Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DEBIUTINĖJE KNYGOJE – TRYS KELIONĖS PER LAIKĄ IR PRIEVARTA IŠARDYTOS ŠEIMOS LIKIMAS

Iš Biržų kilusi, sostinėje gyvenanti žurnalistė Rugilė Audenienė šiemet debiutavo kaip rašytoja, išleidusi romaną „Vojaĝo“. Į knygą autorė sudėjo savo senelio, tarpukario inteligento subatėno Juozo Gaiduko, ir jo dukros gyvenimo istoriją.
Autorės nuotrauka

Vilniaus knygų mugėje žurnalistė Rugilė Audenienė pristatė pirmą savo romaną „Vojaĝo“. Tai tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie subatėną Juozą Gaiduką – tremtį ir priverstinius darbus ištvėrusį autorės senelį, kuris paliko ryškius pėdsakus ne tik giminės praeityje, bet ir Lietuvos esperantininkų istorijoje.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Jūsų pirma knyga gimė iš tetos dienoraščio, kuriame ji nemažai rašė apie savo tėtį, t. y. Jūsų senelį subatėną Juozą Gaiduką. Kaip šis brangus atminimas pateko Jums į rankas?

Teta Agnietė nuo vaikystės man noriai atverdavo savo knygų lentynas, prašydavo pasiimti, kas patiko. Nemažai tų knygų buvo dar iš senelio kolekcijos. Gal prieš ketverius metus atidavė seną sąsiuvinį – žinojo, kad saugosiu. Skaičiau tą dienoraštį kaip įdomiausią knygą. Prisimenu akimirką, kai iš užrašų apie giminės patirtį jis man tapo dar ir vertu dėmesio tekstu, galinčiu virsti literatūros kūriniu. Gerokai vėliau, kai pasakiau tetai, kad norėčiau iš šio dienoraščio pasakojimų parašyti knygą, ir jau buvau įpusėjusi, ji perdavė kelis savo ir senelio rašytus laiškus. Tarp tų laiškų buvo ir jo dienoraštis, kuriame senelis aprašė grįžimą iš tremties Balchaše, – kokios stotelės jo laukė, kaip jis jautėsi, kokį matė kraštovaizdį, apie ką kalbėjosi su bendrakeleiviais, kiek kainavo maistas bufete ir kitus įdomius dalykus.

Pagrindinis romano herojus – esperantininkas Juozas Gaidukas. Nuotrauka daryta apie 1960 m.
Nuotraukos iš Rugilės Audenienės asmeninio albumo

Senelį pažinote tik iš jo laiškų, dienoraščio ir artimųjų pasakojimų. Koks jis Jums pasirodė kaip asmenybė?

Nežinau, gal tiesiog buvo lemta, kad pažinčiau jį būtent šiais būdais. Kai visa informacija sugulė į vieną vietą, susidarė ryškesnis senelio portretas. Tai šviesus žmogus – aktyvus ir smalsus, darbštus, labai mėgo bendrauti, daug skaitė, mokėjo šešias kalbas ir žaidė šachmatais. Kartu senelis buvo labai kūrybingas, kartais gal karštesnio būdo – tai matyti iš jo rašysenos, vartojamų posakių. Šiais laikais jis būtų puikus žurnalistas, knygų autorius, galbūt net ir teisininkas. Be to, jis mėgo puoštis, augino išskirtinius ūsus, mokėjo būti kompanijos siela. Ne veltui su bobute Veronika vaidino „Senovinėse kupiškėnų vestuvėse“. Tiesa, skaitydama kai kurias mintis, galvojau, kad karas ir tremtys jam paliko neišsakytų skaudulių. Teta ir tėtis sako, kad labai daug, giliai apie savo baisias patirtis nepasakodavo.

Kada pajutote, kad atėjo metas senelio gyvenimo istoriją sudėti į knygą?

Kai dirbau žurnaliste, dažnai lankydavausi Vilniaus knygų mugėje. Sykį per vienos knygos pristatymą prie leidyklos „Aukso žuvys“ stendo prasitariau, kad turiu tetos dienoraštį, ir gavau pasiūlymą pabandyti apie tai parašyti. Supratau, kad ši istorija rūpi ne man vienai. Kurį laiką nieko nedariau, nes išsigandau ir nežinojau, nuo ko pradėti. Pamažu viskas įsibėgėjo, leidykla skatino, aplinkiniai pradėjo klausinėti, kada bus išleista knyga, tad jaučiau tarytum pasižadėjusi savo seneliams išleisti knygą jų atminimui.

Kokių įdomybių radote, kurdama romano siužetą?

Be abejonės, sužinojau įvairiausių faktų apie esperanto kalbą. Pavyzdžiui, kad carinėje Rusijoje kartu su Tilžėje spausdinamų uždraustų lietuviškų knygų glėbiais keliavo ir pirmi esperanto kalbos vadovėliai. Šios kalbos, kuriai daugiau nei 130 metų, kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, kilęs iš Lietuvos, be to, ši kalba tam tikra prasme primena Lietuvos istoriją. Ši tarptautinė kalba, lyg tų laikų internetas, turėjo sujungti tautas, tačiau ją uždraudė Stalinas ir Hitleris, o esperantininkai buvo persekiojami, tremiami.

Ši skalbianti moteris – Juozo Gaiduko dukra, Rugilės Audenienės teta Agnietė Tučiuvienė.

Esperanto kalba seneliui buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Ją mokėjo nemažai inteligentų Subačiuje, Kupiškyje, Biržuose, Panevėžyje, skaitydavo paskaitas, keisdavosi knygomis, šia kalba net buvo laikomos Mišios ir statomi spektakliai. Suvokusi tai, pradėjau ir pati ja labiau domėtis. Kartą ieškojau medžiagos apie esperanto kalbą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Įrašiusi į paiešką žymaus esperantininko Juozo Petrulio vardą ir pavardę pamačiau, kad daug laiškų jam siuntęs mano senelis Juozas Gaidukas. Skaičiau tuos laiškus – tai buvo labai keista ir kartu labai stipru.

Be to, skaičiau labai daug regioninės spaudos, ieškojau prisiminimų apie priverstinius darbus Vokietijoje, apie laikotarpį iki karo, per karą, apie tremtį. Sunkiausia, kad tų prisiminimų nedaug. Daug kur pasakojama faktais, bet nėra jokių emocijų. Kitur išlenda emocija, aplinkos vaizdas, bet faktai migloti. Darbas rimtas – norėjau atgaivinti to meto kalbą, mąstymą, pajautimą.

Padarė įspūdį ir kartais visai neįtikėtini žmonių likimai. Pasirodo, ne tik mano seneliui pasisekė nebūti sušaudytam, nepražūti tremtyje, tokiomis aplinkybėmis pasitaikydavo ir dar keistesnių sėkmingų aplinkybių. Pavyzdžiui, skaitau, kaip mergina, išvežta į Vokietiją darbams už tai, kad jos tėvai atsisakė skalbti sušaudytų žydų drabužius, pėsčia pareina namo. Arba kaip su visa šeima į Rusijos gilumą tremiamam berniukui, kažkuriame Lietuvos miestelyje vagonams stabtelėjus, moterys siūlo šaltibarščių.

Kokius jausmus patiriate išleidusi pirmą knygą? Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą ir viršelio iliustraciją?

Romaną rašiau daugiau nei trejus metus su pertraukomis. Nerašiau pareigingai, nes turėjau kitokios veiklos ir trumpų sustojimų. Mano esmė buvo papasakoti istoriją, tada ją sutvarkyti, padailinti ir perteikti skaitytojui. Labai daug įvairių jausmų, tarp jų ir nerimo. Ar knygos herojai bus pamilti, suprasti? Ar man brangios vietos tokios taps ir skaitytojams? Ar tas pasakojimas, kurį sukūriau, palies skaitytojų širdis? Jaudinausi, ar tekstas bus artimas tetai, kitiems giminaičiams, nes tai jau nebe dokumentika, o literatūrinis pasakojimas. Atrodo, jiems patiko!

Rašydama knygą supratau, kad kiekvienoje šeimoje ir giminėje yra labai vertingų istorijų. Jai dar nepasirodžius, žmonės tiek pripasakodavo: va, ir mano seneliui taip buvo, o maniškis mokėjo esperanto kalbą, o mano močiutė vis pasakoja, tik aš iki šiol neužsirašinėjau… Nesidrovėkite, nebijokite klausti ir ieškoti atsakymų į jums rūpimus klausimus.

Praėjus visiems sunkumams romano autorės seneliai vėl kartu.
Kauno botanikos sode.

Knygoje nemažai senovinių žodžių, kuriuos pusiau juokais tėvai, seneliai, giminaičiai tardavo mano vaikystėje. Ir visai jie nepaseno, smagu pritaikyti ir naujakalbėje – taip žaidžiant, ima ir susijungia iki tol lyg ir atskiros epochos, patirtys.

Ją rašydama tyrinėjau ne tik senelio, bet ir savo pačios tapatybę. Senelis, išvežtas darbams į Vokietiją, o paskui ištremtas į Kazachstaną, buvo panašaus amžiaus, kaip dabar aš. Atrodo, čia jau turi šeimą, darbą, karjerą, esi paskendęs visuomeninėje veikloje, ir staiga – išvežtas ten, kur tampi niekuo. Bandžiau suprasti, ką tai reiškia. Ką reiškia ilgai neturėti savo vietos. O kas aš esu, jei gyvenu Vilniuje, o tėvai iš skirtingų rajonų? Gal mano tapatybė „autostradinė“, ir taip pat tos vietos ilgai neturiu?

Viršelyje pavaizduotas perpjautas medis – tarsi giminės atmintis, šeimos istorija ir potyriai. O pavadinimas „Vojaĝo“ iš esperanto kalbos išvertus reiškia kelionę. Tai senelio, jo dukros ir mylimosios kelionės per gyvenimą, asmenybės ir esperanto kalbos istorinį augimą, o kartu su knygos herojais keliauja Kupiškis, Subačius ir kitos vietos. Kai žmonės grįžta į tas vietas, jos jau nebėra tokios, kokios buvo anksčiau.

Sakote, kad esate pusiau biržietė, kaip mama, ir pusiau kupiškėnė, kaip tėtis. Kokie vaikystės prisiminimai iš Kupiškio krašto atmintyje įstrigę labiausiai? Ar kupiškėnai nuo biržiečių skiriasi tik tarme, ar yra ir kitų ypatybių?

Mano vaikystė prabėgo Biržuose, ten, kur pilis, ežeras, sodai. Į Kupiškio kraštą daugiausia atvykdavome lapkričio 1-ąją – aplankydavome kapus, paskui eidavome pas bobutę, tetą, jos dukrą su šeima, atvažiuodavo kiti giminaičiai. Tą dieną vadindavome Kupiškio diena. Šie momentai mano atmintyje pasilikę tartum per miglą, bet kartu šilti ir jaukūs. Kaip bobutės butas su šiaudiniu jos nupintu sodu. Patikdavo iš kapinių keliauti per sodus, viena akimi pastebėti Kupos upę, pamatyti raudonus bažnyčios bokštus.

Suaugusieji prie stalo dažnai pasakodavo giminės istorijas, vienas labiausiai įstrigusių – kaip senelis išgyveno lageriuose Balchaše, valgydamas duonos pluteles ir vis lopydamas suplyšusį megztinį.
Biržiečių tarmė tokia kapota, o žmonės galbūt santūresni. Kupiškėnai šnekėdami tartum viską išdainuoja, daugiau glėbesčiuojasi. Bobutė irgi mėgdavo padainuoti. Pastebėjau, kad biržiečiai daugiau šoka, o kupiškėnai – dainuoja. Bet gal šie bruožai dominuojantys tik tarp mano giminaičių?

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų