Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DARBAS – GINDRUSĖS GYVENIMO VARIKLIS

Gindrusė Vanagienė sakė, kad jubiliejinį gimtadienį nori paminėti kukliai.

Kupiškėnė Gindrusė Vanagienė neįsivaizduoja savęs nieko neveikiančios. Nuo keturiolikos metų ji savarankiškai kabinosi į gyvenimą ir dirbo. Moters darbingų metų laikotarpis siekia bemaž šešiasdešimt metų.

Su Gindruse pasikalbėjome jos jubiliejinio gimtadienio išvakarėse ne kur kitur, o darbovietėje. Moteris iki šiol vadovauja vienai maisto parduotuvei.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Savarankiškai nuo keturiolikos

Pirmiausia Gindrusė mintimis nuklydo į savo vaikystę Uldukių kaime, apsuptame Šimonių girios. Jos tėvų Kazio ir Bronės Kriaučiukų šeimoje augo keturi vaikai. Gindrusė buvo jaunylė. Jų šeima gyveno pasiturimai. Tėvai turėjo 40 hektarų žemės, laikė nemažai gyvulių. Žinoma, įkūrus kolūkį, gyvenimas suprastėjo, bet namuose niekada nestigo maisto ir šilumos. Nevaikščiojo apskurę. Tėvas buvo labai gabus. Jį, kai liko našlaitis, ir kitus jo brolius ir seseris globojo giminaitė, išeivijos vyskupo Baltakio motina.

Gindrusė Vanagienė (pirma iš kairės) su tėvais, broliais ir giminaičiais
pokario metais.

Gindrusė su broliu Alfonsu į mokyklą klampodavo kelis kilometrus iki Šimonių. Žiemą kartą grįždami namo buvo ir pasiklydę. Jau galvojo, kad reikės nakvoti po egle. Vis dėlto išėjo į pamiškę ir aplinkiniais keliais vidurnaktį pasiekė namus. Baisiausia, kad tais laikais girioje būdavo pilna vilkų. Laimė, su pilkiais nei jai, nei broliui akis į akį susidurti neteko. Tik staugimą yra girdėję.

„Kai brolis išvažiavo mokytis į Vilnių, nebegalėjau viena eiti per girią į mokyklą. Buvau baigusi septynias klases. Anuomet tai reiškė, kad įgijau pagrindinį išsilavinimą. Taigi nusprendžiau pradėti savarankišką gyvenimą. Dirbti visi vaikai buvome pratinami nuo mažumės. Man su broliu nuo pirmos iki šeštos klasės reikėjo per vasarą kolūkio veršiukus ganyti už tėvą. Darbadieniai jo vardu buvo rašomi. Už tuos darbadienius teduodavo tik po miežių ir kviečių maišiuką. Tėvas galėjo prisidurti pajamų vasarą dirbdamas Naivių durpyne.

Galėjau likti tėvų namuose, bet tuomet būtų reikėję dirbti kolūkyje. To labai nenorėjau. Tad išvažiavau į Noriūnus, kur jau gyveno kitas brolis. Iš pradžių vienai moteriai padėjau prižiūrėti mažą vaiką. Vėliau pradėjau dirbti Noriūnų mokyklos bendrabučio skalbykloje. Tas darbas irgi nebuvo prie širdies. Pasakiau sau, kad tokio juodo darbo nenoriu dirbti, ir išvažiavau į Panevėžį pasimokyti buhalterių kursuose. Matematika ir kiti tikslieji mokslai man labai sekėsi. Kai buvau maža, mama kartais mane nusivesdavo į kolūkio kontorą. Ten stebėdavau, kaip buhalterės mikliai skaitliukais skaičiuoja.

Negalėdavau nuo jų akių atitraukti. Pasvajodavau, kad ir aš taip skaičiuoti norėčiau išmokti. Taigi ši svajonė ėmė pildytis. Buvo nelengva. Tėvas duodavo 3 rublius kelionei į Panevėžį (po 96 kapeikas pirmyn ir atgal kainuodavo bilietas), įdėdavo lašinių. Grįžusi iš mokslų darbo Noriūnuose pagal specialybę iš karto negavau. Man, šešiolikmetei, pasiūlė sandėlio vedėjos darbą tuometinėje Melioracijos statybos valdyboje. Šis darbas irgi nepatiko. Galiausiai gavau buhalterės vietą Noriūnų apylinkėje. Iš ten vėliau buvau pasiųsta mokytis į Vilnių, į tarybinių darbuotojų kursus. Kai grįžau iš kursų, mano etatas apylinkėje buvo panaikintas. Reikėjo vėl ieškotis darbo. Įsidarbinau Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje taupomosios kasos vedėja.

Gindrusei Vanagienei teikiamas Kauno kooperacijos technikumo baigimo diplomas.

Čia dirbant buvo pasiūlyta Kupiškio kooperatyve ekonomistės vieta. Dirbdama vyr. ekonomiste baigiau Kauno kooperacijos technikumą ir tapau diplomuota planuotoja-ekonomiste. Būčiau siekusi ir aukštojo išsilavinimo, bet prastokai sekėsi kalbos, ypač rusų, ir nebesiryžau.

Dirbau Kupiškio prekybos sistemoje iki 1993 metų. Tas darbas man patiko. Jaučiausi savo vietoje. Buvau vienais metais išrinkta geriausia Kupiškio prekybos centro ekonomiste ir apdovanota kelione į Vokietiją.
Toliau prasidėjo mano kaip verslininkės veikla. Savarankiškai dirbti pradėjau įsigijusi šiltnamį, o 1994 metais įsirengiau maisto prekių parduotuvę, iš Genutės Šalkauskienės nusipirkusi pastatą, jos tėvo statytą, grįžus iš Amerikos.

Gindrusė Vanagienė (antroje eilėje pirma iš dešinės) su Kupiškio prekybos centro bendradarbėmis.
Nuotraukos iš asmeninio Gindrusės Vanagienės albumo

Mano parduotuvė buvo pirma privati maisto prekių parduotuvė Kupiškyje. Daug tokių parduotuvių Kupiškyje bankrutavo. Aš tebedirbu iki šiol. Gerai sutariu su tiekėjais. Pavyksta išsiderėti palankių kainų. Vadybininkai mane vadina „mūsų močiutė“. Bankrutuosiu, kai Dyra išveš. Su juo sutarties nėra“, – vaizdžiai pasakojimą apie savo darbinę veiklą baigė pašnekovė.

Apie šeimą ir laimę

Pasmalsavus apie asmeninį gyvenimą, Gindrusė sakė, kad ištekėjo dvidešimt vienerių metų. Susirasti jaunikį nebuvo sunku. Noriūnuose daug vyrų dirbo. Tekėjo jos draugė, tai ir ji nieko nelaukdama sutiko tekėti už savo bičiulio Vytauto. Vyras dirbo vairuotoju. Dažnai išvykęs būdavo. Tad jai teko didžioji šeimos rūpesčių našta.

Moteris prisipažino, kad šeimoje ji visada buvo varomoji jėga, rikiuodavo vyrui darbus. Su jos tempu ne visiems lengva suspėti buvo ir yra.

„Aš visada eisiu griūdama, bet padarysiu. Darbų neatidėlioju. Jei nebepaeisiu, tai pilvu čiuošiu. Esu labai reikli ir aplinkiniams. Taip įpratino tėvas. Jis iš vaikų reikalaudavo, kad visuomet lovą pasiklotume, pavalgę stalą nukraustytume, jei ką dirbame, padarytume iki galo, be jokių išlygų. Mama irgi labai darbšti buvo. Penktą valandą ryto prieš mums išeinant į mokyklą, mama jau būdavo prikepusi blynų. Tokia tvarka namuose būdavo.

Gindrusė Vanagienė su vyru Vytautu ir sūnumi Gailiumi.

Sunku buvo. Pamenu, prieš pat gimdymą dar karvę spėjau pamelžti. Vėliau, kai jau Subačiuje gyvenome, 4 mėnesių vaiką nusiveždavau į darbą su vežimėliu, pasiguldydavau rašomojo stalo stalčiuje ir dirbdavau. Teko ir bobutę samdyti jam prižiūrėti. Su vaiku kulniuodavau į ganyklą karvės pamelžti tris kilometrus.

Kupiškyje 1972 metais pasistatėme namus. Pati ir pamatus rankomis kasiau. Sunku buvo, bet jaunystė ir užsidegimas daug gali. Namą parsivežiau iš tėviškės. Jis medinis, bet apmūrytas.

Kai dėl melioracijos reikėjo iš Uldukių išsikelti, tėvas jau buvo pasirūpinęs namo perkėlimu į Migonis. Važiavo baigti derinti projekto į Vilnių ir ten staiga mirė. Taip tas namas atiteko man. Tėviškės nebėra. Ten žemę mišku apsodinome.

Su vyru susilaukėme dviejų sūnų. Deja, vienas mirė teišgyvenęs tik penkias dienas. Kitas sūnus Gailius su šeima gyvena antrame parduotuvės pastato aukšte. Jis kurį laiką ūkininkavo. Šiandien dirba Vokietijoje. Darbuotis parduotuvėje man kai kada talkina marti Lina, turinti ir kitą darbą.

Labai džiaugiuosi savo anūkais. Lukas Vilniaus universitete baigė chemijos magistrantūros studijas. Dirba Vilniuje UAB „Thermo fisher“. Mantas studijuoja vienoje Vilniaus kolegijoje elektroniką. Gabūs, geri vaikai“, – pasakojo apie save ir šeimą pašnekovė.

Paklausta, ar jaučiasi laiminga, Gindrusė sakė, kad nelengva pačiai rikiuoti savo gyvenimą, kartais pristinga aplinkinių supratimo ir pritarimo, bet dabar skųstis tikrai negalinti. Nepaisant to, kad sveikata šlubuoja, kad operaciją ne vieną teko atlaikyti. Svarbiausia, kad turi užsiėmimą, kad gali nuolat bendrauti su žmonėmis, kad šalia yra artimieji, turi draugių.

„Jei neteksiu parduotuvės, bus amen. Dirbu ne dėl pinigų. Palaidoti jų užteks. Pinigai tik suteikia laisvės, lengviau bėdai ištikus, kai jų turi. Man svarbiausia yra išeiti iš namų, pabendrauti su žmonėmis. Diena tuomet akimirksniu prabėga, nėra kada apie savo negalias galvoti“, – pokalbio pabaigoje teigė pašnekovė.

Reklama
5 Komentarai

5 komentarai

  1. jolanta (188.69.214.209)

    2020-06-07 at 09:52

    Manau yra nemzai tokiu kaip ji, kuo gi nusipelne.

  2. skaitytojas (85.206.211.247)

    2020-06-05 at 18:14

    Na žurnalistei yra ką parašyt, jau nebe pirmą kartą tos nuotraukos lyg tai butų kažkas iš dangaus nuleista, tokių ,kaip minima ponia šimtai ir tukstančiai, nieko ypatingo gyvenime nera įvyke, tik kad sugebejo nusipirkt buvusią medicinos įstaigą, tai stebuklas, prekybininkai sugeba, tą ir išmoke koop. technikume.

  3. Vitass (84.15.176.252)

    2020-06-05 at 12:50

    Mieloju, zmoniu turi but visokiu, kas bus jei visi busim tokie kaip Gendruse, zemej truks vietos vieni kitus pradesim pjaut, naikint, pasaulis bus tuscias, nykus ir nuobodus.

    • Danutė (78.63.164.245)

      2020-06-05 at 17:22

      Jei nors dauguma būtų tokie, kaip ši fantastiška moteris, pasaulis taptų nuostabus. Reikia mylėti žmones taip, kaip Ji juos myli, tada nekils noras pjauti. Niekada nepamiršiu, kaip ištikus nelaimei Gendrusė pirmoji neprašoma atskubėjo į pagalbą, padėjo, kuo galėjo. Sveikatos Jums ir dar daug daug jubiliejų.

  4. Puiku (84.15.191.37)

    2020-06-05 at 08:43

    Darbštumas ir noras daug nuveikti gyvenime labai gražios žmogaus savybės. Kol darbingi ir net jauni pašalpiniai dejuoja ir laukia, kad kas nors jiems duotų ir dovanotų , energinga vyresnio amžiaus moteris sugeba užsidirbti , versliuką turėti. Tik mokytis iš tokių žmonių. Su jubiliejumi!

Komentarai

Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų