Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

LAISVĖ KURTI ŠALYJE PO LAIMINGA ŽVAIGŽDE

Kupiškio kultūros centre savo tapybos darbus pristatė televizijos laidų prodiuseris, muzikantas Saulius Urbonavičius-Samas.
Kūrinių autorius susirinkusiam jaunimui daug pasakojo apie gyvenimo ir kūrybos laisvoje šalyje privalumus.
Autorės nuotrauka

Kupiškio kultūros centre lankėsi televizijos laidų prodiuseris, legendinės grupės „BIX“ vokalistas ir gitaristas Saulius Urbonavičius-Samas. Pašėlusios prigimties menininkas Kupiškyje pristatė kitokią savo kūrybą – tapybos darbus.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Grojo pagalvėmis

S. Urbonavičius sakė užaugęs sovietinėje Lietuvoje. Dabartiniam jaunimui sunku įsivaizduoti, kaip galima versti vaikus nešioti pionieriaus kaklaraištį, Lenino ženklelius, atrodyti taip, kaip visa mokinių minia, ir niekuo neišsiskirti. O po pamokų grįžus į namus tėvai pasakodavo istorijas apie laisvą Lietuvą, trispalvę vėliavą. Tokie tėvų pasakojimai anuomet S. Urbonavičiui skambėdavo tartum utopija.

Anot jo, Vasario 16-ąją kai kurie žmonės šnabždėdavosi, gal šiemet atsiras koks drąsuolis, kuris ta proga iškels Lietuvos vėliavą. Mat jei toks žmogus atsirasdavo, jam nekaip baigdavosi – jis būdavo suimtas milicijos, o vėliava – konfiskuota. Nutikus tokiam įvykiui aplinkiniai būdavo tardomi, gal turį kokios papildomos informacijos. Už trispalvės iškėlimą anuomet grėsė išmetimas iš mokyklos, iš darbo, netgi kalėjimas. Be to, toks žmogus galėjo būti traktuojamas kaip psichiškai neįgalus ir išvežamas priverstinai gydyti į ligoninę raminamaisiais vaistais. Panašios bausmės skirtos ir garsiai prieš tuometinę valdžią pasisakiusiems žmonėms.

„Buvome gerokai įbauginti. Nepaprasta buvo ir mums patiems patikėti, kad galime būti laisvi, atsistoti prieš tankus ir juos įveikti su vieninga daina. Mūsų Lietuva tiesiog yra susikūrusi po laiminga žvaigžde. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuva paaukojo tikrai nedaug kraujo, kad iškovotume tai, ką turime šiandien. Mes galime patys rinktis ir patys gyventi taip gerai, kaip dar niekada negyvenome“, – kalbėjo S. Urbonavičius.

Daugelis meniškos prigimties jaunimo atstovų tarybiniais laikais kūrė pogrindyje. Vieni iš kitų paslapčiomis skolindavosi ir skaitydavo iš nežinia kur gautą literatūrą apie vakarietišką meno kultūrą. Studijų metais S. Urbonavičius buvo įrašęs pogrindinį albumą su akustine gitara ir pagalvėmis vietoje būgnų. Tuometinį ryškų prekių deficitą muzikantas pajuokaudamas prilygino dabartiniam parduotuvės lentynų tuštinimui dėl koronaviruso sukeltos panikos.

Pasak S. Urbonavičiaus, šiandien sąlygos jauniems žmonėms kurti yra nepalyginamai geresnės. Įrašų studiją jie gali įsirengti savo namuose, o tapyti nebūtina su dažais ir teptuku. Tai galima padaryti planšetėje tiesiog su pirštu, o kuriant nesukti galvos dėl kūrybos stiliaus ar turinio.

Menininkas tik pastebėjo, kad jaunuoliai susiduria su visai kitais dalykais. Kai suteikta absoliuti laisvė, jaunimas nebežino, ką išsirinkti. Pasaulio tempas toks greitas, kad ką šiandien išmoksi, kitą dieną tai jau gali būti atgyvenę. Nors dabarties karta yra labiausiai materialiai aprūpinta, ji gyvena nuolat kintančiame naujienų sraute, bet kartu ir nežinioje dėl savo ateities.

Tapant sustodavo laikas

Studijų laikų tapybą S. Urbonavičius apleido, šiandien teigė kuriantis tik kompiuterinius dizaino darbus, susijusius su dabartine jo veikla, t. y. prodiusavimu televizijoje. Todėl svečias pašmaikštavo, kad į lentyną padėtas amatas jam labai praverčia, tik rankos ilgisi teptuko ir jo merkimo į vandenį ir dažus.
S. Urbonavičiaus teigimu, tai tikras pavyzdys, kad išmaniosios priemonės baigia išstumti tradicines kūrybos priemones, o dažnai ir realų bendravimą. Tobulėjančios technologijos atvėrė bendravimo, pažinčių erdves, bet už jų slypi ir daug pavojų. Jei turi socialiniame tinkle daug „patiktukų“, tai nereiškia, kad tiek pat turi draugų. Su socialiniais tinklais atsirado ir veidmainystė. Naudodamiesi jais žmonės turi suvokti tokias blogybes ir jas atskirti.

Menininkas, pristatęs studijų metais tapytus darbus susirinkusiam jaunimui, pabrėžė, kad tais laikais už juos galėjo būti išmestas iš tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto. Tokia tapyba anuomet buvo negalima. Dailės studentai galėjo tapyti tik vaizdelius iš kolūkio gyvenimo, o paveiksle neturėjo matytis jokių modernizmo užuomazgų.

S. Urbonavičius pasakojo, kad per paskaitas studentus mokė piešti realius piešinius, tarsi iš nuotraukos. Akademinis piešimas jam sekėsi puikiai, mokėsi vien penketais. O tiems bendrakursiams, kuriems piešti nesisekė, nupiešdavo už juos ir už tai bendrabutyje gaudavo pavalgyti.

Parodoje pristatytus siurrealizmo turinčius paveikslus S. Urbonavičius piešdavo naktimis. Jie tarsi jaunojo menininko kūrybinio kelio išraiška. Tapydavo paromis – tiek įsijautęs, kad net laikas sustodavo. Vieną paveikslą su angelu tapė dvi paras, o tada krito miegoti į lovą ir kelias dienas nebenuėjo į paskaitas.

„Dailininkas turi būti visiškas vienišius. O aš dar buvau toks žmogus, kuris norėjo savo įžvalgas papasakoti kitiems. Visada norėjau sužinoti, ką mes šitoje žemėje veikiame. Gal mes tik bakterijos?“ – retoriškai klausė S. Urbonavičius ir pridūrė, kad pagrindinę paveikslų mintį žiūrovas turi apčiuopti pats.

Blaivybė madinga

Muzikantas susirinkusiam jaunimui prisipažino visiškai atsisakęs alkoholio. Išpopuliarėjus grupei „BIX“ jaunuoliai turėjo įtemptą koncertų tvarkaraštį, nebebūdavo nė vienos laisvos dienos. Vaikinai, tarp jų ir Samas, pradėjo vartoti alkoholį, nes išgėrę jausdavosi labiau atsipalaidavę, be to, muzikantus po koncertų mėgdavo vaišinti ir kiti. Daug ką lėmė ir tuometinis žmonių mąstymas, kad alkoholio nevartojantis žmogus buvo laikomas mažų mažiausiai neprotingu. Neva nors kiek išgerti būtina, nes kolektyve nepritapsi.

S. Urbonavičius nesistebi, kodėl ir anksčiau, ir dabar žinomi muzikantai, aktoriai ar kiti žymūs žmonės įklimpsta į priklausomybę. Populiarumas turi savo kainą – nuolat įsitempęs, nepailsėjęs žmogus pradeda ramintis svaigalais, ieško vidinės ramybės. Deja, susidaro užburtas ratas, išsiblaivęs jis jaučia gėdą, kurią vėl stengiasi užmaskuoti svaigalais.

„Šiandien situacija daug geresnė. Blaiviam būti madinga, o jaunimas, pasirodo, randa įdomesnių užsiėmimų“, – teigė S. Urbonavičius.

Iš Panevėžio kilęs menininkas prasitarė turįs sąsajų ir su Kupiškio rajonu. Būdamas vaikas jis dažnokai viešėdavo pas savo senelius Subačiaus krašte.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. dėde (78.63.166.17)

    2020-03-13 at 17:52

    Šis ponas nemyli Lietuvos,lietuviškos kalbos,lietuviškų dainų tai matosi iš jo visų poelgių ir darbų…gailia,kad tokie vyrauja meno srityje,labai gaila….

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų