Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

GYVENIMUI SULĖTĖJUS, KŪRYBINES GALIAS PASITELKUS

Irina Gabrėnienė – tikra auksarankė. Ji atnaujina visus senus daiktus.

Kai šiandien populiaru sekti „zero waste“ (iš anglų kalbos išvertus – gyvenimas be šiukšlių) judėjimą, Kupiškyje gyvenanti Irina Gabrėnienė tokios filosofijos laikosi visą gyvenimą. Nebenaudojamus daiktus pašnekovė geba kūrybiškai pritaikyti savo buičiai.

Auksarankė mėgsta kūrybinius eksperimentus ir virtuvėje.

Artėjant šv. Velykoms su I. Gabrėniene pasikalbėjome apie kiaušinių dažymo būdus, kaip nebrangiai, bet kartu ir įdomiai pasiruošti šventinį stalą ir kokių galima įžvelgti šiųmetės, kitokios, gamtos atbudimo šventės privalumų.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Daugiausia idėjų – galvoje

„Buvau toks vaikas, kuriam sekėsi dailės ir darbelių pamokos. Už įskiepytą kūrybiškumą dėkoju savo amžinatilsį tėvams“, – sakė Irina Gabrėnienė.

Irina siūlo prieš šventes susitvarkius namus nereikalingų daiktų neišmesti, o juos kūrybiškai panaudoti.
Galbūt susikursite gražią stalo dekoraciją?

Jos šeima gyveno taupiai. Jei norėjai ką nors gražaus turėti, turėjai pasidaryti pats ir beveik iš nieko. Medžiagos sovietiniais metais buvo gana brangios, o ir pasirinkimo tokio gausaus nebuvo.
Visi siūlų, medžiagų, dažų ir kitų daiktų likučiai namų ūkyje būdavo panaudojami – nuodėmė būtų buvę juos išmesti.

Gražūs darbai gimdavo derinant likučius su gamtinėmis medžiagomis. I. Gabrėnienė prisiminė vaikystės metus, kai prieš Kalėdas tėtis savo rankomis padarė eglės žaisliukus – iš bronzos miltelių pagamino dažus ir jais nudažė kankorėžius. Tokiais bronziniais kankorėžiais dekoruota eglė atrodė fantastiškai.

Tėvų pavyzdžiu sekė ir Irina. Kūrybinių idėjų ieškodavo žurnaluose, laikraščiuose, bet daugiausia minčių gimdavo galvoje.

Taip sukurti paveikslai iš plunksnų, šiaudų, įvairūs rankomis siūti žaislai ir netgi pačios piešiniai. Piešti peizažus pašnekovę išmokė mama.

Pomėgį kurti I. Gabrėnienė šiek tiek apleido, kai gimė vaikai ir atsirado kitų prioritetų.
Tačiau pradėjus vaikams eiti į mokyklą, kūryba vėl atgijo.

Ypatingai vasarą, iš guašo, klijų, popieriaus ir kitų mokyklinių priemonių likučių mama darydavo atvirukus, paveikslėlius ir kitas mielas smulkmenas.

Skardinis indas gali tapti puikia pieštukine.

„Dabar kalbama, kad reikia tausoti gamtą. O seniau sakydavome, kad nevalia išmesti. Stengiuosi sunaudoti viską, kas tik įmanoma. Pavyzdžiui, nusiperki skardinę konservuotų pupelių, jas suvalgai, o iš indelio galima pasidaryti puikią pieštukinę. Toje skardinėje galima ir žvakę pasidaryti iš žvakių likučių. Dagtis padaroma iš kelių susuktų, pavaškuotų medvilninių siūlų arba iš vieno storesnio. Panaudojau ir keraminių plytelių duženas. Aplink kriauklę susilipdžiau mozaiką“, – porino I. Gabrėnienė.

Rankdarbių mėgėjai geriausia kurti vienumoje. Nerdama į kūrybą nori susikaupti.
Irina prisijaukino ir vilną. Nuotraukoje – veltos aguonos.

Moteris stebisi, kai išgirsta žmones skundžiantis, kad nėra ką veikti. Karantino dienomis I. Gabrėnienė siūlo išsikelti sau uždavinį – prieš Velykas susitvarkius namus neišmesti nebereikalingų daiktų ir bent dalį jų, pasitelkus kūrybines galias, pritaikyti praktiškai. Darbas smagus, o kartu ir naudingas.

Valgomos puokštės, kurtos Irinos rankomis.

Pasimels ir namie

Vienintelis pomėgis, kuriam Irina paišlaidauja, yra knygos. Skaitytoja įsitikinusi, kad geriau turėti savo knygą namuose, o ne jos ieškoti bibliotekoje ar skolintis iš pažįstamų. I. Gabrėnienės namų bibliotekoje daugiausia vyrauja praktiškos – rankdarbių, patarimų knygos. Taip pat Irinai patinka skaityti gyvenimiškas, tikrais faktais paremtas istorijas.

Šv. Velykos I. Gabrėnienei – šeimos šventė. Visi trys sūnūs jau suaugę ir sukūrę savo šeimas, su mama gyventi likusi jaunėlė dukra Inga. Ji – pagrindinė mamos talkininkė ir patarėja kūrybiškumo klausimais. Moteriai iš dalies apmaudu, kad šiemet per Velykas pilna apribojimų, bet į šią situaciją reikia žvelgti teigiamai.

„Per Velykas atvažiuoja vaikai su šeimomis, kepame šašlykus, antį ar kepsnius. Gaila, šiemet to nebus. Turime ne liūdėti, o džiaugtis savo artimaisiais, kad jie sveiki, susėdę prie šventinio stalo linkėjimus vieni kitiems perduosime per išmanųjį telefoną“, – manė I. Gabrėnienė.

Irinos Gabrėnienės namų biblioteka.

Ne bėda ir bažnyčia. Melstis namuose Irinai – daug priimtinesnis variantas. Dievas yra visur. Be to, namų aplinkoje galima labiau susikoncentruoti į maldą. Nebūsi varstomas aplinkinių žvilgsnių, niekas nežiūrės nei kaip esi apsirengęs, nei kiek eurų paaukojai bažnyčiai. Velykos ir vidinė ramybė – du neatsiejami dalykai.

Ne visur reikia kruopštumo

Kai šiandieninis gyvenimo tempas sulėtėjęs, galima skirti daugiau laiko pasiruošti Velykoms – išbandyti naują kiaušinių marginimo būdą arba patiems pasiruošti anksčiau nedarytų patiekalų. Pats metas atsigręžti ir į senovės lietuvių virtuvę, ypač per Velykas, ant stalo būdavo šaltiena arba kiti iš kiaulės galvos pagaminti produktai, pavyzdžiui, vyniotinis.

Anot I. Gabrėnienės, šiam patiekalui – vyniotiniui – tereikia kiaulės skrandžio ir riebios kiaulienos. Labiausiai tinka kiaulės galva. Kiaulienos skrandį reikia iššveisti, išplauti ir iš vakaro užmerkti sūdytame vandenyje. Jau kitą dieną galima ruošti vyniotinį – mėsą be kaulo reikia gana smulkiai sukapoti ir pasūdyti, pridėti smulkinto česnako. Gautu mišiniu prikimšti pilną skrandį, jį užsiūti ir pašauti kepti orkaitėje apie porą valandų. Iškepusį vyniotinį paslėgti. Skonis turėtų nustebinti.

Plunksnos dailiai nutūpė Irinos paveiksluose.

O kokios gi Velykos be margučių? Kiaušinius baltu lukštu galima originaliai nusidažyti juos išvirus suvyniotus į šilkinį kaklaraištį, skarelę ar kitą natūralaus pluošto audinį.

Svarbiausia verdant šiek tiek acto įpilti ir išvirusius kiaušinius kurį laiką tame nuovire palaikyti.
Įdomiai atrodo ir nagų laku dažyti kiaušiniai. Nagų laką sulašinus į vandenį, merkiamas virtas kiaušinis nusidažo įvairiausiais margais raštais. Tik tokio kiaušinio geriau nevalgyti – naudoti kaip stalo puošmeną.

Pastaruoju metu I. Gabrėnienė daro ir erdvinius tortus – į skaidrią želę švirkštu įlieja spalvotą skystos konsistencijos želę. Šią technologiją pasiūlė interneto platybėse receptą radęs ir pirmas jį išbandęs sūnus Vaidas. Anot šeimininkės, tai savotiška trimatė tapyba, tiktai su švirkštu.

Trimačiai želės tortai – tapyba švirkštu.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Manau (78.57.189.140)

    2020-05-08 at 17:11

    Tikrai sektinas pavyzdys.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų