Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KAS YRA „TIKRAS“ RAŠYTOJAS?

Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas

Dažno mūsų gyvenimuose, kasdienėje aplinkoje ir turbūt kiekviename mieste yra savitas ir daugeliui neįprastas žmonių tipas – poetai ir rašytojai. Ar jie vadintini „tikrais“ rašytojais, kūrėjais, vertais dėmesio ir pagarbos? Atsakymas į šį klausimą galėtų būti labai paprastas ir nekomplikuotas: kiekvienas, kuris rašo grožinę literatūrą, yra rašytojas. Toks paaiškinimas būtų suprantamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ar kitose Vakarų pasaulio šalyse. Žinoma, jei pats tekstų autorius savęs rašytoju, poetu nevadina, tai ir kiti turėtų nuo to susilaikyti. Deja, tai, kas akivaizdu kitur, Lietuvoje nėra savaime aišku.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas neseniai viešai pareiškė, kad vietų skaičius Lietuvos rašytojų sąjungoje yra ribotas, todėl toli gražu ne kiekvienas gali būti šios organizacijos nariu. Pats „sąjungos“ statusas diktuotų, jog čia rašytojai yra susibūrę laisvanoriškai ir kartu stengiasi dėl bendro visuomenės gėrio, ieško būdų, kaip tobulinti kartais ne visiškai tenkinantį pasaulį. Tiesa tokia, kad Lietuvos rašytojų sąjunga, kaip ir daugelis dabartinių kūrybinių sąjungų, buvo sukurta sovietinės okupacijos pradžioje. Taigi, ir tikslai, ir veikimo metodai dažnai nebuvo susiję su demokratinio sociumo nevyriausybinių organizacijų sektoriumi. Dabar šios sąjungos vis dar yra pereinamojo laikotarpio fazėje, kai, viena vertus, daugėja bendruomeniškumo, tačiau, antra vertus, jų nariai dar klausia: o kas man iš to, jei esu Rašytojų sąjungos narys? Tas bendruomenės jausmas kol kas nėra pavirtęs veikla, kuri nutoltų nuo egomanijos. Vis dėlto daugelis pripažįsta, kad buvimas sąjungos nariu yra savotiška oficiali garantija, kad tavo kūryba yra verta didesnio dėmesio. Taigi, Lietuvos rašytojų sąjunga veikia ne kaip junginys dėl bendro gėrio, o kaip teisėjas, kuris nustato neva tikruosius rašytojus ir poetus. Būtų juokinga, jei nebūtų absurdiška, atrodo, kad Vilniuje nevyriausybinės organizacijos dar tapatinamos su išrinktųjų ložėmis ar kastomis. Literatūros kūrėjus vertinti pagal narystę organizacijoje yra tiesiog neteisinga.

Norisi tikėti, jog laikai, kada visi intelektiniai ir kūrybiniai resursai koncentravosi sostinėje, šiandien vis labiau tolsta. Į kurį miestą Lietuvos žemėlapyje bestum pirštą, visur gali pasakyti, kad čia gyvena gerą literatūrą kuriantis žmogus, aplink save buriantis ne prievartinę ir teisėjaujančią, o gyvą, tikrą ir susirūpinusią labiau kitais nei savimi, bendruomenę. Visuomenės samprata ir praktika Lietuvoje neišvengiamai keičiasi į gera – jau ne viskas priklauso nuo sovietinių komjaunuolių, šiandien valdančių politiką, valios.

Žinoma, tam, kuris rašo poeziją ar noveles, apysakas, apsakymus mažuose Lietuvos miestuose, reikia dėmesio. Sulaukti jo iš Vilniaus dar neseniai buvo visai beviltiška. Geroji slinktis yra uteniškio poeto Vytauto Kazielos knygos „Alyvmedžiai“ apdovanojimas per šių metų Vilniaus knygų mugę. Tarp prozininkų, rašančių ne sostinėje, ryškiai išsiskiria Daina Opolskaitė iš Vilkaviškio. Kai pasirodo šių ir daugelio kitų autorių knygos, jos savaime sukuria apie save literatūrinį gyvenimą: pristatymus bibliotekose, kolegų nuomones ir atsiliepimus, bendravimą su skaitytojais. Žinoma, ir patys ne Vilniuje gyvenantys autoriai yra priversti būti aktyvesni, nes knyga ne visada savaime sulauks recenzijos ar apžvalgos.

Vis dėlto, kas lemia, kad vieni rašytojai ir poetai net neabejoja savo pašaukimu, o kiti kukliai kalba patylomis? Europoje jau prieš kelis dešimtmečius literatūros mokslas apibrėžė, jog literatūra nėra vien knyga, ji yra literatūros socialinio lauko elementas. Taigi, net jei parašėte šedevrą, praverstų ne naudingos pažintys, o nuoširdi bičiulystė su kolegomis rašytojais, poetais, kritikais, nes literatūra yra, pirmiausia, gyvas bendravimas.

Tokio neužkerpėjimo ir dalyvavimo gyvenime iškalbingas pavyzdys yra ne viena dešimtis iš mažų miestų į sostinę savaitgaliais traukiančių išsilavinusių žmonių, gyvenančių ne Vilniuje. Penktadienio vakarais ar šeštadieniais šie šviesūs žmonės aplanko dramos teatrų spektaklių premjeras, parodas, knygynus ir kavines. Tada geografiniai atstumai netenka reikšmės ir nėra nulemiantys tamsybę ar uždarumą. Beje, šių savybių tarp gyvenančiųjų Vilniuje yra nė kiek ne mažiau nei už šio miesto ribų.

Tiesa labai paprasta ir kartu sunki: niekas tavęs negerbs kaip poeto, prozininko, eseisto, jei pirmiau negerbsi savęs pats. Kad tokia nuostata būtų tikra, kultūra reikalauja nuolatinio darbo su savimi ir artimais žmonėmis ar bendruomene. Tai nėra lengva, bet labai įdomu ir perspektyvu ne todėl, kad pripildysi piniginę ar pilvą, o todėl, kad sukursi vidinę terpę savajam vientisumui ir aukštesnei prasmei.

 

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

KAS YRA „TIKRAS“ RAŠYTOJAS?
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų