Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ARTYBĖS AIDAS

Romo Kasiliausko nuotrauka

Fotonovelė

Regina Totorytė-Stundienė

Metalo milžtuvėje groja pirmos pieno čiurkšlės, netrukus virstančios šnaresiu į sumuštą korėtą putą. Mama baigia melžti karvę, o aš, devynmetė, tupiu pievoje ir baltoj dobiliuko galvikėj ganau bitelę.

Niaukus dangus jau blausiasi nuo pusę jo užgobti ketinančio juodo debesies. Kažkur, dar tolokai, užsigirsta duslokas griaustinio grumesys. Mama atsitiesia su pilna milžtuve ir, žvilgtelėjusi į juoduojantį dangaus kraštą, paliepia: „Parnešk namo pieną, esu pažadėjusi kaimyno karvę pamelžti, nerims gyvulys pertvinkusiu tešmeniu, kol audra šėls…“

Jergutėliau, koks nenusakomai ilgas buvo tas kelio galiukas nuo ganyklos iki namų. Einančiajai vėjo gūsis plakė prie pakinklių perkelio suknelę, o tiesiog akyse augantis debesis atrodė, kad artinasi tiesiai į mane. Teliūskuojasi nešamas pienas, po kiekvieno žaibo botago vis labiau pinasi kojos, o kai trinktelėja perkūnas, iš baimės apmiršta ir širdis. Juodoje debesies paklotėje vis dažniau sumirguliuoja į voratinklio ratą panašūs kamuolinio žaibo ratilai. O grumesys sulig kiekvienu žaibo kirčiu vis skardėja. Susivokiu, jog namo nebespėsiu. Pakeliui tėčio dėdės kiemas: reikia užeit. Ir vos tik pasuku į takelį, įrėmintą gerokai ūgtelėjusiomis eglaitėmis, trenkia žaibas. Atrodo, kad po pat mano kojomis, kad net pritupiu, bet milžtuvės iš rankos nepaleidžiu. Žaibo pliūpsnis, panašus į ugnies plytų sieną, užlieja akis, bandau rėkti, o vietoj balso – šnabždesiai. Kojos, per pakinklius pakirstos, kaip medinės, visai neklauso ir rodos, kad tų keliolikos žingsnių iki gryčios durų niekada nenueisiu. Lygiai taip pat neturiu jėgų nuspausti durų rankeną. Vis dėlto išgirdęs krebždesį jas atveria dėdė: „Iš kur tu, vaikel, per šitokį griaustinį? Kamuolinis žaibas ką tik uždegė Valaišio klojimą.“ „Pieną namo nešiau, – išlemenu pirmus žodžius, – bet nebespėjau.“ „Dieve, Dieve, – surypuoja dėdina, – viedras geležinis, taigi galėjo užmušt vaiką, kai taip arti trenkė.“

„O ar mamos nenutrenkė?“ – sugrįžta į mintis dar nenurimusi baimė.

Gi mama su tuo svetimu pienu, baisingą trenksmą išgirdusi, permerkta liūties lėkė be dvasios, pamiršusi senolių prisakymą, kad bėgantį žaibo kirtis greičiau pasiveja, bauginama minties, ar gyva aš. Neradusi namie parėjusios, lėkė į kaimynystėje stovinčius anytos namus, vildamasi surasti mane pas babytę užėjusią. Kol liko trečias, neapibėgtas, dėdės kiemas. Ir kai ji mane apkabino, glėbyje ištirpo visas patirtas siaubas. Jutau, kaip jos širdis daužėsi lygiai taip, kaip manoji, išvydus tas degančias plytas.
Dabarty suprantu, jog tąsyk josios baimė persikeitė į meilę. Netikėtą, trumputę, kaip tas glustelėjimas glėby.

…Ir kai mane, netikėtai liūčiai užklupus, pusiaukelėje po savuoju lietsargėliu pasitiko manoji devynmetė, nešdama skėtį man, pagalvojau, kad greičiausiai buvau pasakojusi, koks anuomet buvo manosios mamos artumas, žegnotas žaibu.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų