Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ROJUS ŽEMĖJE

„Svetur apsilankius“

Kelionės, viešnagės svečiose šalyse kol kas nukeltos nežinomam laikui į priekį. Šiandien turime tik vieną dalyką – prisiminimus, fotografijas ar dokumentinius filmus apie tolimas egzotiškas šalis. Džiaugiuosi, kad ypatingo grožio šalyje – Balyje – lankiausi dar prieš pandemijos grėsmę ir kelionės neapkartino kliūtys, kokias šiomis dienomis patiria keliautojai.

Nuostabieji Balio salos paplūdimiai. Kiekvienas gali susirasti vietą pagal savo charakterį ir poreikius.
Nomedos Simėnienės nuotraukos

Nomeda SIMĖNIENĖ

Balio dvasia ir kultūra

Balis – Indonezijos sala ir provincija, kurios administracinis centras – pietinėje salos dalyje įsikūręs Denpasaras. Čia ir leidžiasi, ir kyla vienas po kito lėktuvai su turistais iš viso pasaulio. Salos ilgis 153 kilometrai, plotis 112 kilometrų. Gyventojų šiek tiek daugiau nei 4 milijonai. Palyginti su Lietuva – Vilniaus ir Panevėžio apskritis kartu sudėjus būtų visa salos teritorija. Įsivaizduokime čia per 4 milijonus žmonių ir suprasime, kaip tankiai ji apgyvendinta. Visi sutelpa, ir dar kasmet priima 3,7 mln. turistų.

Garsiosios Tegalalango ryžių terasos, matytos ne vienoje kino juostoje. Norinčių nusifotografuoti turistų čia netrūksta.

Didžioji dauguma salos gyventojų – hinduistai. Vietiniai gyventojai labai religingi. Saloje juntama ramybė ir harmonija, kadangi hinduizmas propaguoja ypatingą dvasinę ramybę ir gerumą vienas kitam.

Į Balį patirti meditacijos, jogos praktikos, pabėgti nuo pabodusios kasdienybės suvažiuoja daugybė žmonių iš viso pasaulio. Kerintis gamtos grožis, auksiniai ir rožiniai paplūdimiai, nemiegantys ugnikalniai, tankios džiunglės, ir šalia – unikali baliečių kultūra. Kam rūpi meditacijos, joga ar masažų teikiama galia, jų gali surasti kas antrame žingsnyje. Kam pakanka smėlėtų paplūdimių, gero maisto ir visada gero oro, Balyje kiekvienas ras sau patinkamą paplūdimį. Pakrančių kurortai siūlo skirtingą veiklą. Nuo banglenčių sporto su audringu naktiniu gyvenimu iki visiškos ramybės paplūdimių, kai 21 valandą vietos laiku ištuštėja gatvelės, gęsta kavinių žiburiai, iki kol išauš ankstyvas kitos dienos rytas. Tai tobula atostogų vieta. Pasak patyrusių keliautojų, būtent Balyje galima rasti visa, kas yra geriausia visoje Indonezijoje.

Ubudo mieste galima apsilankyti ir gydančiose piramidėse. Čia vyksta ir gongų terapijos užsiėmimai.

Žinia, netoli šios turistų lankomos salos yra ir Papua Naujoji Gvinėja, kurios džiunglės (sunku patikėti!) iki šiol glaudžia dar pasauliui nežinomas aborigenų gentis. Į šią salą pakliūti ekstremalių pojūčių mėgėjų, be abejo, atsiranda. Susitikimai su civilizacijos nemačiusiais vietiniais kainuoja brangiai. Vietinis gidas pasakojo, kad jis turėjo lydėti į šią salą Vladimiro Putino dukrai artimą žmogų – fotografę kartu su jos galinga palyda. Visą turistų srautą šioje saloje kontroliuoja vietinė mafija. Tik sumokėjus duoklę, jei išdrįsi, gali keliauti į salos gilumą, kur nežinai, kas tavęs laukia. Nei didžiausi pinigai, nei sargybiniai negarantuoja saugumo ir negali prognozuoti, ar ekspedicija pavyks. Pasak mūsų gido, paskutinis žinomas kanibalizmo atvejis, kada buvo suvalgyta į salą atvažiavusi ekspedicija, oficialiai užfiksuotas ne taip seniai – 1976 metais.

Garsiajame Ubudo beždžionių miške galima pabendrauti su makakomis.

Ubudas – Balio centrinė dalis

Ubudas yra pripažintas Balio kultūros centras. Čia gyvena poetai, skulptoriai ir menininkai. Kiekvienoje gatvėje rasite keletą kultūros salonų ir meno galerijų. Norint labiau pažinti Ubudo įžymybes, gyvenimo ritmą, reikėtų praleisti ne vieną dieną. Čia gali įstrigti ilgam. Pasižvalgėme keliose iš daugybės lankytinų vietų.

Pirmiausia nukeliavome į žymųjį beždžionių mišką. Lietuviams gi įdomu iš arti pamatyti beždžionę. Šiame miške net 115 rūšių medžių, daugelis jų laikomi šventais. Jie apgaubti sarongais (sarongas – sijonas iš stačiakampio medžiagos gabalo, juo apsivyniojama apie strėnas).

Ubudo beždžionių miške gyvena apie 600 makakų. Baliečių kultūroje šie gyvūnai yra labai gerbiami. Nuo senų senovės jie nuolat minimi įvairiose sakmėse.

Prieš įeinant į mišką gidai griežtai paaiškina esmines taisykles – nežiūrėti gyvūnams tiesiai į akis, nes tai gali sukelti jų agresiją, slėpti akinius, nusiimti visus papuošalus, kuriuos gali lengvai nugvelbti beždžionės. Nesistengti tų daiktų kaip nors iš jų atimti, jei taip atsitiktų, geriau ramiai su tuo daiktu atsisveikinti. Iš tiesų, matėme ne vieną kartą, kai beždžionės traukė iš turistų krepšių vandens buteliukus arba pačiupo nuo galvos kepuraites nuo saulės.

Beždžionių miške filmuotos ir kultinio filmo „Avataras“ scenos.

Vienas iš daugelio įspūdingų medžių, apgaubtų skara (sarongu). Tai reiškia, kad šis medis šventas.

Gamta čia – nuostabi. Beje, šiame beždžionių miške filmuotas ne vienas filmo „Avataras“ epizodas. Daug prižiūrėtojų, kurie apsirengę ryškiai žalias uniformas, stebi tvarką ir maitina švento miško gyventojas vaisiais. Čia stovi ir trys šventyklos. Ne į visas įleidžiami turistai.

Antras išskirtinai įspūdingas objektas – Tegalalango ryžių terasos. Taip pat matytos daugelyje filmų, bet kai žiūri į tuos vaizdus iš arti, o jei dar į sūpynes turi drąsos atsisėsti ir skrieti didžiuliame aukštyje, tai išties gniaužia kvapą. Čia vyksta fotosesijos. Prie šių sūpynių ryžių terasose net nauja profesija atsiradusi – įsūpuotojai.

Ubudo miestas ne veltui vadinamas gydūnų miestu. Čia šalia gamtos stebuklų populiari vieta yra piramidės, pastatytos vieno australų verslininko. Čia vyksta gongų, rebefingo (energinio, sąmoningojo kvėpavimo) terapijos užsiėmimai. Sutikome ir patį piramidžių savininką, kuris sakė, kad tai buvo jo pati greičiausiai atsipirkusi investicija.

Vakare, atlėgus karščiams, stebėjome unikalų ir užburiantį Kecak šokį. Apie 30 vyrų grupė susėda ratu ir skirtingais ritmais dainuoja žodį „kecak“. Taip sukuriama neįtikėtina melodija.

Unikalų baliečių Kecak šokį visada stebi didelis turistų būrys.

Kartu jie ir šoka. Rato viduryje dega ugnis, simbolizuojanti šviesą. Per pasirodymą pasakojama „Ramajanos“ poema. Atlikėjai vilki nepaprasto grožio kostiumus. Mums sunku buvo suprasti visą šokio esmę, nes labai daug simbolikos, bet sužavėjo judesiai, ritmika, reginio visuma. Šiam šokiui atlikti reikalingas didžiulis atlikėjų susikaupimas, koncentracija.

Šventyklų legendos ir tikrovė

Keliaujant po gamtos grožiu, augalų ir gyvūnijos įvairove apdovanotą salą, stebino originalios šventyklos, harmoningai įsiliejusios į aplinką. Pavyko keliose jų apsilankyti.

Ulun Danu Beratan šventykla, kurioje vietiniai meldžiasi, kad vandens užtektų visiems ryžių augintojams.

Netoli Ubudo yra viena žymiausių – Ulun Danu Beratan šventykla, pastatyta XVII amžiuje ežero deivei Dewi Danuh garbei. Nuostabi gamtos ir architektūros simbiozė. Ši šventykla iki šiol yra labai svarbi baliečiams. Čia meldžiamasi, kad užtektų vandens visiems ryžių augintojams. Šventykla unikali tuo, kad pastatyta mažutėje ežero saloje. Dažnai ežerą gaubia debesų migla, tad atvykę turistai kartais turi palūkuriuoti, kol išvys šventyklos kontūrus. Šios šventyklos šventikai sako, jog ežerą nuolat papildo atitekančių iš visų keturių pasaulio vėjų pusių šaltinių vanduo. Tai viena svarbiausių, gražiausių ir gausiausiai lankomų vietų visoje Balio saloje.

Išsimaudyti gaiviame palaimintame vandenyje laukia daugybė žmonių, įžymybių, atvykstančių iš viso pasaulio. Dieną prieš mums lankantis šioje šventykloje, čia lankėsi ir ritualus atliko Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama su žmona.

Antra ypatingai daug lankytojų sulaukianti vieta – Tirta Empul šventykla. Daug yra žmonių, keliaujančių į tolimą Balio salą vien dėl šioje šventykloje veikiančių gydomųjų šaltinių. Pasak legendų, jau daugiau nei tūkstantį metų Balio hinduistai, ir ne tik jie, traukia prie šventų šaltinių, kuriuos, kaip sakoma, sukūrė Dievas Indras ir kurie turi gydomųjų savybių. Ši tradicija tebėra beveik nepakitusi.

Atlikome ir mes ritualinį apsivalymą šventame vandenyje. Čia visuomet nusidriekusios didžiulės eilės žmonių, norinčių palįsti po drakonais, iš kurių nasrų trykšta vanduo. Prie kiekvieno drakono – skirtingos intencijos. Baseine yra ir tokių vietų, kur griežtai nerekomenduojama kišti galvos, nes jos skirtos tik vietiniams, baliečiams. Apsivalymo proceso dalyviai supažindinami su tam tikros tvarkos taisyklėmis. Beje, vietinis gidas šventykloje, laukiant atjauninančių, dvasiškai ir kūniškai apvalančių vandens procedūrų, pasakojo, kad dieną prieš mums apsilankant, čia tas pačias procedūras kartu su visais atliko Balio saloje viešėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama su žmona. Tai mus dar labiau motyvavo kantriai laukti savo eilės ir gana vėsiame šaltiniuotame vandenyje pasinerti į švento vandens gelmes.

Vienas įspūdingiausių vaizdų, matytų Balio saloje. Tai Besakih šventykla aukščiausiame salos taške. Iš čia atsiveria nuostabus vulkano Agung vaizdas.

Įeinant į kaskart skirtingas, įspūdingos architektūros šventyklas, lankytojams dalijami sarongai. Įeiti be jų būtų didelė nepagarba vietiniams papročiams. Tam prieštaraujančių žmonių nepastebėjau, visi klusniai ant klubų užsiriša skaras.

Į Besakih šventyklą aukščiausiame Balio taške išvykome naktį, kad spėtume pamatyti saulės patekėjimą. Iš šventyklos teritorijos atsiveria nuostabus vulkano Agung vaizdas. Vietiniai tiki, kad šis vulkanas yra centrinė visatos vieta ir čia nusileidžia dievai. Nors jis buvo išsiveržęs jau senokai, dūmai iš kraterio kartkartėmis parūksta. Tokių kaip mes, turistų, susirinkusių ankstyvą rytą pasigėrėti įspūdingais vaizdais ir nusifotografuoti, buvo visa gausybė. Prižiūrėtojai jau perpratę, kaip suvaldyti turistus ir išlaikyti šventyklos rimtį, patenkino visų lūkesčius.

Neįtikimi papročiai, kurių laikomasi iki šiol

Keliavome po salą naujais puikiai kondicionuojamais autobusais, tad neįprastas karštis nevargino, o vietiniai gidai noriai pasakojo apie jų buities, gyvenimo būdo ypatumus.

Štai taip įspūdingai galima įsiamžinti saulei tekant Agung vulkano fone.

Giliai įstrigo ir buvo labai netikėtas pasakojimas apie įšventinimą į suaugusių pasaulį. Pasirodo, jaunuoliai, kuriems 16–17 metų, prieš tai, kai jau bus leidžiama kurti šeimas, t. y. tuoktis, privalo apsilankyti pas vietos šventiką ir nusidildyti priekinius viršutinius šešis dantis, kad jie būtų lygūs, neišsikišę. Baliečiai tiki, kad taip sunaikinamos didžiosios nuodėmės. Klausantis vaizdingo pasakojimo, mums burnoje rinkosi seilės vien nuo įsivaizdavimo, kaip šventikas su paprasčiausia dilde brūžina gyvus dantis. Ir iš tiesų, vėliau specialiai stebėdami baliečių šypsenas, matėme, kad visų jų priekiniai dantys idealiai vienodi. Jokių iltinių ar atsikišusių priekinių zuikio dantų – nematyti.

Ne mažiau nustebino ir vaiko gimimo proga atliekami kai kurie ritualai. Pavyzdžiui – placentos ir bambagyslės išmesti (kaip yra pas mus – utilizuojama) nevalia. Tėvas placentą pasiima su savimi ir užkasa savo kieme, kaip šventą daiktą, o bambagyslė (kai ji sudžiūsta) kartu su pirmais kūdikio plaukais, kai jie nukerpami, pagerbiami šventyklos altoriuje. Skirtingo dydžio šventyklos yra kiekvienos šeimos kieme. Gimęs palikuonis kelias savaites nerodomas aplinkiniams, jį gali matyti tik tėvai ir seneliai. Praėjus tam tikram periodui, kviečiamas prie vaiko vietinis šamanas. Jis atlieka ritualus ir pasako tėvams, kieno siela, iš kurios kartos įsikūnijo. Gali įsikūnyti ir dvi sielos. Mūsų gidas tvirtino, kad jame gyvena dvi sielos – prosenelės ir dėdės.

Kad hinduistai mirusiųjų palaikus kremuoja, niekam nebuvo naujiena. Keliaujant po salą matėme ir pačią kremacijos ceremoniją.

Tačiau čia ne viskas labai paprasta. Balietiškos laidotuvės – nuo parengimo iki pelenų išbarstymo – ypatingai brangios.

Kremacija ir laidojimo ceremonija Balyje kainuoja brangiai. Vargingos šeimos, jei tuo metu negali iškilmingai kremuoti artimą, jį užkasa žemėje ir kremuoja po mėnesio, dviejų ar pusmečio kartu su kitais per tą laiką bendruomenėje mirusiais žmonėmis.

Kremavimo paslauga ne visiems įperkama, kad būtų kremuotas artimasis, reikia pakloti iki 10 tūkst. eurų. Tai gali daryti tik turtingieji. Didžiausia dalis išlaidų tenka muzikantams, pagrindiniam kremacijos prižiūrėtojui, maistui, dekoracijoms. Paprastai pinigų aukoja visa giminė, kaimynai. Kol artimieji pasiruošia atsisveikinimo šventei, mirusysis numazgojamas, pakviečiamas mediumas, kuris nustato, ar mirtis savaiminė, ar ne smurtinė. Jis bendrauja su mirusiuoju, klausinėja jo pageidavimų, kai bus kremuojamas. Kol ruošiamasi laidotuvėms, kūnas suvyniojamas į drobulę ir laikinai užkasamas. Taip laukiama, kol toje bendruomenėje „susirenka“ keli mirusieji. Tada jau vyksta bendra kremavimo ceremonija.

Nuo paskutinio laikinai palaidoto mirusiojo yra nustatytas terminas, kada saugiai galima būtų atkasti. Kadangi gerai neįsidėmėjau, koks laikas buvo įvardytas, nespėliosiu, tik pamenu, kad tai nėra ilgas laiko tarpas, kadangi žemė Balyje labai biologiškai aktyvi, kūno irimo procesas greitas. Laikinus kapus atkasus, artimiausi šeimos nariai iškelia į paviršių mirusiųjų palaikus, kurių būna likę tik kauleliai. Tuomet artimieji kaulus švariai numazgoja, taip paruošdami kremavimui. Kremuojami visi ant bendro laužo, o pelenai išbarstomi vandenyne. Ši šventė labai svarbi baliečiams. Jie tiki, kad mirusiųjų sielos yra tarp žemės ir dangaus, yra aktyvūs stebėtojai ir dalyvaujantys visur ir visada su likusiais žemėje.

Balio saloje garinta jūros druska labai vertinama pasaulyje, ypač Japonijoje. Jos gamyba primityvi, archajinė. Tik toks būdas leidžia išlaikyti tikrą kokybę ir skonį. Japonams pabandžius procesą sumoderninti, skoninės savybės buvo pažeistos, tad tęsiamas tas pats sunkus, bet patikimas procesas.

Balietiškų Naujųjų metų tradicija iš tiesų primintų Lietuvos karantiną, tik dar griežtesnį. Mat čia per Naujų metų šventę, dar vadinamą Tylos diena, nevažinėja automobiliai, uždaromi ir jūros, ir oro uostai. Savo Naujuosius metus baliečiai sutinka panirę į tylą ir meditaciją. Tik dieną prieš tai vyksta Ogoh-Ogoh paradas, per kurį, anot hinduistų, išvaromi demonai. Į šią ceremoniją, karnavalą, suplūsta turistai iš viso pasaulio pasigėrėti reginiu.

Pasibaigus pasaulinei pandemijai, kai kurios tradicijos laikinai gali kisti ir šioje ramybe ir dieviškumu persmelktoje saloje, nes jau yra pirmi ženklai, kad koronavirusas rodo savo ženklus ir ten.

Dar viena gražiausių vandens griovių apsupta šventykla, kurią būtinai rekomenduojama aplankyti, – Taman Ayun šventykla.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų