Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

IRENA ČIURLIENĖ: „JEI IR DABAR REIKĖTŲ, NEDVEJODAMA SUTEIKČIAU PAGALBĄ“

Irenai Čiurlienei kovo pabaigoje sukaks aštuoniasdešimt penkeri. Irena, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbusi felčere Virbališkių apylinkėse, gimtadienio proga virbališkiečiams siunčia pačius gražiausius linkėjimus.
Autorės nuotrauka

Mediko darbas nelengvas ir reikalaujantis pasiaukojimo. Tuo neabejoja ir Irena Čiurlienė, kuri daugiau nei keturiasdešimt metų rūpinosi Virbališkių ir aplinkinių kaimų žmonių sveikata.

Kovo 26 dieną pašnekovė švenčia aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį. Ta proga I. Čiurlienė atskleidė gyvenimišką patirtį ir į atmintį įsirėžusius prisiminimus.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nebuvo kur rankų nusiplauti

I. Čiurlienė kilusi iš Panevėžio rajono, iš Ramygalos. Mama buvo siuvėja, o tėtis – statybininkas. Šeima buvo neturtinga, neturėjo žemės, bet dukrą į mokslus iš paskutiniųjų išleido.

„Baigusi pradinę mokyklą, prašiau tėvų, kad leistų mokytis toliau. Po karo buvo sunkūs laikai. Apsigyvenau pas giminaičius Panevėžyje, baigiau antrą mergaičių vidurinę. Mokslai sekėsi, buvau pirmūnė. Vėliau įstojau į Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokyklą, medicinos felčerių skyrių“, – kalbėjo I. Čiurlienė.

Irena Čiurlienė puikiai sutardavo su Virbališkių mokyklos mokytojais. Gražiai bendraudavo ir su mokiniais, tik kai kurie, kai reikėdavo skiepytis, pasuolėje slėpdavosi.

Tik baigusi mokslus, dvidešimtmetė mergina buvo paskirta į Kupiškio rajoną, į Šimonis. Ten veikė nedidelė ligoninė, kurioje buvo apie dešimt lovų, o pacientus kartą per savaitę vizituodavo iš miesto atvykstantis daktaras. Po keleto metų ligoninę panaikinus, I. Čiurlienė 1960 metais persikėlė dirbti į Virbališkių felčerinį punktą. Viename namo gale priimdavo pacientus, o kitame gale gyveno.
Pasak I. Čiurlienės, darbo sąlygos buvo sunkios. Nebuvo kur rankų nusiplauti, o ką kalbėti apie vandentiekį, elektrą. Visi šie patogumai atsirado vėliau.

Jauna felčerė važiavo į Rygą pirkti plautuvės. Švirkštai ir adatos buvo daugkartinio naudojimo, tai suleidus pacientui vaistus, reikėdavo įrankius per du vandenis išplauti ir tuos pačius vėl naudoti.
Dezinfekcinių priemonių praktiškai nebuvo, o adatos – nepalyginamai storesnės nei dabar. Žmogui suleidus vaistus, dūrimo vieta buvo patrinama su spiritu ir vata. Užkrėtimų nebūdavo, tik kai kurie skųsdavosi, kad po leidimo kelias dienas tą vietą skauda.

Gydė, mokė ir net priėmė gimdymus

Virbališkių apylinkėse kasmet gimdavo apie dešimt kūdikių. Felčerės Irenos Čiurlienės pareiga buvo juos lankyti, sverti, skiepyti. Taip pat jaunas mamas ji privalėjo mokyti, kaip kūdikį prižiūrėti, maudyti, maitinti.

Felčerė tuo metu turėjo ir daugiau pareigų. Šeimos būdavo didelės – įprastai jose augdavo po penkis vaikus. Visoje apylinkėje kasmet gimdavo apie dešimt kūdikių. Reikėdavo juos visus apžiūrėti, pasverti, pamatuoti ūgį, paskiepyti. Gimus kūdikiui, reikėjo ir mamas lankyti – jas šviesti, kaip kūdikį reikia prižiūrėti, maudyti, maitinti.

Privalėjo ir ligonius lankyti. Jei atvejis rimtas, visus darbus turėjo mesti, o jeigu naktį – poilsį pamiršti ir nedelsiant pas pacientą skubėti.

Kol kolūkis nebuvo paskyręs transporto ir vairuotojo, tai turėdavo samdyti žmogų, kuris su arkliu pas pacientus nuveždavo. Blogiausiu atveju reikėdavo minti su dviračiu. Kelių kokybė būdavo prasta, ypač pavasarį ir rudenį, į kai kurias neprivažiuojamas sodybas dalį kelio pėsčiomis su guminiais batais klampodavo.

Felčerė nuolatos lankydavosi ir Virbališkių mokykloje, bendravo su mokiniais, mokytojais.
„Aštuonmetėje mokykloje mokėsi daugiau kaip šimtas mokinių. Su mokytojais labai gerai sutarėme. Su mokiniais irgi gražiai bendravome – juos mokiau teikti pirmąją medicininę pagalbą, važiuodavome į rajonines, respublikines varžybas. Tik kai ateidavo metas juos skiepyti, iš baimės lįsdavo po suolu.
Nebuvo kalbos, kad vaikų nereikia skiepyti. Čia tik dabar tapo madinga skiepų atsisakyti“, – teigė I. Čiurlienė.

Felčerė mokė vaikus, kaip suteikti pirmąją pagalbą.

Taip pat felčerė turėdavo reguliariai tikrinti švarą mokykloje ir pieno švarumą fermose. Kasdien tikrindavo kolūkio vairuotojų blaivumą. Alkotesterio nebuvo, tai liepdavo tiesiog papūsti. Apie girtus vairuotojus iškart pranešdavo kolūkio pirmininkui, o šis nuspręsdavo, kaip pasielgti su įkaušusiais darbuotojais.

Virbališkių felčeriniame punkte buvo priimami ir gimdymai. Tada I. Čiurlienė turėjo talkinti punkte dirbusiai akušerei. Kartu su jomis dirbo ir sanitarė. Vėliau sumažėjus gimdymų skaičiui kaime, akušerė išvyko ir ji su sanitare liko dviese.

Slapti nesantuokiniai nėštumai

Bene didžiausia to meto felčerių ir akušerių problema būdavo besilaukiančios netekėjusios merginos. Dažniausiai jos slėpdavo nėštumą, norėdamos išvengti aplinkinių pasmerkimo. I. Čiurlienės ir kartu su ja dirbusios akušerės užduotis buvo įtikinti būsimas mamas profilaktiškai pasitikrinti savo ir vaisiaus sveikatą, pranešti apie gimdymą, o gimus kūdikiui, dažnai reikėdavo tokias mamas įkalbėti savo atžalas auginti.

I. Čiurlienė prisimena ne vieną tokį atsitikimą, kai merginos kaip įmanydamos slėpė nėštumą. Vienas jų baigėsi tragiškai.

„Viena mergina slapstėsi nuo mūsų. Turėjo vaikiną, bet šis sužinojęs, kad taps tėvu, ją paliko. Tą dieną, kai ji gimdė, buvo gūdi žiema. Gimdyvė gyveno keli kilometrai pas savo mamą, už Virbališkių. Kai pas ją atvykome, ji jau buvo pagimdžiusi namuose. Nesutvarkė virkštelės – ir vaikas, ir ji pati daug kraujo neteko. Gimdant ją ištiko insultas, mergina mirė.

Namuose tamsu, nebuvo elektros. Užkūrę ugnį švirkštus vandenyje virinome, vaistus leidome, nepavyko jos atgaivinti. Atvažiavo rajono ginekologė visa persigandusi. Klausinėjo ir prokuratūra. Turėjome visiems aiškintis, kodėl taip nutiko.

To našlaičio vaiko likimas irgi buvo liūdnas. Jį įsivaikino žmonės iš Alizavos apylinkės, bet jis neilgai gyveno, mirė būdamas, rodos, penkerių“, – pasakojo pašnekovė.

Be šio nutikimo, I. Čiurlienei įsiminė ir dar viena nėščioji, kuri neigė, kad laukiasi, ir tvirtino felčerei, kad pilvas didėja, nes ji serga reta liga. Pajutusi sąrėmius, toji moteris pati atėjo pagalbos pas felčerę ir pagimdžiusi mergaitę iškart nusprendė jos atsisakyti. Apie šį įvykį išgirdusi gimdyvės giminaitė atvyko jos perkalbėti, kad persigalvotų ir dukrą pasiliktų auginti.

Pasak I. Čiurlienės, ši istorija baigėsi laimingai. Moteris pasikalbėjusi su giminaite dukros neatsisakė, o mergaitė užaugo gražia moterimi, sukūrė savo šeimą.

Sveikata nesiskundžia

Tautinis kostiumas – didžiausia Irenos puošmena. Moteris per šventes pasipuošia savo rankomis siūtais tautiniais drabužiais. „Mama buvo siuvėja. Šio amato išmokau dar vaikystės metais“, – sakė I. Čiurlienė.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

I. Čiurlienė atvirai prakalbo ir apie asmeninį gyvenimą. Gyvendama Virbališkiuose ji sutiko būsimą vyrą, netrukus ir susituokė.

„Negėrė, nesimušė, vairuotojas buvo. Sugyvenome gerai, tik esame vieną didelę nelaimę patyrę. Laukiausi, jau buvau išėjusi dekretinių atostogų. Skubėjome pas ligonį su arkliniu vežimu, pakratė mane ir tą pačią naktį anksčiau laiko gimė dvynukai. Sūnus išgyveno, o dukra po kiek laiko mirė nuo infekcijos.
Šiandien mano sūnui jau šešiasdešimt. Vienas taip ir gyvena, šeimos nesukūrė“, – graudinosi I. Čiurlienė.

Dukros netektis, anot pašnekovės, šeimos neišskyrė. Abu gyveno kaip gyvenę tol, kol juodu išskyrė mirtis. I. Čiurlienė jau trejus metus našlė.

Kaime pora gyveno ūkiškai – laikė karvių, kiaulių, avių. Kai vyro sveikata suprastėjo, namus Virbališkiuose pardavė ir persikraustė gyventi į Kupiškį.

Gaila buvo namus palikti. Daug rankų darbo į aplinkos tvarkymą įdėta. Virbališkių gyventojai turbūt ir šiandien atsimena akį traukiantį darželį prie felčerinio punkto. Seniau, kai nebūdavo gėlių pirkti, o besituokiančių porų buvo daug, jaunikiai atvažiuodavo pas felčerę paprašyti jų nusiskinti. I. Čiurlienė tvirtino niekuomet gėlių negailėjusi, bet ir pinigų už jas neėmusi.

Kaime pragyventi buvo lengviau, o bute iš kuklios pensijos verstis jau sunkiau. Didelės pensijos sukaupti nepavyko, alga buvo maža, o darbo būdavo net ir naktimis. I. Čiurlienė prisipažino, kad dirbo iš pašaukimo, noro padėti žmonėms, o valandų niekuomet neskaičiavo. Kurį laiką dirbo ir būdama pensininkė.

„Drąsi buvau. Kraujo nebijojau. Jei ir dabar reikėtų, nedvejodama suteikčiau pagalbą. Ir pati sveikata nesiskundžiu, gerai jaučiuosi. Kaimynės iš manęs juokiasi, kad turiu daug jėgų. Lankau Trečiojo amžiaus universitetą, mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje.

Anksčiau būdavau aktyvesnė, koncertuodavau kartu su Virbališkių saviveiklininkais. Važiuodavome kitapus marių, į Palėvenėlę, tai mus pamatę to kaimo žmonės sakydavo – o, Virbališkiai atvažiuoja, dabar mums gatava“, – linksma gaida pokalbį užbaigė I. Čiurlienė ir pridūrė, kad aštuoniasdešimt penkto jubiliejaus proga norėtų pasveikinti visus virbališkiečius, palinkėti jiems sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų