Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KINO SPĖLIONĖS PRIZAS KELIAUS Į KUPIŠKĮ!

Intelektinio žaidimo nugalėtoja Roma Vasiliauskienė.

Tris savaites Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus savo virtualius lankytojus kvietė dalyvauti intelektiniame žaidime „Kino spėlionė 3 x 10“, skatindamas prisiminti lietuviško kino istoriją, atsakyti į klausimus apie filmus ir jų kūrėjus. Nugalėjo į visus trisdešimt klausimų teisingai atsakiusi Roma Vasiliauskienė iš Kupiškio! Kai baigsis karantinas, į Kupiškį, į miestelį šiaurės rytų Lietuvoje, bus išsiųsta unikali muziejaus dovana.

Roma Vasiliauskienė  apie Kupiškį, kiną ir save

Sveikiname Jus, Roma! Ir – kviečiame susipažinti.

Gimiau Kupiškio rajone, Ąžuolytės kaime. Vilniaus kultūros mokykloje mokiausi bibliotekininkystės. Baigusi studijas, metus dirbau Kėdainių rajone, Šėtos miestelio bibliotekoje. Po to grįžau į gimtinę ir jau 38 metus dirbu Kupiškio bibliotekoje.

Papasakokite apie Kupiškį.

Nors Kupiškis rajono centras, tai nedidelis, ramus ir jaukus miestelis, kuriame gera gyventi. Gaila, žmonių mažėja, dabar apie 6 tūkstančiai belikę. Bet gal grįš išvykę, pasiilgę gimtinės grožio? Juk čia – Kupiškio marios ir įspūdinga sala Uošvės Liežuvis, nuostabus Kupos upės slėnio parkas, miestą puošia skulptoriaus Henriko Orakausko kūriniai. Apie dvidešimt metų Kupiškyje gyvenęs menininkas mums „pasodino“ metalinį „Baltų pasaulio medį“, yra daug krašto istoriją ir geografiją įamžinusių skulptūrų. Tarp pastarųjų – Lėvens ir Kupos upių, prie kurių šliejasi Kupiškis, meniniai įprasminimai.

Todėl šios upės pavaizduotos miesto herbe?

Taip, Kupiškio herbe pavaizduotas Lėvuo ir Kupa, trys linų ryšulėliai. Bet ne tik linais garsus mūsų kraštas. Dirbu bibliotekos Kraštotyros skyriuje, turime sukaupę daug vertingos istorinės informacijos.
Įdomu sužinoti, kad, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų Gyvakarų kaime, jis dešimt kilometrų nutolęs nuo Kupiškio, archeologai rado akmens amžiaus kapą, datuojamą III tūkst. pr. m. e. pab.– II pr. m. e. 1 p.
Dar įdomu, kad ant Kupiškio piliakalnio jau XIII a. stovėjo medinė Kupiškio pilis. O miesto pavadinimas, kaip lengva nuspėti, kilo iš Kupos upės pavadinimo, tarmiškai reiškiančio smarkiai bėgti, kunkuliuoti.

Iki karantino miesto bibliotekoje vykdavo daug renginių. Tai susitikimai su rašytojais, projektai, pristatantys Kupiškį ir rajono kaimus. Pastaruoju metu ypatingą dėmesį skiriame garsių mūsų krašto žmonių pagerbimui, jų veiklos sklaidai.

Ar tarp jų daug Lietuvos teatro, kino kūrėjų, garsių kultūros asmenybių?

Yra nemažai. Vienas garsių – Povilas Zulonas, pedagogas, etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius ir aktorius, vaidinęs pagrindinį piršlio vaidmenį. Beje, apie šį unikalų teatrą, veikusį 1966–1992 m., yra įdomios medžiagos mūsų bibliotekos tinklalapyje www.kupiskiovb.lt. Gerai žinomas ir Povilo vyresnysis brolis – Petras Zulonas.

Jis 1931–1933 m. Kaune lankė Juozo Vaičkaus kino ir teatro studiją, vėliau – Andriaus Olekos Žilinsko dramos studiją. Iki 1940 m. vaidino Kauno teatruose, o 1940–1982 m. buvo Lietuvos akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorius ir net direktorius (1948–1954).
Ilgametis Klaipėdos dramos teatro režisierius ir vadovas Povilas Gaidys taip pat mūsiškis, iš Subačiaus. Iš Kupiškio krašto kilusios aktorės Eugenija Bajorytė, Janina Matekonytė, Unė Babickaitė.

Tikriausiai U. Babickaitės gyvenimas ir kūryba įkvėpė miesto Kultūros centro darbuotojus rengti Kupiškyje Unės Babickaitės profesionalių teatrų festivalį „Art do“. Šių metų pavasarį festivalis būtų vykęs jau trečią kartą, bet dėl karantino nukeltas į rudenį.

Tikiuosi, kad dar bus ta reta ir gera proga pamatyti įvairių teatrų spektaklių. Žmonės labai mėgsta šį festivalį.

Susidaro įspūdis, kad Kupiškyje gyvena ypatingai kultūrą ir meną vertinantys žmonės.

Taip, nors kartais… ir nesutariame. Prieš keletą metų buvome sumanę bibliotekai suteikti garsios mūsų krašto asmenybės vardą. Tąkart visas Kupiškis aktyviai įsitraukė į balsavimą, diskutavome laikraštyje.
Daugiausia balsų surinko Juozas Baltušis, piemenavęs Puponyse, ten dirbęs samdiniu pas ūkininką, Valdas Kukulas, gimęs Noriūnų gyvenvietėje, Algirdas Julius Greimas, jis mokėsi Kupiškio gimnazijoje.
Daug svarstėme, ginčijomės, bet nepavyko kurio nors vieno iš šios trijulės išrinkti. Gal šiam sprendimui dar nepribrendo laikas?

O Jūs? Kodėl pasirinkote darbą bibliotekoje, prie knygų?

Mane nuo paauglystės laikų domina literatūra, kinas, teatras. Kai mokiausi mokykloje Kupiškyje, buvo kino teatras „Taika“. Dažnai eidavau į kiną, tada rodė daug rusiškų filmų, buvo populiarios indų melodramos.

Šiandien „Taikos“ vietoje – Jaunimo centras su savo užimtumo programa, filmai rodomi Kultūros centre. Su nostalgija prisimenu mokyklinius laikus, kai mieste buvo kino teatras, o per televiziją rodė daug spektaklių, televizijos filmų. Aš taip žavėjausi kinu, kad net rinkau aktorių nuotraukas, klijavau į albumus.

Tarp mano mylimiausių aktorių – Vaiva Mainelytė, Doloresa Kazragytė, Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, Valentinas Masalskis. Iš užsienio aktorių išskirčiau rusus Nataliją Belochvostikovą, Igorį Kostolevskį.

Gerai išmanote kiną. Tad ar sunku buvo atsakyti į kino spėlionės klausimus?

Visaip buvo. Klausimas apie režisierių, sukūrusį anekdotų personažą Kindziulį, privertė galvoti, ieškoti atsakymo.

O apie Arūno Žebriūno filmuose „Paskutinė atostogų diena“ ir „Gražuolė“ vaidinusias mergaites iškart atsakiau, nes gerai įsidėmėjau Liną Braknytę ir Ingą Mickytę. Man labai patinka ir kiti režisieriaus A. Žebriūno filmai „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“.

Iš lietuviškų filmų ir jų kūrėjų išskirčiau Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, kuriame vaidino mano mylimi aktoriai V. Mainelytė, V. Masalskis, Algimantas Masiulis, Marijono Giedrio „Nesėtų rugių žydėjimą“ su aktoriais Donatu Banioniu, Ingrida Kilšauskaite, Antanu Gabrėnu, Rimantu Bagdzevičiumi. Neįmanoma pamiršti ir kitų lietuvių režisierių darbų. Patinka Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Dievų miškas“, Algirdo Aramino „Maža išpažintis“, Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ ar Ričardo Marcinkaus „Pakeliui“.

Yra daug gerų lietuviškų filmų. Dabar didžiausia mano svajonė – pamatyti naujausią A. Puipos filmą „Kita tylos pusė“.

Ši svajonė tikrai išsipildys!

Kalbino Liucija Armonaitė

 

Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Daina (78.63.184.89)

    2020-05-08 at 07:52

    Šaunuolė,Romute!!!

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų