Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KERŠULIŠKIUOSE – APIE ŪKĮ IR MENĄ

Kupiškio seniūnijos ir parapijos Keršuliškių kaimas nutolęs 4 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Kupiškio ir 8 kilometrus į pietryčius nuo Antašavos, išsidėstęs prie Kupiškio ir Antašavos plento. Pro kaimą teka Airynės upelis (Didžprūdžio kairysis intakas). Gretimi kaimai yra Didžprūdėliai, Ąžuolytė, Intapas, Vizgiūnai, Mutkūnai, Žeguniai. 2003 metais kaime buvo 19 sodybų ir 44 gyventojai.

Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Keršuliškiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 29 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ūkininkauja tėviškėje

Važiuojant iš Kupiškio keliu Antašavos link nėra lentelės, kur prasideda ir kur baigiasi Keršuliškių kaimas. Gal dėl to, kad šis kaimas išsibarstęs vienkiemiais. Apsiklausinėjusi, kur to kaimo pradžia, sužinojau, kad maždaug ten, kur stovi namas su plevėsuojančia Lietuvos valstybine vėliava.

Keršuliškiuose gimęs, užaugęs ir šiuo metu čia ūkininkaujantis Alvydas Balčiūnas.

Taigi pirmiausia čia ir užsukome. Deja, ūkininko Rolando Kalamažniko namuose neradome. Nieko nebuvo ir gretimoje Alidos Kacinauskienės sodyboje. Pagaliau trečiame vienkiemyje pavyko pasikalbėti su jo šeimininku Alvydu Balčiūnu.

Vyras papasakojo, kad čia jo tėviškė. Vilhelmo ir Bronės Balčiūnų šeimoje jis užaugo su seserimi Dalia. Jo seneliai Pranas ir Emilija Balčiūnai irgi čia gyveno. Močiutė buvo atitekėjusi iš gretimo Ąžuolytės kaimo. Jo mama Bronė buvo kilusi iš Biržų rajono Mickūnų kaimo, netoli Vabalninko. Ji su savo tėvų šeima buvo ištremta į Sibirą. Iš ten grįžo apie 1958 metus.

Mamą prieš tris mėnesius palaidojo, o tėvas miręs prieš dešimt metų.

„Kolūkių laikais tėvas dirbo fermoje šėriku, vėliau traktorininku, o mama visą laiką darbavosi laukininkystės brigadoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susigrąžino 18 hektarų senelių žemės. Mama dar dalį žemės atsikėlė iš savo tėviškės. Šiuo metu aš dirbu apie 39 hektarus žemės. Mūsų ūkis mišrus. Sėjame javus ir karvių laikome. Yra šiek tiek paukščių, kurie dėl paukščių gripo grėsmės dabar uždaryti. Gyvulių bandą esame labai sumažinę. Liko 3 karvės ir prieauglis. Anksčiau laikėme apie 23 raguočius. Kai šiandien tokios žemos pieno supirkimo kainos, pienininkystė nebeapsimoka.

Žmona Danguolė dirba vienoje Panevėžio įmonėje. Greitai bus treji metai. Į darbą važinėja automobiliu kartu su keliomis bendradarbėmis, dalijasi kuro išlaidas. Anksčiau atvažiuodavo jų pasiimti tos įmonės autobusas.

Turime sūnus Justą ir Mantą. Vyresnysis mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, o jaunylis – Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje ir lanko sporto mokyklą. Mantą į mokyklą nuveža mokyklinis autobusiukas. Kai jis nespėja autobusu grįžti iš treniruotės sporto mokykloje, tai važiuoju jo pasiimti. Justas į užsiėmimus važinėja maršrutiniu autobusu. Vis dėlto be automobilio kaime būtume kaip be rankų. Mat maršrutinis autobusas ryte pro mus į Kupiškį važiuoja apie pusę aštuonių, o iš Kupiškio galima grįžti tik 15 val. reisu.

Aš tris pradinės mokyklos klases baigiau Didžprūdėliuose. Kai mokyklą uždarė, mokiausi tuometinėje Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje, gyvenau mokyklos bendrabutyje. Po aštuonių klasių įstojau į Veprių profesinę mokyklą Ukmergės rajone. 1988 metais įgijau traktorininko specialybę ir vidurinį išsilavinimą. Baigus tuos mokslus dar teko tarnauti sovietinėje armijoje. Po tarnybos grįžau į tėviškę. Pradėjau kolūkyje dirbti traktorininku. Po metų jis iširo. Tuomet darbavausi Paketurių žemės ūkio bendrovėje. Kai jos nebeliko 1998 metais, pradėjau ūkininkauti.

Mano žmona kilusi iš Šimonių. Ji yra baigusi tuometinį Utenos maisto pramonės technikumą. Kurį laiką dirbo Vilniuje duonos kepykloje, bet grįžo gyventi į kaimą“, – pasakojo Alvydas apie save ir savo šeimą.
Paklaustas, ar bus kam perduoti ūkį, ar jo vaikai domisi žemdirbiškais darbais, Alvydas sakė, kad vyresnysis sūnus mokosi statybos specialybės. Prie ūkio padeda, nes turi traktorininko pažymėjimą. Jį vadina žmonos giminės iš Prancūzijos padirbėti jų statybos įmonėje. Gal pabandys per vasarą ten nuvažiuoti pasipraktikuoti.

Jaunesnysis sūnus dvejus metus mokėsi groti akordeonu muzikos mokykloje. Dabar lanko lengvosios atletikos užsiėmimus sporto mokykloje. Jam sekasi bėgimas. Važinėja į varžybas ir skina pirmuosius laurus. Ką pasirinks, dar per anksti spręsti.

Alvydas sakė, kad anksčiau Keršuliškiuose gyveno daugiau žmonių. Ne vienas jų persikėlė į Didžprūdėlius, kai kolūkiniais laikais ten plėtėsi gyvenvietė.

Kaime priprato

Keršuliškių gyventoja Rimanta Vėžienė.

Paskutinė Keršuliškių kaime Vėžių sodyba. Už jos jau prasideda Didžprūdėliai.

Rimanta Vėžienė papasakojo, kad čia jos vyro Petro Vėžio tėviškė. Šioje sodyboje iki mirties gyveno jo mama Genovaitė Vėžienė.

„Aš esu gimusi Panevėžio rajone, Pievoniškių kaime. Su tėvais nuo dešimties metų gyvenau Kupiškyje. Taigi lyg ir miestietė esu. Kai vyras į kaimą atsivežė, net karvių bijojau. Anksčiau ūkininkavome. Dirbome apie 8 hektarus žemės, laikėme galvijų, kiaulių, paukščių. Nelengva buvo, kai savo technikos neturi ir reikia samdyti. Nuvylė mažos pieno supirkimo kainos, sušlubavo sveikata ir turėjome ūkio atsisakyti. Bedarbiai esame šiuo metu. Yra tik pora šuniukų. Žinoma, daržus sodiname. Gerai savo daržovių turėti. Esame dviese. Kiek mums tereikia. Vienintelis mūsų sūnus Sigitas miręs.

Daugiau nei trisdešimt metų kaime gyvenu. Pripratau ir į miestą nebenoriu“, – kalbėjo moteris.
Pasak Rimantos, su Kupiškiu susisiekti nėra bėdos. Netgi per vasaros ir kitas mokinių atostogas, kai autobusas kursuoja tik vieną kartą per savaitę, galima prisiderinti ir nuvažiuoti. Jei prireikia neplanuotai miestą pasiekti, visada pagelbsti, neatsisako pavėžėti kaimynai.

Moteris suskaičiavo, kad, rodos, iš devynių kaimo vienkiemių negyvenamas, bet prižiūrimas tik vienas. Gal Keršuliškiai ir neišnyks. Jaunimo esama Kalamažnikų, Kacinauskų, Balčiūnų, Gurklių kiemuose.

Naujakurių darbai ir svajonės

Inga ir Skirmantas Gurkliai su dukromis Daniele, Urte ir Rusne.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Toliau patraukėme į Skirmanto ir Ingos Gurklių naujai statytus namus, kur pabendravome su visa šeima. Jie neseniai buvo sugrįžę iš miško, kur malkavo. Ingos ir Skirmanto Gurklių ūkis rajono konkurse „Metų ūkis“ 2015 metais buvo užėmęs antrą vietą. Šeima anksčiau laikė penimus galvijus. Pasak jų, buvo sunkus laikotarpis. Nebenori prisiminti, kaip didžiulę bandą reikėdavo rankiniu būdu pagirdyti. Šiuo metu jie verčiasi augalininkyste. Savo poreikiams turi daržą, šiltnamį. Laiko du šunis ir papūgą.

„Anksčiau ilgokai gyvenome gretimoje sodyboje kartu su mano tėvais Stasiu ir Genovaite Gurkliais. Savo namus pradėjome kurti dirbamoje žemėje. Namo pamatus padėjome 2013 metais, o 2015 metais įsikėlėme gyventi. Žinoma, dar ne viskas mūsų kieme sutvarkyta iki galo, bet didžioji darbų dalis jau įveikta. Sodybos vieta man patinka. Netoli gero plento. Tiesa, iki jo reikia nukakti nedidelį atstumą kaimo keliuku. Žiemą jį su kaimynu Virgilijumi Brakniu nusivalome. Šiemet, kai žiema besniegė, tokios problemos net neturėjome“, – pasakojo Skirmantas.

Gurklių sodybos alpinariumas.

Kupiškėnams šis vyras pažįstamas kaip 2015 metų respublikinių arimo varžybų dalyvis, gavęs apdovanojimą už geriausią arimą Kupiškio rajone. Vyras laisvalaikiu mėgsta pamedžioti. Priklauso Antašavos medžiotojų būreliui.

Skirmanto tėviškė yra Bikonių kaimas. Su tėvais į Keršuliškius atsikėlė 1988 metais, kai buvo vienuolikos metų. Kur tėvai gyvena, yra buvę Balčiūnų namai. Augo su broliu Vygantu. Jis gyvena Didžprūdžiuose. Laiko bites ir užsiima medžio darbais. Sesuo Lina dirba parduotuvėje, gyvena pas tėvus.
Šeima augina dukteris Rusnę, Danielę ir Urtę. Vyresnėlės paauglės mokosi Kupiškyje, o jaunylė dar su mama namuose.

Inga Gurklienė sakė, kad šį akmenį panaudos komponuodama dar vieną alpinariumą savo kieme.

Pasak Ingos, Rusnė nebijojo gyvulių. Žinojo visų močiutės laikytų 70 karvių vardus. Dabar irgi domisi ūkio reikalais. Vis taikosi tėčiui kai kur patalkininkauti. Rusnei mokslai irgi sekasi gerai, bet Danielė labiau į juos linkusi. Dalyvauja visokiose olimpiadose, konkursuose. Abi mergaitės lanko keramikos būrelį, domisi daile. Mažylės Urtės pomėgiai dar tik formuojasi. Visos mergaitės su mama mėgsta kepti sausainius, pyragus, kartu kuria visokius rankdarbius, piešia, kai reikia šventėms pasiruošti.
Namų interjeras sužavėjo jaukumu. Pasak Skirmanto, tai Ingos nuopelnas.

Ingos Gurklienės tapyti paveikslai.

„Galbūt esu šiek tiek meniškos sielos žmogus, nors visą laiką mano veikla susijusi su buhalterija. Esu Kauno technologijos universitete įgijusi ir ekonomistės diplomą. Laisvalaikiu nuo skaičių pailsiu tapydama. Vasarą mano stichija – aplinkos tvarkymas, gėlynai, alpinariumai. Čia yra kur pasireikšti, nes namų aplinkos dar nebaigėme tvarkyti.

Skirmantas rūpinosi inžinerine ir technine namo dalimi, o namo vidaus apdailos spalvas, duris, baldus aš parinkau. Kai kurių šviestuvų net metus ieškojau, kol gavau, kokių noriu. Svarbiausia, kad būtų kainos ir norų balansas. Smagu buvo visiems įsikelti į naujus namus. Juolab kad patys labai daug prisidėjome prie jų statybos.

Labai gerą, ramų meistrą turėjome, kuris net kelis kartus kantriai lupo plyteles, kol radome, kokios tinka“, – pasakojo Inga.

Jos tėvai Vida ir Vidas Tūskai Keršuliškiuose turėjo karvių fermą, vertėsi pienininkyste. Pieno ūkio dėl nepalankių pieno supirkimo kainų prieš keletą metų atsisakė.

Ingos gimtinė Salų kaimas Rokiškio rajone. Šis kraštas jos tėčio tėviškė. 1993 metais jų šeima persikėlė gyventi į Ožkinius, arčiau mamos tėviškės. Mama yra kilusi iš Gyvakarų kaimo. Inga užaugo su dviem jaunesniais broliais Andriumi ir Mindaugu.

„Svajojau turėti sesę. Broliai erzino, nes nuolat viską versdavo aukštyn kojomis, o aš turėdavau tvarkyti. Tas noras nors dabar išsipildė – auginu tris dukrytes, tris seses“, – su šypsena kalbėjo moteris.

Pasak Gurklių, ūkininkai yra priklausomi nuo gamtos kaprizų, nuo valdžios sprendimų, kurie kartais būna nepamatuoti. Pavasarį situacija gali atrodyti vienaip, o rudenį – jau kitaip. Visgi kiek pats įdėsi triūso, tiek ir turėsi. Iš dangaus niekas nenukris.

Paklausta apie kaimo ateitį, Inga sakė norėtų, kad vaikai Lietuvoje liktų, neišvažiuotų svetur gyventi, tęstų jų darbus. Liūdna, kad šiuo metu Lietuvos kaimas sparčiai nyksta. Teikia vilties tai, kad Keršuliškiuose dar yra sodybų, kuriose girdėti vaikų krykštavimas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko, Alvydo Totorio ir Janinos Dačiulytės parengtame straipsnyje rašoma, kad senasis Keršuliškių kaimo pavadinimas buvo Maceliai (Maciai). 1645 metais jau Keršulių pavadinimu ši vietovė minima Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Nuo 1682 metų Maciai, Keršuliai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Kaimas priklausė Kazimiero Turčylos, vėliau Šalkauskių Palėvenės dvarui. XVIII amžiuje vis dar vadinosi Maceliais arba Keršuliškiais.
1830 metais kaimas priklausė Aleksandro Komarovskio Palėvenės dvarui. Tuo metu čia buvo 3 dūmai (ūkiai) ir 34 gyventojai. Nuo 1843 metų priklausė Palėvenės valstybiniam dvarui.

Kolūkiniais laikais statyta ferma Keršuliškiuose.

1903 metais minimos trys Keršuliškių pavadinimo vietovės. I Keršuliškiuose buvo 12 ūkių ir 41 gyventojas, II Keršuliškiuose – 43 gyventojai, o III Keršuliškiuose – 8 gyventojai. 1913 metais I Keršuliškių ūkininkai Vladislovas Balčiūnas ir Jonas Barzdenis, turėję pusę kaimo žemių, paprašė jų turimą žemė išskirti iš kaimo į vienkiemius. 1915 metais matininkas Aleksandras Koldajevas kaimą išskirstė į vienkiemius šiems ūkininkams: Vladislovui Balčiūnui, Juozui Barzdeniui, Kazimierui Vaitiekūnui, Povilui Vaitiekūnui, Bernardui Vėtai, Barborai Gaidukienei, Dominykui Dulkiui, Motiejui Kačinauskui, Vincui Martinkai (Marcinkevičiui), Bogumilai Stukienei, Jonui Šimanauskui.

1919–1929 metais Keršuliškiai jau laikyti vienu kaimu, buvo seniūnijos centras, o 1929–1954 metais priklausė Svidenių seniūnijai (apylinkei).

1942 metais minimi šie ūkiai: Povilo Vėtos, Kazio Stuko, Prano Janilionio, Augustino Zavacko, Juozo Silevičiaus, Petro Palileikos, Kazio Palileikos, Kazio Kačinausko, Jono Kačinausko, Juozo Barzdenio, Prano Barzdenio, Genės Simėnienės, Prano Balčiūno, Petronėlės Šimanauskienės, Antano Bošos, Kazio Vaitkūno, Povilo Lungio, Kazio Vaitiekūno, Vlado Balčiūno, Kazio Montvilo, Domo Braknio, Adelės Aleknienės, Danieliaus Petrulio, Liongino Skaburskio, Grasildos Zuozienės, Alfonso Valmos, Elzbietos Valmienės, Jono Vosyliaus. Iš viso 118 gyventojų.

Nuo 1949 metų Keršuliškiai priklausė Didžprūdėlių, nuo 1950 iki 1975 metų – „Neries“, nuo 1975 iki 1992 metų – „Ateities“ kolūkiams.

Kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės (dar 1682 metais minimas M. Keršulionis). Anot pasakojimų, toks kaimo pavadinimas atsiradęs dėl to, kad seniau čia kiekvienas kiemas laikė po keršą ožką. 1935 metais čia užrašyti šie vietovardžiai: Galukaukė, Kertinis lieknas, Lieknas, Skynimai (pievos), bala Lieknelis, krūmai Trakai.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Virgis (90.131.38.250)

    2020-03-23 at 17:24

    Girdėjau, kad su tuo pavadinimu rišasi Keršulių pavardė, ar atvirkščiai? Jų giminė tame krašte nemaža.

  2. jonas (193.34.232.7)

    2020-03-23 at 16:18

    Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo .

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų