2024/03/28

 

ATSAKOMYBĖ BŪTI OPOZICIJA

Kristina JAKUBAUSKAITĖ-VERŠELIENĖ
Kultūros projektų edukatorė

Pastaruoju metu daug mąstau apie lyderystę, valdžią, autoritetus ir jų pripažinimą. Miestuose ir valstybėje. Taip nutinka, kad kas ketveri metai renkame valdžią.

Būna, kad susumavus rezultatus liekame nusivylę ir nepatenkinti, nes laimėjo ne tie, už kuriuos patys balsavome. Būna, kad laimi tie, už kuriuos balsavome.

Nesvarbu kurie – patinkantys ar ne – tam tikrą laikotarpį užima valdžios pozicijas.

Atsitikus krizei, kaip šiuo metu, ar iškilus didesnio masto klausimams, žmonės, būnantys valdžios pozicijoje, imasi lyderystės. Jie visomis jiems suteiktomis galiomis bando suvaldyti situaciją.

Dažnai dirba neįtikėtinai įtemptu režimu, prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Asmeninis gyvenimas būna toliau.

Prioritetas yra vienas – suvaldyti valstybei ir visuomenei kilusias grėsmes – viruso ar ligos plitimą, kylantį chaosą, emocinius visuomenės išlydžius, ištverti neigimą, keiksnojimą, nenutrūkstamą srautą stebėtojų ir šono kritikos, opozicijos pastangas įrodyti, kad viskas, ką daro esantieji valdžioje, yra blogai.

Krizė, kaip reiškinys, ypatingas. Tai gali būti ir nestandartinės situacijos, kai reikia didesnių nei įprasta pajėgų suvienijimo, susitelkimo, supratingumo, sąmoningai pozityvaus nusiteikimo, bendrų interesų iškėlimo aukščiau už asmeninį.

Dabar labai svarbu tų, kurie atsidūrė krizės priekinėse linijose, palaikymas, parama. Visų pirma, žmogiška, emocinė parama. Arba bent netrukdymas veikti.

Pasitikėjimas, kad valdžios asmenys veikia mūsų labui ir veikia geriausiai kaip yra įmanoma. Kai yra ekstremali situacija, natūralu, kad nėra laiko ilgiems ir detaliems apmąstymams. Tam tikri sprendimai gali pasitvirtinti, o dalis – gali pasirodyti ir ne tokie sėkmingi.

Labiausiai per krizę kenkia bandymai pasipelnyti, susikrauti sau politinį ar socialinį kapitalą, ne veikiant ir priimant svarbius sprendimus, bet be saiko kritikuojant ir komentuojant.

Nesiliaujančius veikiančių lyderių kritikus, nesėkmių ieškotojus ir baksnotojus palyginčiau su deficitinių prekių perpardavinėtojais keleriopai didesnėmis kainomis nei prekė kainuotų esant nekrizinėms rinkos sąlygoms. Tai bandymai pasipelnyti, sukaupti sau dividendų tikintis, kad tai padės ateityje pasiekti labai trokštamų valdymo ir galios tikslų. Tai siekis tapti valdžia.

Reikia pripažinti, kad kaip visuomenė mes neišmokome nei vertinti, nei gerbti savo pačių išrinktos valdžios. Iškilus sunkumams, pirmiausia paleidžiame savo liežuvį į valias ir kaltiname, kad kažkas kitas mums nesukūrė papildomos gerovės.

Nemokame, o gal nenorime paremti savo lyderių sunkiausiu metu, tada, kai jiems tikrai reikia ir mūsų palaikymo. Savo reakcijomis mes patys kalbame, kad dar esame postkolonijinė, ilgai priespaudoje buvusi visuomenė, kuri net neįsivaizduoja lygiavertiško santykio su valdžia.

Mūsų instinktuose yra nepasitikėti valdančiaisiais nuo tos akimirkos, kai jie tokie tampa, todėl kurstytojams lengva mumis manipuliuoti – pakanka kritikuoti dabartinės valdžios sprendimus bei veiksmus, nepasiūlant nieko alternatyvaus ir veiksmingo.

Rašant šį tekstą gimė savotiška vizija – ar įmanoma, kad opozicijos politikai rastų valios, už ką galėtų padėkoti veikiantiems valdantiesiems. O šie – atsakyti tuo pačiu. Ne dėl to, kad jų politinės pažiūros sutampa, ar kad jie siekia valdžios susibūrę į tam tikras partines grupes.

Bet dėl to – kad mato, jog tam tikri veiksmai tikrai duoda naudos visai visuomenei ir tai verta akcentuoti. Pastebėti net priešininkų daromas geroves. Atpažinti, kad yra situacijų, kai mums visiems, kaip visuomenei, sekasi.

Mums kažkas pavyksta drauge. Mes siekiame bendrų tikslų – bendrai išgyventi, išsaugoti savo valstybę, sukurti bendrus kultūrinio gyvenimo reiškinius.

Neprarasti žmogiškumo net esant kritinėms situacijoms, nesužvėrėti veikiant priešininkų atžvilgiu, nes mes visi gyvename čia.

Vieni tuo tarpu prisiimame valdžios vaidmenį, o kiti – valdomųjų, bet bendras valstybės gyvenimas priklauso nuo bendros sąveikos. Ir visi už tai esame atsakingi.

 

Nomedos Simėnienės nuotrauka

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Slykstu ziureti kaip seimunai riejasi per posedzius.Nors 60 procentu seimo nariu yra rizikos grupej priklausanciu, jie nori dirbti nuotoliniu budu.Nuotoliniu budu ,sedeti namie ir gauti gera alyginima ir kanceliarines islaidas ir dar visokius priedus.Siulymams susimazinti,net nereguoja,o vyriausybe pasididino atlyginimus pirmi,po 1000 e.Taip ir neliks paskolintu 5 milijardu,nepasiekusiu paprastu zmoniu.Ar as klystu?????

  • Opozicija jeigu jinai kostroktivi ir protinga yra būtina suvaldyti valdančiuosius, bet jeigu jinai tik pasirodymui, pagaliu kišimui gali but ir didelė problema viskas turi dvi puses ir pozicija ir opozicija

    • Pozicija turi visas puses, o opozicija tik vieną.

  • Pozicija kai vienos partijos stovi valdzios vertikalej o opozicija tai kitos partijos kurios bando pakeist poza iš pusiau klupom i vertikaliai

  • Kažkoks svetimu minčių rinkinys.

  • Taigi, pradėkime kad ir nuo mažų dalykų. Kiekvienam pagal jėgas.

  • Lietuvos politikams iki aukšto intelekto dar toli- kaip iki Mėnulio. Ir niekada niekas nesusitars. Baisiausia,kad mūsų jaunimas auga maitinamas melu, vadinasi ir ateitis mūsų ne kokia…

  • Opozicija yra būtina ir neatskiriama demokratijos dalis. Ji yra kaip balansas, kurio pareiga ginti visuomenės interesus , užtikrinti valdančiųjų skaidrumą ir atsiskaitomumą. Nei viena partija, laimėjusi rinkimus negali norėti būti nekontroliuojama ir “paimti viską“ nes bus pažeista demokratija. Ir visose demokratinėse šalyse opozicijos atstovai ieško ir ieškos silpnųjų pusių, neteisingų sprendimų pas turinčius daugumą valdžioje. Kaip bet kuriame sportiniame žaidime, komandos yra dvi – pozicija ir opozicija, ir abi turi gerbti viena kitą. Aukšto intelekto žmonės net būdami skirtingų pažiūrų visada sugebės susitarti taip, kad nauda būtų tautai, o ne patiems išrinktiems jos atstovams.

Rekomenduojami video