Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

NAMĖ TĖP MIELA

„Paskalbosykim kupiškenckai“

Palmira KERŠULYTĖ

Nešumni moteryta ošenai, vyrėlis vėl toks prasčiokėlis, mas ir susdainovom. Ne razboinykas buvo, tik paūmus, sniurglį nušluostis kožnom, jėgu užkabins. Panėlių daugybį po visų Lietuvų turėjo, visur jo išlakstyta. Misliu, apsižėnysma, prisas vuodagų, ale tėp ir buvo. Neblogas su jo gyvėnimas, kėp basakytė.

Tik va, jėgu svėtimas vyras baliuškoj atsisada prė šono, toj susraukia, po trupčiukų jį stuma stuma, kolai no suolo pumpt nustuma. Tė kas gi mon raikia daryt, negi prarijo? Svieti yr mat devyniosdėšimt durnių ir žėdnas savaip durniuoja.

Pavoserį tai jis labai rūpinas, kad pirmom išlakt kalnan ortų. Vis soko, nedirbsi, aisi nuskurįs, o kad dirbi, tagul ir nešumniai gyveni, ale bat jau nenuogas, apsivilkįs. Nieko mum dabar netrūksta, sveiki, tai ir bagoti, kiurksom sau namė.

Vyrėlis toks šposinykas, su jo nenobodu, pasrėmįs golvų runku kad dėjuoja, nei mėgojau, nei volgiau, kėp šunius sukiaus, nėr kadu šlypsas užsidėt, nėr kadu apstaisyt. Soko, Alijošius važinėja po dungų (griaudžia), aisiu paukštėlių vesėlios, pasrišiu šlypsų, kad kojos nešaltų.

Patrepsi, pagroja su armošku mon dainuškų: rūpas bernėlis, rūpas darbėlis, tavo galvalaj bus klapatėlis. Pasdairydamas kėp gandras stuop stuop po kiemų pavoikščioja.

Žiūrėk, prapuolo, jau nebar, ataina su žilvičio šakeli, nupjauna vienų golų paužulniai, kitų tėsiau, išpjausto viršuj vienų skylutį, toliau bant tris ir tirliuoja su pirštais. Kai štukavoji, tai nė ti širdės užgauni, nė ti sunku.

Pasodaj toks prūdas iškastas, tai čia karalysta lakštingalų. Rytų praskropšto akis vyrėlis ir dui dainuot, labai moka išburbuliuot kėp lakštingėla ir kėp geguta. Mažučiukas paukščiukas lakštuta, snukiukas laibutis, smailas, o balsas koks! Prijimni lakštutas gėsma.

Do vienas džiaugsmėlis, kad mono žmogus prė stolo nesišaipo, nesrauko, nesunkus unt volgymo. Jom kų išvėrdi, visa gerai, nieko nebrokija, valig jo, rokuoji, žirnienas zacirkos pavolgei, tai purpt purpt, o rokuoji, jėgu kvėtienas posiurbai, tai šipšt šipšt, slidi, rokuoji, šleikštu, prasčiau. Tik Jėzau, švintenyba, jėgu nepėrsižėgnojai prėš volgymų, jau blogai.

Kadai kodžių gyvanam, nebasuskaičiuos, kiek mon golvų išūžė. Ui Dieve, gi žėdnoj gryčioj rasi dūmų. Išsivėdini, apsitišiji ir vėl gyveni.

Turiam savo arkliokų, vėnuolika mūsų gektarų, pavoserį visadu važiuojam povakariu apžiūratų. Kad ir išdumblotas kėlias, nekroto, sėdim vežėtys su kraslu unt spyruolių, dairoms, vyrėlis kėp gegužiukas kukuoja, čiauška. Ne bat kėno nosiu šitėp pakalbat.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

NAMĖ TĖP MIELA
Reklama
3 Komentarai

3 komentarai

  1. dar (212.117.7.253)

    2020-05-24 at 10:37

    Paukščiukas-paukščiokas, snukiukas-snapėlis, vėnuolika-vėnuoleka,gegužiukas-gegužiokas.

  2. Naktaiza (90.112.91.67)

    2020-05-22 at 15:44

    Žodis „naktaiza“ yra labai gražus, nes kaip tik „naktaizų“ užsirišdavo senelis, tokią tautinę juostelę, eidamas į svečius. Net apsidžiaugiau radus kupiškėnų seną žodį.

  3. Aš manau (77.221.93.6)

    2020-05-21 at 20:14

    Rūpinas-storojas,suolo-zaslono, dėjuoja-badoja,šlypsas-naktaiza, gandras-starkus, spyruoklių-sprandžinų.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų