Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PER PATĮ VIDURĮ TAS SKAUSMAS…

Kraupiajai pabaigos pradžiai atminti

Justas Jasėnas

Skubėsiu į Naujosios Vilnios traukinių stotį. Važiuoju, žinau, kad skaudės, vis tiek važiuoju, ten juk neskaudėti negali, ten jau kitaip nebebus. Sunkų orą juntu. Neturiu ko sulaukti, pats neketinu niekur toli išvažiuoti, neužeisiu į keleivių laukimo salę. Pasivaikščiosiu perone pirmyn atgal, taip keletą sykių. Mintyse, sapnuose ar aukštajame danguje gal dar susitiks Milė ir Vincentas… Juk galėtų dar susitikti. Su seserimi šiais metais skaitome tik ta kryptimi – tremtys į Sibirą, holokaustas, pamestieji, paliktieji, sulaužytieji ir sužlugdytieji žmonės ir jų likimai, „vilko vaikais“ tai vadinama…

Nedaug ir teliko: pažirę, pasklidę sutrintos maldaknygės lapeliai, rožančius iš duonos gumulėlių, seilėmis ir prakaitu sulipdytų, keli laiškeliai ant beržo tošies, įrašai, raidės, inicialai gyvulinių vagonų sienose ir grindyse. Asmeninės istorijos, vargiai besurišamos draugėn, sunkiai atsekamos ar iššifruojamos, paliudijančios vieną vienintelį laiką – TREMTIS.

Knygeles Kaune vartydamas, radau vieną jauno vyro nuotrauką, užrašyta: „Mano Brangiausiajai Milei šitą fotografiją skiriu ant amžino atminymo. Amžinai Tavo Vincentas.“ Man gražiausia čia toji įrašo klaidelė, žmogiškumu kvepia. Tarėsi juodu savąjį gyvenimą kurti kartu, o likimas uždarė duris, užvėrė langus, ištrynė kelius, niekada daugiau tas likimas jiems nebebuvo maloningas. Tiesa, dar spėjo jų akys susitikti Naujosios Vilnios perone, dar Lietuvoje, o ir iš Lietuvos, deja, jau skirtinguose traukinių sąstatuose, skirtinguose vagonuose. Tiesa, tie traukiniai į tą pačią vienintelę pusę – į Niekur, į kraupiai artėjančią Pabaigos pradžią riedėjo. Tiesa, jiedu jau nebesuglaudė lūpų, nebesudėjo delnų, o ir žodžių jokių jau nebuvo. Tiesiog per patį vidurį tas skausmas… Ir niekas jo nebeišdegins.

Visa tame pačiame taške, veriasi, pasikartoja, toje pačioje žemėje visada kartu juoda ir balta, linksmumas ir liūdesys, laimėjimai ir praradimai. Stoviu gimtojo miesto Klaipėdos ir Krekenavos gatvių kampelyje prie paminklo „Geto vartai“, skirto žydų holokaustui atminti, perskaitau: „1941 metų liepos 7–rugpjūčio 17 dienomis šioje teritorijoje buvo žydų getas.“ Atsiminiau savo eilutes, kitur jos parašytos, šiai kraupiajai Pabaigos pradžiai paskirtos: „Braidžiodamas polaidžio sniege / Netyčia užklydau / Vardų ženklų žymės / Nemoku pagerbti / Saują baltų akmenėlių / Atminimui paskyriau.“

Berčiūnuose aptikau surūdijusį metalinį stovą, dažai atsilupę, nežinoma spalva, patryniau keletą kartų, tuojau atsivėrė įrašas „Pionierių gatvė“. Zarasuose užklydau į Šaltupės skersgatvį, perskaityti bandau, raidelės susipynusios, gal sulipusios, gal sulytos, viena ant kitos sukritusios, patryniau keletą kartų, tuojau atsivėrė užrašas rusiškai „Marytės Melnikaitės gatvė“. Lankėme Rusijoje tremties vietas, senąsias lietuvių tremtinių kapines, nuplaukėme į Solovkų salyną Baltojoje jūroje. Piligrimai pabiro vienuolyno kiemuose, nardė celėse, meldėsi prie stebuklingų ikonų. Man, kaip visuomet, neįdomios nei celės, nei paveikslai, nei vienuoliai, nei tos jų maldos. Įsitaisiau akinančio baltumo koplyčioje, sėdžiu, baisus negerumas staiga apėmė. Vos išslinkau į orą, žmonių šaukdamasis.

Vėliau man paaiškino, kad toje koplyčioje šaudė ir šaudė, nepailsdami budeliai šaudė, tūkstančiai krito… Jokie balti dažai, jokios ikonos, kad ir labai labai stebuklingos, nebepaslėps to kraujo. Jis vis tiek ištrykš kada nors, vėl ir vėl pasirodys, nepasirodyti jis tiesiog nebegali.

Pavakariu Panevėžyje telksimės į pulkus lyg gandrai ar gervės, trauksime į Berčiūnus, į liūdnuosius atlaidus, kitokių ten nebūna. Ten Mišios Lietuvos Kankinių bažnyčioje (beje, tą patį vardą nešioja Domeikavos bažnyčia Kauno rajone). Įdomi bažnyčia, gal net jauku su langais į pušynus, su vitražu, persmelktu tautine, religine, istorine mūsų valstybės mintimi. Vis galvoju ten būdamas apie atostogas, mokinių stovyklas, o ir apie tremtį ten net nenorėdamas imi pagalvoti, negalvosi juk į vaistinę, knygyną ar mažą kepyklėlę užsukęs. Sako pamokslą apie Dievo akį, Apvaizda vadinamą. Sako, kad ji visa regi…

Kai žmogui jau labai labai sunku, kai nebėra kur pasidėti, kai jam juoda ir juoda ir nėra išeities, kai jam labai reikia pagalbos, kažin kur poilsiauti išsiruošia dievai, angelai ir velniai. Ar Apvaizdos akis mato, ar ji nori matyti, o kai juoda, ji greičiausiai taip pat užsimerkia? Kai miršta senas žmogus, toks paliegęs jo kūnas, per pamaldas sakome, kad Viešpats jį maloningai pasišaukė. Nežinau, kaip ten yra, bet kažką pasakyti juk reikia. Dabar gi galvoju apie karus, žudynes, koncentracijos stovyklas, kai mirdavo, žūdavo, krisdavo tūkstančiai. Ar Dievas šaukia pulkais, kuopomis, kohortomis tūkstančiais iš karto, ar kaip kitaip tuos kiekius pavadinti, ar spėja ištarti mūsų vardus, ar jam numerio, asmens kodo vien tik užtenka? O kai per tą vieną sekundę tūkstančiai beldžiasi į Dangaus vartus, ar iš karto juos ir įleidžia, ar turi kur apgyvendinti, ar Dievulis bent pasisveikina, ar paklausia, kaip sekėsi atvykti, o dabar gal dar ko stinga, mieli svečiai? Ar vandens, o gal sulčių pasiūlo? Tūkstančiai neatsakomų klausimų… Klausiu vyskupą, jis protingesnis, gal man atsakys, tylėjo, nieko man nepasakė, nežino.

Po Mišių giedodami, melsdamiesi, katalikiškus mąstymus skaitydami einame Kryžiaus kelią. Didžiojo Penktadienio liturgijos repeticija. Pasiekiame senąją 1957 m. susprogdintą Berčiūnų bažnyčią. Likę tik pamatai, pastatytas akmeninis altorius ir skulptoriaus Antano Kmieliausko prisikėlusio Kristaus statula. Akmeninė, nenusaldinta, iškalbinga, ne betoninė butaforija. Galiausiai patraukiame į aukštoką pylimą, sugriūname kas kur ir bet kaip – ant bėgių, ant žvyro akmenų atsisėdame, atsitupiame, atsiklaupiame.

Danguje palengva temsta ir niaukiasi, uždegame daug žvakių. Pasigirsta „Lietuva brangi“… Mus visus ir visokius sujungia traukinys ir giesmė. Niekur kitur, kad ir geriausioje scenoje, man ji taip ypatingai neskamba, kaip ten, ant aukštojo pylimo, sujungusio Šiaulius ir Daugpilį. Tolumoje pratisai ūkteli, jau visai netrukus atvažiuos traukinys. Bėgiais šiurpulingai atvilnija tėkmė, mūsų kūnus, mūsų atmintį liečia, į tolumą nuvilnija. Dabar jau matome artėjantį traukinį, jo dundesys vis arčiau ir arčiau, paskui jau pro mus, vėl neria į tolį, vėl iš akių pasitraukia. Mes tik žiūrime ir tylime, net kvėpuoti užmirštame. Per patį vidurį, per pačią Birželio žalumą, per jos sodrumą, tas skausmas, pjūvis tas, kažin ar dar kada užgis…

Prieš pat vidurnaktį užmetu akis į lentyną, nustėrau, negi taip gali būti. Trys knygos: geltonais viršeliais – Jono ir Adolfo Mekų laiškų albumas „Gyvenimo lai(š)kai“, žalia – Sigito Gedos dienoraščiai „Žalieji pergamentai“, raudona – Johano Huizingos studija „Viduramžių ruduo“ apie XIV–XV a. gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Prisiminiau, juk aš pats, tik aš pats taip jas sudėjau, norėjau, kad jos taip būtų, žinau, koks dvasios turinys už tų spalvų alsuoja. Sakau, per patį vidurį tas skausmas, per patį vidurį… Ir niekas jo nebeišgydys.

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

PER PATĮ VIDURĮ TAS SKAUSMAS…
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų