Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MARIUS MARCINKEVIČIUS: „ESU TIESIOG PASAKOTOJAS“

Poetas Marius Marcinkevičius atskleidė, kad Kupiškio kraštas jam labai patinka, prie Lėvens užtvankos, netoli Virbališkių, yra nusipirkęs žemės sklypą, kur ketina pasistatyti nedidelį namą. Žvejodamas mariose yra sukūręs nemažai eilėraščių, juokavo, kad kai nekimba, geriausia kurti eiles.
Autorės nuotrauka

Vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje susitikome su gydytoju, rašytoju ir keliautoju Mariumi Marcinkevičiumi. Sostinėje gyvenantis poetas teigė pamilęs Kupiškio kraštą – daug eilėraščių sukurta žvejojant Lėvens užtvankoje.

Taip pat M. Marcinkevičius papasakojo apie savo kūrybą, atskleidė, kodėl visi gydytojai iš esmės yra rašytojai, pasvarstė, kokia popierinių knygų ateitis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Rašote nuo vaikystės. Apie ką Jūsų pirmos eilės?

Pirmi eilėraščiai buvo apie mokyklos draugus. Eilėraščiai buvo trumpi, linksmi. Dėl savo kūrybos gaudavau nuo bendraklasių į kailį. Apie ką tiksliai rašiau, jau pamiršau, nes daug metų praėjo.
Pirma mano kūrybinį potencialą pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja. Sykį reikėjo parašyti rašinėlį apie mylimiausią savo gyvūną. Sukurpiau realiais faktais paremtą istoriją apie šunelį, kuris mėgo graužti batus. Visos šeimos avalynę susitempęs virtuvėje po stalu grauždavo, o rytais reikėdavo visiems juos išsidalyti. Rašinėlis mokytojai labai patiko, jį pakabino mokyklos stende. Ties tuo rašiniu mano ankstyvoji rašytojo karjera baigėsi.

Grįžęs iš kariuomenės pradėjau rašyti liūdnus eilėraščius apie kryžius, kryžkeles, netgi bites.
Gimus vaikams ėmiausi paprasto pasakojimo žanro. Dukra norėdavo pasakojimų apie princeses, o sūnus apie kareivius, riterius ir kitus vyriškus reikalus. Tingėdavau skaityti, tai pats prikurdavau įvairiausių pasakojimų – ir eiliuotų, ir neeiliuotų.

Išvykęs į komandiruotes savo kūrybą siųsdavau žmonai, o ji vaikams perskaitydavo. Vėliau pasakojimais susidomėjo mano draugai, kurie prašydavo ką nors sukurti jų atžaloms. Tada ir gimė pirma knyga vaikams.

Esu matęs, kad Vilniuje ant tilto užrašyti mano eilėraščiai, didesnio įvertinimo man, kaip poetui, turbūt nėra.

Viename interviu esate sakęs, kad Jums, kaip vaikų rašytojui, tenka konkuruoti su „Youtube“. Kuo rašytojas gali nustebinti, sudominti šiuolaikinį vaiką?

Nelaikau savęs rašytoju – esu tiesiog pasakotojas. Šiais laikais kūrėjai yra spaudžiami leidėjų, visuomenės, socialinių tinklų. Visi žino, kaip reikia šnekėti, kaip reikia daryti ir transliuoti.
O aš, paprastas pasakotojas, noriu rašyti apie tai, kas atrodo nuoširdu. Kūryba nėra masinė gamyba, šiuo atveju mano kūryba skirta ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.

Vis tiek dažniausiai vakare mama ar tėtis skaito pasaką vaikui, todėl reikia, kad ji patiktų abiem. Noriu, kad tarp tėvų ir vaikų susikurtų jaukus vakaro ryšys, o aš tarp jų – per vidurį.

Naujausia Jūsų knyga vaikams „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“. Kaip kilo idėja parašyti šią knygą?

Sumanymas knibždėjo dar tada, kai mano sūnui buvo ketveri. Tai toks vaiko gyvenimo etapas, kai norisi statyti palapines, žaisti po stalu, pačiam planuoti savarankišką keturmečio gyvenimą.

Mano knygoje mažas pelėdžiukas pabėga iš namų, nes nori tapti medžiotoju ir grįžti namo kaip rimtas suaugęs vyras. Jis iš tikrųjų tampa medžiotoju, gaudo mažą pelę, su kuria susidraugauja. O kaip toliau buvo, tegu lieka intriga.

Pernai Jūs debiutavote ir kaip suaugusių rašytojas. Romane „Juodoji Vilniaus saulė“ rašote apie tarpukario laikų Vilnių. Kodėl pasirinkote būtent šį laikotarpį?

Tarpukario laikotarpis iškritęs iš sostinės istorinio konteksto. Be to, ten aš nemažai pasakoju žydų istorijos, kadangi tuo metu pusę Vilniaus gyventojų sudarė žydai. Pas mus pilna išlikusio rusų, lenkų paveldo, žydiško praktiškai niekur nėra. Todėl pajutau troškimą papasakoti apie tai, kas prarasta, o kad skaityti būtų įdomiau, įdėjau detektyvinį „varikliuką“.

Be to, senelė, tarpukariu gyvenusi Vilniuje, mane dar vaiką vedžiodavo po miestą ir pasakodavo, kaip prieš tai būdavo, kaip viskas keitėsi. Tie pasakojimai buvo be galo intriguojantys, tarytum mistiški.

Esate knygas rašantis gydytojas. Gal Jūsų knygos turi gydomąjį poveikį?

Žinoma. Medicina ir kūryba yra gana artimos sritys. Gydytojų-rašytojų pilna. Žmones gydė ir jiems rašė Jonas Basanavičius, Michailas Bulgakovas, Artūras Konanas Doilis. Kai rašai ligos istoriją, parašęs ją nubrauki žodį „ligos“ ir lieka žodis „istorija“. Todėl iš esmės visi gydytojai yra rašytojai. Kartais dar pašmaikštauju, kad mus pirmame kurse mokė, kaip neįskaitomai rašyti.

Ką manote apie popierinės knygos likimą? Ar ateities kartos knygą matys tik muziejuje?

Popieriniai laikraščiai jau po truputį nyksta. Kad knygos išnyks, nesinori tikėti. Knyga kaip maistas. Ar gurmaniškas maistas išnyks? Tikrai ne! Visada atsiras norinčių pasimėgauti skania kava ir pyragaičiu. Ateityje popierinė knyga bus tikras delikatesas, o internetas jau dabar yra kaip kebabas.

Kitaip tariant, telefone ir kompiuteryje galima sužinoti tik informaciją, o knyga skirta pasimėgauti.

Dažnai lankotės Kupiškyje, o Lėvens užtvanka Jums yra ta vieta, kur gera kurti. Kokių sąsajų turite su Kupiškiu?

Prie marių, netoli Virbališkių, turiu įsigijęs žemės. Žadu pasistatyti ten nedidelį namą, juokauju, kad būsiu tikras kupiškėnas.

Su Kupiškio kraštu kadaise supažindino mano draugas, tiksliau jo žmona, kuri kilusi iš Virbališkių. Dabar pamaryje praleidžiu beveik visą vasarą. Žvejodamas esu parašęs nemažai eilėraščių – ką gi veikti, kai nekimba?

Prie marių būčiau ir visas vasaros dienas, jei ne kelionės, kurias labai mėgstu. Pavyzdžiui, į Knygų mugę atvykau iš Šri Lankos. Ten labiausiai sužavėjo tai, kad visur pilna egzotiškų gyvūnų. Tarkim, kambaryje, kuriame nakvodavau, netrūko gyvačių. Baimės nejutau, nes žinau, kad joks gyvūnas nekąs, jei jo neliesi.

Daug keliavote po Aziją. Mokėtės akupunktūros Kinijoje, lankėtės Indijoje, Irane, Turkijoje. Kodėl šie Rytų kraštai tokie patrauklūs?

Europa nusibodo. Romos imperija turbūt turėjo kažkokį vieną architektą, kuris visus senojo žemyno miestus pavertė štampuotėmis. Taip nutiko ir Jeruzalei, kai Romos imperija ją užėmė ir išgriovusi miestą pasistatė pagal savo trafaretą.

Man patinka ne vien Azija. Greitai keliausiu į Ameriką, aplankysiu lietuviškas mokyklas. Čikagoje gyvena apie milijoną lietuvių, ten yra daug lietuviškų mokyklų ir darželių. Esu labai laimingas, kad mano eilėraščiai įtraukti į jaunųjų Amerikos lietuvių mokyklų mokymo programas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų