfo Meko laiškų, dokumentų, fotografijų albumas „Gyvenimo lai(š)kai“. Tuojau prisiminiau J. Meko sakinį: „Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram.“ Retai kuriam taip pasiseka be kaukių, slapukavimo. Du broliai – didelių miestų gyventojai, bet ir besiilgintys motinos, giminių, tėviškės.

Įsiminiau Inezos Juzefos Janonės apsakymų rinkinį „Dvigulė lova“. Kūrinys netelpa į jokius literatūrinius apibrėžimus. Kaip ir jų aštuoniasdešimtmetė autorė – ilgaplaukė, skrybėlėta, aukšta, tiesi, nebijanti jausti, apie jausmus ir patirtis kalbėti, laisva, bebaimė, tikiu, kad ji yra savimi. Noriu ir aš to paties. O kas yra literatūra, nors dažnai ir skausmingoji? Jokio dangaus, rojaus ar pragaro neieškok, tai tik žmonių jausmai, nuotaikos, patirtys, charakteriai, aplinkybės, kas žmogui duota, ką jis pats kuria ar kurti mėgina.

Renkama krūvelėn

Mama rinkdavo automobilių modelius. Mėgdavau mažas mašinytes remontuoti, po manojo remonto jos jau niekam nebetikdavo, tekdavo išmesti. Rinkau su draugais tai, ką tuomet apie 1988–1989 m. buvo įmanoma rinkti: degtukų dėžutes, kramtomosios gumos popierėlius, etiketes. Vėliau skaičiau pasakas, padavimus, legendas, nepavyksta ir dabar ramiai praeiti pro knygyną ar antikvariatą, maga nors kokį mažmožį įsigyti, nors kokią knygelytę. Buvo metas įvairiausiems puodeliams, lėkštutėms, paveikslėliams, magnetukams, vizitinėms kortelėms. Vis surenku kokius 8 šimtus, tada kiek aprimstu, bet nesustoju. Rinkdavau knygas su autorių autografais, pabodo, lengva ranka padovanojau Rokiškio „Romuvos“ autografuotų leidinių kolekcijai, angelai išskrido į Anykščius. Jei kam bus tinkami, reikalingi, tebūnie, jei kur pražus – irgi nieko baisaus.

Zarasiškiai vis atsiunčia senųjų miesto fotografijų, o man vis knieti poetiškai jas palydėti. Taip jau beveik susitelkė žodžių ir vaizdų albumas „Būties alsavimai. Pasižvalgymai Zarasuose“. Pirmąjį atvirlaiškį atsiuntė mokytoja iš Prancūzijos 1997 m. Didžiavausi, niekas tokių mano kaime negaudavo, o ir nesuprasdavo, kad taip rašyti galima. Atvirlaiškai atplaukia iš Italijos, Graikijos, Lenkijos.

Maloniai nustebino bičiulė poetė Violeta Palčinskaitė, pasveikinusi iš Berlyno, Detroito ir Niujorko. Smagu gauti ką nors ir iš Ylakių, Šumsko, Kudirkos Naumiesčio ar Panevėžiuko. Pats taip pat jų siunčiu – ne bet kaip, ne bet kam, ne bet kada. Tik savo bičiuliams, kuriuos myliu, kurių pasiilgstu, apie kuriuos galvoju, kurie man rūpi. Galima taip gyventi, taip aš noriu gyventi, o ir gyvenu.

Seniausias atvirlaiškis mano kolekcijoje – 1928 metų. Tai kalėdinis sveikinimas, siųstas iš Kauno į Naujamiestį Panevėžio rajone. Su draugu rinkdavome, keisdavomės pašto ženklais. Seniausias albumėlis 1961 metų – ženklai iš Sovietų Sąjungos, Mongolijos. Atkeliavo ženklelių iš Tailando, sesuo atsiuntė pluoštą iš Kinijos (ji renka antpirščius, tad vienas kitam talkinam, visada žinom, ką ir kaip reikia dovanoti), pats pirkau Kaliningrade, Tbilisyje, Lvove. Kiek juose pasakyta apie šalį, gyvenimą, vertybes, žmones, politiką.

Mažas ženklelis, o koks gilus turinys įrėžtas. Ekslibrisų – knygos ženklų kalbos magija uždegė panevėžietė dailininkė Stasė Medytė. Galėčiau jau sudėlioti ir parodą lango vitrinoje ar lentynoje – apstybė popiežių portretų, Romos miesto vaizdų, Jeruzalės miesto kampelių. Dar vis rūpi Lietuvos miestai ir miesteliai, jų herbai. Kelios dėžutės religinio turinio paveikslėlių – stebuklingi Marijos paveikslai Lietuvoje ir Europoje, Lietuvos ir Europos palaimintieji ir šventieji, įspūdingiausios mūsų šalies bažnyčios, žemaitiškos koplytėlės, kunigų primicijų paveikslėliai. Juos ketinu taip pat parodyti. Tegul plinta, tegul būna pamatyti.

Trupinių…

Penktadienis. Jau visiškas pavakarys. Kertu kaimišką dešrą ir mėgaujuosi. Jokių pasninkų, jokių apsimarinimų. Pasninkausiu jau tikrai tuomet, kai numirsiu. O dabar valgau. Taukuotus pirštus nusivalau į rankšluostinį popierių su V. Putino atvaizdu. Pirkau to popieriaus Lvove. Ekskursijos bičiuliai piktinosi, kaip taip galima su tuo atvaizdu valyti rankas ir ne tik… Galima, ir dar kaip. Išreikštas įniršis ir kerštas. Bent tokiu būdu. Kodėl gi ne. O juk ir mes, dar visai vaikai, po Sausio 13-osios įvykių piešdavome tik televizijos bokštą, trispalvę, būtinai – tankus.

Dabar randasi naujų siužetų. Įsispiriu į klumpes, prisimenu Amsterdamą, vėl perskaičiau keletą puslapių iš Anos Frank dienoraščio. Vėsu, užsimetu ant pečių lengvus kailinukus, įpiršo Petros turgelyje. Nereikėjo, o vis tiek nusipirkau.

Geriu ukrainietišką kavą šį vakarą, puodelis iš Makedonijos, padėkliukas iš Tuniso. Iš garsiosios piligriminės žemės Fatimoje visai nieko neprisimenu, niekas nejaudino, jokių dvasios nušvitimų, gerai, kad nusipirkau marškinius, turiu ką apsivilkti, būsiu šviesus ir gražus, sau labiausiai patiksiu literatūriniame vakare.

Užtikau lentynoje gerų knygų. Ypač lietuvių poezijos. Matosi, kad buvusi vientisa biblioteka, dar neišsklaidyta, o jau ir sklaidoma, dalijama. Visokiausių žodynų, žinynų, gramatikų, J. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio veikalai. Tik permetęs akimis supratau, kad tai ne sodininkui priklausiusios knygos.

Vėliau išsiaiškinau, kad visa tai (šiek tiek pasiėmiau skaityti sau) priklausė garsiai Panevėžio lituanistei Valerijai Miniotienei. Miela Mokytoja, ačiū Jums, turėjau čia Jūsų pavardę paminėti, jaučiau, kad dera. Nemanau, kad apie Jus kada nors ir kas nors plačiai kalbės, rašys. Nors, ką gali žinoti, galbūt… Ačiū už knygas, kurios mano kambaryje tęsia savo gyvenimą, o ir aš pats skaitydamas toliau gyvenu.

Radau atviruką su rožėmis. Labai įdomios detalės. Dabar ir turint geriausių norų taip nebesikartoja. Išleistas 1987 m. Jerevane, kainavo 60 kapeikų, tiražas 200 000. O dar ir įrašas: „Jolyte, linkim daug laimės, kurios niekas nelinkėjo, linkim šventės giedrios, linkim meilės tyros. Su gimimo diena Tave sveikina Tamošiūnai. Kupiškis, 1988.II.23.“ Kažin, kelintas buvo tuomet Jolytės gimtadienis, kur ji dabar, kaip jai sekasi, ar Lietuvoje, ar kažkur? Kas ją sveikino – giminės, kaimynai? Maga žinoti, bet…

Kažin kur vėl suradau. Buvo įmanoma slaptai mylėti, tvirtai, subtiliai pasakyti tai, ką jauti ir galvoji. Uja ir dergia Justiną Marcinkevičių ir Salomėją Nėrį kada nori ir kaip nori. Kad ir apie šiltnamius kalbėdami. Vis užkliūna ir užkliūna. Man regis, kad su mirusiais, su palaidotais jau nedera kovoti, kad jokios naudos iš tų kovų ir tų tiesų. Taigi, atvirukas, tikriausiai kalėdinis, su žiemos peizažu, su Vilniaus panorama, su kažkuria Vilniaus bažnyčia. Taip jaučiu. Kitoje pusėje priklijuotas Salomėjos Nėries portretas, ir josios parašas. Iškarpa tikrai iš laikraščio ar žurnalo. Galima ir taip MYLĖTI. Ar be meilės tokia kompozicija įmanoma, kažin, pirmiausia klausiu savęs.

Vis dar mokausi lietuviškai. Nieko įdomesnio už gramatiką dar neradau. Skaitau žodynus, visokių žodžių randu, kasdien išmokstu po kelis naujus žodžius. Įdomu. Gyva. Tikra. Kažkada tikiuosi gerai kalbėti lietuviškai. Išgeriu paskutinį gurkšnelį jau atvėsusios kavos… Dar paskutinis puslapis iš Inezos Juzefos Janonės ir Jurgio Buitkaus knygos „Buvo nebūtinai“. Bet kažkaip vis tiek buvo, miela Ineza, ar ne? Juk turėjo kažkaip būti. Tikriausiai. Padedu tašką, užrašau savo vardą ir pavardę, taip įpratęs esu. Čia ir viskas tą kartą.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. senis (78.63.166.17)

    2020-06-26 at 21:27

    Justai ar paklydai- negi nežinai ką daro tavo Vatikaniečiai,patylėk..,berniuk,patylėk arba pateisink…

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų